Jurgita Jasponytė

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Vytauto Suslavičiaus nuotrauka.

 

Dalyba. Lyginis nulis

 

Jūrei J.

 

Atbėgs atbėgs pelė iš miško...

Tas grūdas per pusę

Ta pusė per pusę...

 

Tu esi vidurys tarp goželių

iki šiol nesudygusi sėkla

amžina lygtis neišsprendžiama

nedalijama liekana.

 

Esi vaisiaus minkštimas

trupantis

katilėlis

pražydęs ne vietoj

augantis

ne mažėjantis

o laikančioj rankoj –

nelieka.

 

Jei abi mes neturim nieko

tai – vadinasi – visko po lygiai

tai – vadinasi – lyginis nulis.

Pusė per pusę. Dalyba.

V. 2019 06 06–2019 09

 

/ / /

 

Nubaidyk ir

nebus aušros

nors turėtų čia būti

 

vandens šniokštimas nėra žodžiai –

jo tyla koncentruota į žodį upė.

V. 2019 06 12

 

Kiemi žalia žolala

 

Kiemi žalia žolala

Kiemi žal žolala lylia

Bet žemė tai neturi jokių atostogų. Ir plaukų jai nieks nesušukuoja, ir kasų nesupina…

 

Jūrė J.

 

Ką galvoja žolytė po kojom?

Ar ji atskiria

kelintas čia amžius?

Ar ji jaučia, kada ją skina?

Ar atskiria, kai ją mina –

basomis, su batais, be kojų?

Ar jaučia, kada ja ropoja?

 

Ar žino, kad bus rytojus?

Kada lis? Kad šalna nukąs ją?

Kad rasa giliai permerks?

Ar ji junta, kad auga?

Ar bijo ir virpa,

kai pjauna?

Ar pati ji suvokia, kad saugo

žemę ir tuos,

kas ja vaikšto?

 

Ar yra ji kantri, ar laukia,

kol ją sušukuos ir supins –

 

visa lauką?

V. 2019 04 26

 

Šiurpelis

 

Naras neria Šiurpely

šaltas oras nutvilko

žalsvame vandeny

jo rauda

žeidžia tylą

 

neria naras Šiurpely

ir gyvūnų garsai nutyla

lapė perbėga stirnos taką

ir sužeidžia pavasarį.

Šylant.

2019–2020 05 11

 

(Ne)atsiskiriu

Lietus, šlapias šuo –

iš pirties išėjus užuodžiu

ir nuo kūno pakilus garui:

 

aš salutė, laukai. Aš stirnelė.

Aš nugertas vandens ąsotis.

Iš tikrųjų – labiau uzbonas

kiek įskilęs, baltai raštuotas.

 

Aš dar jaučiantys ranką muštuvai,

aš šiurkštumas jų keliamo garso,

aš į maršką papuolęs akuotas

(kad manęs taip tiesiog nepamirštum)

aš miesto arterija – po lietaus, gatvė.

2019 12 24–2020 m. sausis

 

Veidrodinis: d ir p

 

Tavo galvelėje –

veidrodėlis,

atspindžių abėcėlė –

vaikystė:

kambarys atspindy žemyn galva

visada įdomesnis

pasklidusi

raidžių įšalusi grafika

tamsiam nakties danguje –

d ir p

kosminė gramatika

mėnulio galvoj atsispindi

kai dyla ir

kada priešpilnis –

besimainanti mėnulio galva

keičia potvynius, atoslūgius, laiką

augina, kai pildosi

ir kada dyla – naikina

kosminės gramatikos klaidas.

Z. 2020 01 18

 

/ / /

 

Jei šalna susigertų į rytą

šaltinio tėkmės nenukąstų

tekėtų kaip saulė

prarytų

nuo upės pakilusį rūką

užsklęstų

jos spinduliai

ir prisiūtų prie miesto

po kojom nutiesto.

Šalto.

V. 2020 03 06

 

Sala. Zarasai

 

Didžioji sala transformuojasi

į turistinį rojų,

anapus išardytos didžiosios estrados

(statant ją dar kyšojo nuskendusio Stalino

betoninė ranka)

bobutės renka spanguoles

rūgštynes, braškes laukines

kol dar neišstūmė

braškių

rūgštynių

spanguolių

ir bobučių

iš kadaise vadinto Auksiniu

rojaus kranto

(baloj ten Stalinas ramiai paskendo) –

Didžiojoj Draugystės saloj.

Z. 2020 04 03

 

Zaraso susiuvimas

krago mažutis motoras

skrodžia šį ežerą gilų

suskiemenuotas mėnulis

atitinka šį pavasarį

dyla

krago mažutis motoras

skrodžiant šį ežerą gilų

šuo nuskabo žolę

nuo kurios ir pagyja

mėnuo

perskrostas ežeras

vėjo nublokštas bangose

paukščio klyksmas

 

krago mažutis motoras –

skrodžiamo ežero dygsnis.

Z. 2020 04 03–16

 

/ / /

 

Baltas garnys yra

tas brūkšnelis tolumoj

boluojantis pelkėj –

 

tik smaigstelis pavasario

 

bet ištrauk – ir vėl pradeda snigti.

Z. 2020 04 17

Draugai