Juris Heldas (g. 1942) – latvių poetas, dramaturgas, aktorius. 11 poezijos rinkinių, 10 pjesių autorius. Kompozitorius Ivaras Kalninis pagal jo tekstus yra sukūręs dainų. J. Heldo poeziją valdo trejybė: romantizmas, impresionizmas ir simbolizmas. Ir pinkli, koduota metaforikos ir vaizdų sistema. Anot poeto, jam svarbiausia išreikšti tai, kas lieka neištarta, kas telpa estetikoje, filosofijoje, etikoje, „kol pajunti, kad šis žodis vibruoja, dera visame kontekste“. J. Heldas yra išsitaręs ir taip: „Poezija yra Slaptis... Ir aš tarnauju tai Slapčiai nuo pirmosios knygos „Nakties paukščio testamentas“ (1977) dienų.“ Po šio rinkinio poetas iškart buvo pakrikštytas pirmuoju latvių poetu siurrealistu.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

/ / /

Ateinu iš balto lapo

broli varne labas vakaras

labas vakaras Quo Vadis

aš nežinau

bet kažkur giliai rusena žodis

to žodžio

maras nesupras

broli varne labas vakaras

labas vakaras Quo Vadis

juk taip

kartą mes susitikom idose

gal net užvakar

juk taip

ateinu iš balto lapo

man žodis kelią rodo

tas žodis

mano laisvė ir tremtis

it paskutinė žarija

tas žodis

 

/ / /

ieškoti

su pašvaiste ieškoti

su varnu ir styga

ieškoti

ir nerasti

su pakužda ieškoti

su žvėries ausim

su gysločiu

iki anapilio

su balandėle ieškoti

virš ramių vandenų

gal dar atspindy

surasti

o gal tai

tavieji burtai:

ieškoti

ir nerasti

 

/ / /

Rudens dūmai sušalę

suskambo kaip smuiko sonata...

vienas užkampio vaikas

jais ėmė groti

kaip virtuozas...

toks koncertas po atviru dangum –

tik išrinktiesiems

 

/ / /

Taip nejuntamai

suskamba

juodojo šeivamedžio šaknys...

Taip nejuntamai

miškų orchidėja

klumpaitė skleidžiasi...

Taip nejuntamai

naktį atvertam lange

šeivamedžio žiedai

kaip užuolaida plaikstosi...

 

Aristokratiškieji benamiai

Ant senosios baržos C’es la via

mes gėrėme šermukšninį vyną,

o kai susidaužėme su rudeniu,

tu atsipalaidavai kaip serpentinas

Tarp svajonės ir tikrovės

pranašystės karoliukas dingo,

mes dreifavome ilgai ilgai,

ir su mumis migla vis slinko

Mus priglaudė senoji barža,

ne apie bėglius tai priminimas,

nes upės turi moterišką vardą

ir švelnųjį bangų apkabinimą

 

Natiurmortas su pilkuoju kardinolu

Pagaliau jis atgulė

už senųjų mūrų,

už balzgano liūdesio,

už –

Pagaliau jis atgulė

už ordinų saulėlydžių,

už mylių mylių,

už –

Pagaliau jis atgulė

už metų nebyliųjų,

už profilio savojo,

už –

 

Balsas

– Imk mano kardą,

imk mano auksą

ir bėk,

jei turi kur bėgti...

– Aš galiu išbėgt iš Romos,

bet sakyk – kur laisvę rasti?

– Ši diena, ši naktis

kaip akmuo ant kaklo,

kaip akmenį tave

aš sviedžiu –

lauk!

– Šio akmens dangus nepriims,

pone, suteik jam balandžio sparnus...

– Vėlu...

aš galiu tik kardą duoti....

 

/ / /

Ego būvio vienišieji žvėrys...

žodžių kilpomis jų nepagausi,

kai lietus per debesyną pėdina,

tu veltui vėją gaudysi

Dabar jau matot – štai toks bestiaras...

o ką gali nejausdamas matyt?

Vis tas senasis Sensus klausimas,

negali juk neatsakyt

Ego būvio vienišieji žvėrys...

su jumis gyvenimas sunkus,

aš jus išleidžiu laisvėn,

kaip gyventi jums – klausimas svarbus

 

/ / /

Tylos akis

su žvilgsnio randu,

į ją žvelgiu –

ar ne tave tenai surandu?

Tylos aky,

joj telpa viskas,

kas dar nebuvo,

o jau išnykę

 

Vėjuotas akimirkos prisilietimas

Per Ohaši tiltą

ne nuo lietaus tu bėgi...

cikadų laikrodis

pritilęs

ir tau atrodo,

kad šilkverpio minutės

nebesuskambės...

Per Ohaši tiltą

ne nuo

lietaus tu bėgi,

ne nuo

žmonių po varganais skėčiais...

Per Ohaši tiltą

tu bėgi nuo savęs,

ir paslaptinga siela

seka paskui

kaip nematomas vėjo šuo...

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis