Asmeninio archyvo nuotr.

 

*

kiekvieną naktį prabundu Tartu

 

kažkas dėvi tavo paltą

batus akis apgamus

 

bet ne tas vis ne tas vis ne tai

 

negaliu to nusipirkti

vintažinėj humanoj

ar kitoj netikroj parduotuvėj

kur prekiauja

chemikalais praplauta kito

gyvenimo nuojauta

 

bet vis tiek

 

yra estiškas kiniškas

prancūziškas australiškas

astrališkas argentinietiškas tu

žvilgsnio ieties metikas

 

yra visos pasaulio humanos

kuriose keičiu vilnas šilkus

akis odas apgamus paltus

batus ir pavidalus

 

bet ar tai bet ar tai bet ar tas?

 

 

*

tele2 vėl paleido folklorą

prakeiktą plastiko sutartinę

vogtą tautinę tapatybę

 

bet aš esu vienas

ir neturiu ir nenoriu paskambint

 

taip būna nemiegam

tik sniegas ir aš

jis ten tūno kaip

durnius kaip stingdantis

oras šnervėje

mano smegenų bangos

jos ten kažką daro

dar neišsiaiškinome

 

tai gražu tai gražu

greita ir pigu

prie ugnelės linguoju

5G į namus

 

bet žinai

čia su tom technologijom

 

tikiuosi niekada

niekas neprisijungs

neskaitys nežiūrės

ir kitaip

nepadarys naudingų

mano sapnų

 

kuriais kasnakt slapčia

bandau tau paskambint

trumpuoju tarpgalaktiniu

numeriu prisijungti prie

signalų virpinančių

blakstienų kordono sergimus

kietai sučiauptus vokus

toks numeris yra kad ir

ką ten sako niekieno

balsas

 

sapnų

kuriuose bandau perrašyt

tapatybę ant viršaus kaip

naują frazę prakeiktoj

sutartinėj sapnų

kuriuose aš be reikalo

savimi

 

 

*

mano galvoj

pasišokinėdama per kalnelius

skuodžia berlyno greitoji

 

ir tie monolitai tokie

ir mes lietus aišku ir vėl

 

sėdžiu ant suolo muziejuje

savo pačios kontūre

stebiu kaip laksto

lankytojų akys jos

visai nieko nepagauna

 

čia labai daug vagių jie

nepajėgūs išvogti tik nerimo

jį drąsiai nešioju

galinėje kišenėje

 

oro uoste atsiduriam anksčiau

nei įprastai lėktuvai

nekyla nes dangus

užsidarė

 

tolumoj aimanuoja ta

velnio greitukė gerai

jau gerai negirdžiu

bet žinau ji yra

 

ir žinau ką ji veža ne

užspringusį kūdikį ne

kraujais paplūdusią moterį

 

ji veža savo signalą savo

debesis dreskiantį garsą

 

ji veža drėgmę ir pastovumą

kuris bet kada subyrės

 

 

miestas

 

senovės miesto griuvėsiai

sienų likučiai langų

žiotys labirintas

tavo akies rainelė

žaidimas kurį

vartant reikia

įrident kamuoliuką į

kiaurymę bet jis vis pabėga

nušoka išsprūsta

neišsitenkantis per

daug gyvas

 

sienos linijos

linijos laiptai kopėčios

tai šito pastato

planas šito miesto šitos

šalies motininės plokštės

kuria kasdien

ridenuosi tai tavo

rainelė lakšteliai

šlaitai ir griuvėsiai

labirintas kvadratinis

tavo vyzdys

kuris niekaip

manęs nepraryja

 

 

*

aš esu trolis mumis

mūviu troliaus mumio

kojines nors jie

berods jų nemūvi

 

esu minkštas

baltybės gabalas aš

esu vyras su kostiumu

miške basomis

sniege gražiai savo

kontūrą ištirpdžiusiomis

pėdomis

 

esu vyras su ūsais

kasdien juos šukuoju

kai įtraukiu cigaretės

dūmo jie žiūri gražiai

viena kryptimi visai kaip

tas žodis kurio stengėmės

nevartoti

 

aš esu pasikūprinęs

trolis mumis žygiuoju

per tiltą ir laukiu

kada ateis

ta diena kai iš viso

šito kažkas išeis

 

 

*

sutikau savo jėzų estijoj

susitvarkęs nusiskutęs

atsigavęs kalbėjomės

po paskutinio pachmo

kai emajegy^* pasikrikštijo

visos žuvys

per savaitę tik vieną

gėrimą

 

skundžiausi dievas

sulaužė man šonkaulį

bet nieko iš jo

nepagamino

 

kultūrkės tvora buvo

kiek per slidi pokšt

gaudau orą prisimenu

neparašius to rašinio

nepaglosčius visų įdomių

akmenų surinktų žvyro

krūvoj prie liepos

mano numeris vienas

paukščių laidojimo vietoj tikiu

visos zylės ir sniegenos

nukeliaudavo tiesiai atgal

 

kiek ten tebuvo

to gyvenimo

 

jėzus paima

man už rankos

 

pagamino prisiminimą

negrabų pilve kyšantį

siužeto vingį tau

tereikia tikėt kad ir tu

nukeliausi atgal

 

jėzus pauosto gėrimą

posūkiu nuliuoksi

sekmadienis šventus

purslus kedena

emajegio žuvys

 

atsisveikinam

apsimeluodami

 

*      Emajegis – upė Estijoje

 

 

*

marvinai nemeluok aš žinau kad telpi

priešistorinio vėžlio kiaute

 

ar tavo akiduobės

gilios kaip visados ar jose tebetelkšo

gyvybė

 

ar tebečiuopi siūlę

kurią sudygsniuoja naktin

atbrėkštantis rytas

 

kas geriau vardas be kūno

ar kūnas be vardo

 

kas geriau

dvi planarijos

galvos ar uodegos

 

kas geriau dinozauro

kaukolė vitrinoj

ar mūsų atspindys stikle

 

senoj plaukia išskydusi

upės paryžiuj idėja

 

kodėl tau taip rūpi marvinai

pasakyk kodėl tau taip rūpi

 

 

*

kai šuo seklys baigia

mokyklą gali pradėti

dirbti

 

gyvūnai evoliuciškai vengia

vietų kuriose trūnija

numirėliai todėl reikia

šiek tiek pozityvo

 

kąsniuko skaniuko žaidimų

apvelkančių prigimtį

pusiau skaidriu naujo

įdomaus potyrio plastiku

 

turi džiaugtis atradęs

kaulų krūvelę po tuščia

vieniša vėjo plaikstoma

kilpa

 

tu esi labai geras berniukas

jau beveik išmokai pamiršti

kraujyje tekantį karštį

raumenis plėšiančią jėgą

tankiai pulsuojančią

stangriai prisirpusią

laisvę tu tenori

būt geras berniukas

palauk

 

tuoj baigsiu universitetą

galėsiu pradėti dirbti

kartu su kitais

numirėliais

jei būsiu gera gal

kas nors ir mane

suras