Karolio Baublio poezija

 

Asmenio archyvo nuotr.

 

Šešiolika

 

Seni elektroniniai laiškai gmaile. „Kai atvykau į Paryžių kaip turistas, 

miestas mane sužavėjo, – rašiau mamai pirmaisiais emigracijos metais, – 

tačiau atvykęs čia gyventi, miestą matau kitokį. Turiu rasti būdų, kaip išgyventi.“

studijos tebuvo pretekstas. bėgti. pradėti gyvenimą iš naujo. siekti. įgyvendinti svajones. 

mylėti. 

klysti.

jaukintis stūgaujančius liūtus.

 

2010-ųjų sausio 27 d. gal kokie -15 °C. žiauriai kosėdamas, su temperatūra 

ir atsinaujinusia angina lipu į lėktuvą. dar tamsu. giliai miegojau beveik visą kelionę. 

saulės spinduliai pro miniatiūrinius langus. oro uoste – artumo vengiantys prancūzai. 

išdidžiai prisistatau esąs lietuvis. tik pagūžčioja pečiais, kreivokai šypteli 

ir nudelbia žvilgsnį kažkur į šalį, – tada dar nesupratau, ką tai reiškia. 

su svetimais čia bendraujama kitaip.

 

Mėgau pasivaikščiojimus vienumoje. Monmartras, Šventosios Širdies bazilika.

Santarvės aikštė, kurioje kadaise giljotinuotas Liudvikas XVI ir Marija Antuanetė.

Luvras, taikūs bronziniai liūtai, Karališkieji rūmai, Žanos d’Ark skulptūra iš bronzos ir aukso.

Eliziejaus laukuose – jokių didvyrių nei palaimintųjų, tik nesibaigiančios prekyvietės;

komersantų rojus.

 

Į Lietuvą sugrįždavau ne itin dažnai, vieną, gal du kartus per metus. 

„Sėkmės džiunglėse!“ – sykį palinkėjo tėvas prieš kelionę į Paryžių. 

prisijaukinau oro uostus lyg tikrus namus. 

 

Vienadieniai darbai sekino, gniuždė. pažemintas hierarchiškai viršesnio bendradarbio, pasislėpęs verkdavau. vėliau lėkščių nešiojimą iškeičiau į kasos aparatą. 

kojų venų varikozė, atsiradusi dėl stovimo darbo. dvi operacijos. karjera emigranto 

iš Rytų Europos. 

 

Po kokių 8 metų palengvėjo. nustojau uždavinėti klausimus. nustojau siekti svajonių. 

ėmiau eiti paskui srūvančią upės vagą. nieko nesitikėti. niekuo netikėti. nuoširdžiai dėkoti 

ir džiaugtis susidūrus akis į akį su gerumu, su gero linkinčiais žmonėmis. 

ar pralaimėjau? 

jei prisitaikymas yra pralaimėjimas, mano kelionė turėjo baigtis šioje laiko ašyje. 

ar tik pakeičiau taktiką lyg gudrus manevruotojas? supratau, kad tikros laimės akimirkos

retos. kiek laiko žydi jazminas, kiek laiko reikia jūros bangai, kad pasiektų krantą ir palytėtų 

smėlį, kiek laiko trunka klevo lapo kritimas į žemę – – –

 

Šešiolika emigracijos metų. kai juos permąstau, mane apima liūdesys.

laimės akimirkų nedaug. mylėta tik kartą. daug mokytasi. daug pažinta. visa kita – 

tik piešiniai ant vandens, cimbolų aidas horizonte.

 

Bet juk gyvenimas gali būti kitoks. kitaip. kitur. 

bronziniai liūtukai žaidžia, rąžosi, cypauja.



Paryžiaus katedra (2019–2024)

 

2024 m. gruodžio 7-oji. audra Daragas (vokiečiai ją pavadino Ksaverija). 

stebiu katedros atidarymo apeigas per televizorių. Paryžiaus arkivyskupas 

Lorenas Ulrichas lazda trenkia į uždarytas Dievo Motinos 

duris. katedra atsako 121-osios psalmės giedojimu: Laetatus sum

po trečiojo giedojimo arkivyskupas duris pastumia, ir jos atsiveria.

 

Vyrai su kostiumais, moterys – su puošniomis sukniomis ir papuošalais. 

„Taip, šiąnakt vėl suskambės Dievo Motinos katedros varpai, o vargonai tuoj pabus. Vilties muzika, – išdidžiai kalba Makronas. – Jie skamba taip pat, kaip skambėjo vienuolikai karalių, kurie buvo katedros statybos liudininkai.“ 

 

Kiek pompastikos. katedra kaip katedra. Paryžiaus katedra, Ruano katedra, Romos katedra, Milano katedra, Kenterberio katedra. kiekvienam miestui – po katedrą. 

 

Tiesa, XIII amžiuje čia buvo atgabenta Kristaus karūna – erškėčių vainikas, 

uždėtas ant Dievo sūnaus galvos prieš jį nukryžiuojant (bent taip tikina evangelijos). 

sakoma, lobyne saugomas nemažas kryžiaus gabalas ir net viena vinis. 

relikvijas iš Rytų imperatoriaus perpirko Liudvikas IX, pramintas Šventuoju.

 

Brevijoriaus neskaitau. tik marmaliuoju kilnius žodžius apie motinos sveikatą

ir tėvo pinigus. ar tai ir vadinama malda? televizinės linksmybės tęsiasi. 

pirmoji Prancūzijos dama sėdi šalia Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento

ir šypsosi.

 

Katedros rekonstravimas – tai valstybės rekonstravimas 

aštrėjant neonacistinėms nuotaikoms. 

ar galėčiau šitaip rekonstruoti savo gyvenimą, pradėti viską iš naujo 

sulaukęs keturiasdešimties? įstočiau į kokią partiją ir meluočiau liaudžiai.

 

Prezidentas, turintis antino vardą, nuoširdžiai (jei tuo tikėsime) gėrisi 

rekonstruota katedros nava. Džordža Meloni užsisvajoja klausydamasi Te Deum.

o Nausėdos ilgesingas žvilgsnis niekaip neatsiplėšia nuo naujų varpų –

matyt, rezga planus, kaip čia juos nušvilpus ir parsigabenus į Lietuvą –

skleistų Vilniaus katedros didybę svetimšaliams.

 

Milžiniškos rozetės, pieta, Liudviko XIII ir Liudviko XIV skulptūros.

per didžiąją Prancūzijos revoliuciją Judėjos karaliai, iškalti ant fasado, 

neteko galvų: tikėta, kad tai – Prancūzijos karaliai, aukštinantys Kapetingų monarchiją.

dabar tos galvos saugomos Kliuni muziejuje.

 

Audra nerimsta. atsimenu tą dieną 2019-ųjų balandį. dūmų kvapas ir smalkės, 

ir griūvanti smailė –  –  – ko mus gali išmokyti istorija, išrašyta katedros sienose,

kiekvienam jos akmeny? atgyja vargonai. iš nuostabos Brigita Makron

pameta žiedą.



2025 12 31–2026 01 01

 

Šampūnas su rozmarinais ir baltąja arbata, švelnus plaukų

kondicionierius, drėkinamosios vonios putos jautriai odai. kambarys 

akivaizdžiai pritaikytas įnoringoms ponioms iš Vakarų. kruopščiai nuvalytas veidrodis, 

negailestingai išdidinantis nosiaplaukius, raukšles ir susivėlusius antakius. 

 

Dušo kepuraitė, siuvimo reikmenys, kosmetikos rinkinys, higieninis krepšys 

pailgoje juodoje dėžutėje (tokias matydavau filmuose). elegantiškas buteliukas 

su kūno pieneliu, kurį nežinau nei kaip, nei kada naudoti. mano pirmoji viešnagė 

penkių žvaigždučių viešbutyje. įdomiausia tiesiog dairytis aplink ir viską stebėti ar čiupinėti. 

 

Baltas naktinis chalatas, juodas jogos kilimėlis bodhi (elementari nuoroda į kūną 

ar spekuliatyvus reveransas budizmui, šiandien madingam meditavimui ir įsikalbėtam 

nušvitimui?); trijų rūšių arbata, trijų rūšių kava kapsulėse,

rūpestingai išblizgintos taurės, jaukūs puodeliai kavai. šaldytuve randu ir prancūziško šampano 

iš Reimso, ir japoniškos sakės. pasigailiu jau senokai nebevartojąs alkoholio. 

 

Užsiplikau juodosios arbatos. kramsnoju kreminės tekstūros anakardžius, 

ramiai stebiu fejerverkus už lango.

 

Naujieji Varšuvoje, Nobu Hotel. ne savo noru patekau čia, pavėlavęs į jungiamąjį skrydį 

dėl nepalankių oro sąlygų (minusinės temperatūros ir sniego). savimeilę glostantis dušas,

spermos spalvos putos, nutekančios kažkur pas kaimynus. nutekamojo vamzdžio anga

identiška kaip motelyje iš „Psicho“ (ar koks kvaištelėjęs turistas subadytų mane kaip tą blondinę

iš filmo?)

 

Ant naktinio stalelio – nežinia kam skirta apvalaina dėžutė, šalia jos pasidedu mobilųjį ir raktus. 

skrajutė su man nežinomo japono portretu. įtariu, čia viešėdamas Gijomas Apolineras 

sukurtų kokią kaligramą, o Romenas Gari pradėtų romaną – trečiosios Gonkūrų premijos 

laureatą. rašau eilėraštį. be jokio išdidumo – poezija tikrai neapmokės mano sąskaitų.

kompiuterio klaviatūra tyliai spragsi. pamąstau keletą sekundžių, vėl spaudau klavišus; 

gurkšteliu atšalusios arbatos; žvilgteliu į rimstančius fejerverkus. rašau eilėraštį.

 

Baltos paklodės. neįtikinanti jų švara – kvapas primena ką tik išskalbtus aristokrato apatinius. jeigu įsigeisčiau įsitempti ką į lovą, lenko nesirinkčiau, veikiau kokį turistą iš Lotynų Amerikos. 

 

Telefono žadintuvas 4.50. dar vienas vėluojantis skrydis. Kazlauskaitės knyga rankose. 

skrydžių metu vis paskaitau kokių užsisenėjusių eilėraščių. 

 

Persėdimas Prahoje. nespėjau pamerkti akies net Kafkai. keista vieta tie oro uostai –

jautiesi niekur, ties kelių valstybių riba.

 

Paryžiuje sniego nėra. tik visur zujantys turistai iš Rytų Europos. 

 

Juodoji arbata namuose. be rozmarinų. šiluma krūtinėje, malonus pojūtis burnoje – 

tiek ir tereikia pradėti Naujuosius.