Kennethas Charlesas Marionas Rexrothas (1905–1982) – Kalifornijos poetas, vertėjas ir eseistas, laikomas „San Fransisko renesanso“ poetinio judėjimo pradininku, daugelis kritikų jį priskiria ir prie bytnikų poetų, o „Times Magazine“ netgi praminė visų bytnikų tėvu, nors pačiam K. Rexrothui ši asociacija niekada nebuvo priimtina. Poeto kūryboje susitinka saulėtas vakarinės JAV pakrantės nuobodulys, antikinė filosofija ir Tolimųjų Rytų mistika.

 

Kennethas Rexrothas. Nežinomo autoriaus nuotrauka.

 

Keliautojai po Rukein^*

 

Atsisagstai suknelę

Gulėdama ant dulkinos lovos

Kurioje metų metus

Niekas nebuvo užmigęs

Pelėda ūbauja ant stogo

Tu ištari

Mielasis mano mielasis

Mano

Aprūkusioj senos žibalinės

Lempos šviesoje tavo pečiai

Pilvas krūtys ir sėdmenys

Atrodo lyg persiko žiedai

Didžiulės tolimos žvaigždės

Išsibarsčiusios erdvėj

Kitapus eižinčių langinių

Nemarūs milžiniški gyviai

Kiekvienas jų tėra akis

Jie stebi

Kaip atsisagstai savo kūną

Naktis driekias per amžius

Girios driekias per amžius

Namas apleistas visam gyvenimui

Girios glūdumoj nakties gūdumoj

Niekas daugiau neįžengs

Į šį namą

Šį vienintelį namą

Juodam pasaulyje

Akių žemėje

 

* Šalis iš Samuelio Butlerio romano „Rukein“ („Erewhon“; angl. žodžio „nowhere“, liet. „niekur“ anagrama).

 

 

Sottoportico San Zaccaria

Lietaus šuorai pliekia stogus

Kaip mano eilėraščius

Dundant griaustiniui

Mes sukimbame kaip stebuklingos

Dėlionės dalys

Dvylika vėjų ištremia žuvėdras iš dangaus

Nuplėšia užuolaidas

Ir žėrinčius lašelius

Nuo prakaituotos tavo krūtinės

Tavo veidas rieda į tamsą

Ir vėjas šnara tarsi armija

Brendanti bergždžiais nendrynais

Mes ištiesiam sopius savo kūnus lango stikluos

Ir aš užuodžiu šieną Venecijoj

Atsiduodančioj moters kvapu

 

 

Mokymosi privalumai

Esu žmogus be ambicijų, turiu

Mažai draugų, visiškai nesugebu

Užsidirbt pragyvenimui, iš lėto

Senstu ir gelbsčiuos nuo pelnytos prapulties.

Vienišas, apdriskęs; bet ar tai svarbu?

Vidurnaktį pasiruošiu ąsotį karšto

Balto vyno su kardamono sėklom.

Susisupęs į apiplyšusį chalatą ir

Užsimaukšlinęs seną beretę, aš sėdžiu

Šaltyje ir rašau eilėraščius,

Paišau visokias nešvankybes paraštėse,

Sanguliauju su šešiolikmetėmis

Nimfomanėmis, kurias pats ir išsigalvoju.

 

 

Vitaminai ir kruopos

Lanksčios įdegusios pusnuogės

Kalifornijos dukterys

Auklėja aptingusius humanistus;

Teniso kamuoliukai sukrenta

Į jų kaukoles kaip nelemtas suvokimas,

Kad prigimtis stipresnė už žmogų.

Neįprasta heleniška teisė

Į neįprastą mąstymą galiausiai

Sulaša į šią drėgną dirvą.

Atletų prakaitas ir meilužių syvai

Stipresni už Sokrato nuodus;

Kruopščiojo Euklido užmačios

Pradingsta gimnopedijų sūkury.

 

 

Paskutinis manuskripto puslapis

Šviesa

Šviesa

Šipulys dangaus skliaute

Sukilusi minia

Siūbuojanti banga

Vardas lūžta danguje

Kodėl mes stovim

Kodėl mes virstam niekuo

Tie lūženos ieško skeliančio balanso

Jauni vyrai pražuvę

Lux lucis

Kuopa sukasi ratu

Vanduo plūsta iš dešiniosios pusės

Et fons luminis

Ciborija bedugnės

Duona šviesos

Taurė audeklo pomirtinio

Vynas liepsnojančios šviesos

Gausybė ratais skriejanti

Drebinantis verksmas

Šaiži daina nuaidi į aukštumas

Dievybės pirštas slenka eonas po eono

Ir atminties debesys užgula

Karaliaus vynmedį apsunkusį nuo vaisių

Sprogstančią uolą

Sprogstantį kalno verksmą

Tris agios

Safyro sniegas

Hryca hryca nazaza

 

Iš anglų kalbos vertės Dominykas Norkūnas

 

Skaito K. Rexrothas