Evelinos Daveikaitės nuotrauka
asilas
neši ant pečių viską ką turi
viską kas buvo duota
svetimus turtus
vazas vaisius margus kilimus
neši ir niekam nežiūri į akis
nudūręs buką žvilgsnio strėlę į įkaitusį asfaltą
bus dienų kai jis lydysis
ir bus dienų kai gerai užsups
esi maža šiukšlelė išsukta
pasaulio centrifugoje
išspjauta kažin kur
tarp atsitiktinių žmonių
kuriuos atsitiktinai vadini šeima
iš pareigos kartu valgai vakarienę
iš pareigos paskambini kai serga
paskambini ir neturi ko pasakyti
nes išties nėra nieko bendro
tik atsitiktinumo stebuklas
aplinkybės duotos ir niekam neįdomūs tavo
norai kai tebeplūduriuoji amžino miego vakuume – – –
bressonas žinojo apie visa tai
įsviedė baltazarą į 35 mm juostą
kartu su mergaite kad abu kentėtų vienodai
šįvakar jį rodo didžiulėj aikštėj
kinas po atviru dangumi
baigiasi ekrane tęsiasi gatvėje – – –
kai pagaliau trumpam nustoja
supti
veržti
spausti
prisimeni ir nešulys palengvėja
asilai yra šventieji ir tik asilai
bus palaiminti
štai toks tasai gyvenimas
baltazarai
štai toks
viešbutis: love story
pabūkim čia kol dar galim
išsikraustyti reikia iki dvyliktos
pabūkim čia kol dar galim
išėję iškart viską pamiršim
pusryčiaukim kol išvys
kimškim į burnas beskonį liulantį omletą
žiūrėdami vienas kitam į akis
pabūkim čia kol dar galim
dar tik pradeda važiuoti pirmi troleibusai
kažkur rajonuose žmonės rišasi
batus ir užveda identiškus automobilius
pabūkim čia kol dar galim
tavo plaukai ant mano pagalvės
pabūkim čia kol dar galim
nes kitur nesusitiksim
aš tave sugalvojau tu juokiesi kai tai pasakau
miestas mūsų nelaukia jie mūsų nelaukia
prėski darbai ir prėskos santuokos yra kitoje pusėje
pabūkim čia kol dar galim
šitas amžius mus skaudina
kai atsisakai dirbti vadina netikėliais
kai išsirengi vidury judrios gatvės išveža
tai turto ir stygiaus amžius kurio bijau
pabūkim čia kol dar galim
išsikraustyti reikia iki dvyliktos
mačiau kaip vakar per pietus vyras užmušė
širšę kompoto stikline
iš baimės
pabūkim čia kol dar galim
laikau tave už rankos kol ji suvirpa ir išnyksta
kol palinkstu užsirišti batų savo bundančiame rajone
kol užvedu kosintį automobilį
kol išsuku į pagrindinę šio miesto gatvę
ir pradedu gyventi
Viešbutis: vaiduokliai
Niekur nesijauti toks vienišas kaip senuose viešbučiuose.
Ilgi koridoriai ir seni gobelenai, už kiekvienų durų guli šlepetės, kabo chloru dvelkiantys chalatai.
Mūsų išnaros baltos kaip vaiduokliai.
Man patinka teorija, kad tai mes vaidenamės dvasioms – drumsčiame jų amžinybę savo laikinais rūpesčiais, statome miestus, raižome žemės rutulį lėktuvais.
Vaiduokliai yra tikrosios būtybės, besisukančios amžinoje buities ramybėje.
Nepajudinamos ir neblaškomos trivialių problemų.
Tiesa, kai jos iš savo šliūbinio porceliano bando atsigerti arbatos, skubame kviesti egzorcistus, nors tai mes gyvename jų namuose ir miegame jų lovose.
Man vienąkart pasirodė močiutės vaiduoklis.
Visiems apie tą įvykį pasakojau kaip apie stebuklą.
Pasirodo, nieko ypatingo neįvyko; ji tik gyvena sau – amžinai – tai aš drumsčiu ramybę verkdama, ant kelių išskleidus jos karolius.
Niekur nesijauti toks vienišas kaip senuose viešbučiuose.
Draugė man sakė – visuomet gimsti ir miršti vienas, o gyvenimas tėra kaleidoskopas, atsitiktinių įvykių maišatis, tai nesuk sau galvos.
Bet ji sukasi ir nieko negaliu padaryti.
Sėdžiu ant lovos krašto numeryje 123.
Miestas kvėpuoja pro atvirą langą, tiesiu į jį rankas, jis atsitraukia.
Televizorius neveikia, bet tai nebesvarbu – mes čia tik laikinai.
SPA dirba tik iki penkių, reikia paskubėti.
Rengiuosi chalatą, įsispiriu šlepetes.
Koridoriuje sutikusi darbuotoją klausiu, kur man eiti, kur manęs laukia palaimingas masažas ar bent jau kur rasti išėjimą.
Ji klykia ir nubėga ilgu koridoriumi neatsakiusi nė į vieną mano klausimą.
Lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.
akvariumas
I
kurį laiką marškiniai skraidė namuose šaukdami
kol nutilo
dar kurį laiką po kambarius vaikščiojo batai
lankstėsi kaklaraiščiai ir gimimo liudijimai
kelioninis lagaminas duso nuo knygų ir nuotraukų
kol nutilo
aš dar kartais apie tave pagalvoju
II
mudviejų kaimynas turėjo didelį akvariumą
dvi piranijos nuobodžiai suko ratus
pūtė burbulus
linksmino plinkantį ir žiauriai vienišą mūsų draugą
mes visi juokėmės ir ilgesingai žvelgdami į stiklą į savo atspindį
pamiršę bjaurumą ir nuoskaudas atlaidžiai sakėm – graži pora
didesnė žuvis vis glaudė savo plėšrią burną prie kitos
o mes juokėmės – kaip gražiai bučiuoja
ir kambaryje darės šilčiau
prabėgo daug vakarienių
kol pagaliau pastebėjom
kad mažesniosios šonas jau kurį laiką
šviečia
virš mūsų stalo
raudonai raudonai
kaip saulė
Laura Kromalcaitė – poetė, Vilniaus universitete studijuojanti intermedialių literatūros studijų magistro programoje. Dabar rengia antrąją poezijos knygą (pirmoji – „Mūsų čia niekad nebuvo“).