Lina Navickaitė

 Zenono Baltrušio nuotrauka

 

 

Susvyravusio tikėjimo paslaptys

 

1.

nesudygo
garstyčių sėklos

pavasaris ką tik
prikeltas Lozorius
aptekęs sniegdėmėm
dvokia kapo rūsiu
mano vazonas
neprikeltų nebylybė
durpė
drėgmė

 

2.

daug kas turbūt neatmeldžiama

gyvenimo tropai ir kitos
meninės raiškos priemonės –
aš nieko neišmanau
apie šitą kūrybą
vis dar įstrigus
stebuklinės pasakos žanre

bet tikriausiai
ne viskas atmeldžiama
dėl to tikriausiai tyli

tavo tylėjimo potekstė
tas katarsis kai tariausi įskaičiusi...
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
baisus
kartais būna
Tavo gailestingumas

 

3.

ar prisimeni viską?
kažkur glūdi juodosios dėžės
visos susvyravusio
tikėjimo paslaptys
į skrydį
ir krytį
skilusi siela
užsąmoniniai bermudai
dingęs ryšys... – – – ...
– – – ...koordinatės

ir po visko
tik pabiręs
nudilintas rožinis
iš garstyčios
nedygusių
sėklų

 

4.

iš tiesų
kur aš esu
nuo savęs
po visų
teroristinių aktų
po visų
atkūrimo aktų

į kurią pusę sapnuoti
kiek šviesmečių neprabusti
į kurį veidrodį
atsimerkus
numirti?

 

5.

tarpais
sapnų dokumentika
kelia iš miego
keistos versijos
kas tai
teroristinis ar
kūrybinis aktas
didysis sprogimas
big bang garstyčios
plyšimas
perdėm
pradygimas

ei prabusk
dar ne laikas
dar laikas
tebėra
laikas

 

Paveikslėliai

amžinybės koliažas
tavo metų muliažas
štai siužetinė linija
ar prisimeni ją?
lyg per delną, per seną eskizą...
tą akcentą, lemtingą reprizą?

taip, prisimeni
dilgsi – –
žiū
kol mirksnis nemirksi

 

Širdies tyrimas

maniau, permušimai
gal dar kokios
kardiobėdos

o visgi –
BENAMIS
iš tyrų
tyriausių
akių dugnuose
visos padugnės
-------------------
ko JIS ieško
mano širdies
sąvartyne?

 

Atrakcionai

miego duobės
ir linksmieji
kalneliai sapnų
oras grynas –
tik migla ir
drėgmė
dar šešėliškų
šmėklų šlakelis

taip keistai
vis artėji
per prieblandas
iki
savo alsavimo
sklidina
it elektros
lemputė
šviesos

 

Gedulas

našlaitė palei akmenį
nenuristą
nuo kapo
žvilgsnis sustingęs

ir bitė
įsmigusi tiesiai
į vyzdį

 

Vidury ežero per audrą apie 4 val. ryto

peršti ežerui
mūsų valties
blakstiena
ašaroja
vėjui kylant
ir skęstam
ir pėdos
paviršium
link ten –

nebijok ir neverk –

kur išmirkčios
su ašara saugiai
ant skruosto
kažkadaise
anapus audros
tinklą užmetusiam
Žvejui

 

Pasižvalgymai

už metaforos
ir vėl
metafora
už poezijos –
vis dar
poezija

o už jų
užsimerkus
vos žingsnis –
širdis

ta pati
tik
iš kitos pusės
net aikteli:
kaip ant delno visa
stebuklų virtuvė
ir kasdienė apyvoka
prieš vandenį
verčiant
į vyną