Taip, persai buria iš poezijos... Jiems svarbi žiemos saulėgrįža (gruodžio 20 d.), čia ji vadinama Jaldos naktimi (Shab-e Yalda), ilgiausia metų naktis prieš prasidedant pirmajai žiemos dienai. Ši šeimos šventė neįsivaizduojama be granatų ir arbūzų – dėl raudonos „grįžtančios saulės“ spalvos, bet svarbu, kad vienas iš ritualų atliekamas šią naktį – klasikinės persų poezijos skaitymas ir ateities būrimas iš jos. Šią naktį, kaip ir apskritai visuose kontekstuose, kitus klasikinius poetus nurungia Hafezas (arba Hafizas) ir jo divanas – visų jo parašytų eilėraščių rinkinys. Prieš jį atsiverčiant sugalvojamas klausimas ar noras, kartais pasimeldžiama už paties Hafezo sielą, tada nežiūrint verčiami puslapiai, sustojama ir ritualas prasideda. Visų pirma, stengiamasi kuo taisyklingiau perskaityti patį eilėraštį, tačiau jo klasikinė kalba ne visiems įveikiama. Dažnai tai perleidžiama labiau patyrusiems, kurie išburia visus šeimos narius. Tada eilėraštis interpretuojamas ir bandoma paprastais žodžiais perteikti, kas turėta mintyje. Hafezo eilės atviros, be konkrečių teminių orientyrų, todėl tokiems būrimams itin tinkamos. Kai kurie iraniečiai iš Hafezo buriasi ir kitų švenčių proga (sužadėtuvių, vestuvių, vaiko gimimo ir pan.), net religinių. Vis dėlto labiausiai ritualizuotas ir reikšmingiausias Hafezo poezijos skaitymas atliekamas Jaldos naktį. Jos proga dažnai rengiami ir vieši šiuolaikinės poezijos skaitymai, sutraukiantys nemažai žiūrovų, ten galima išgirsti ir pamatyti mėgstamiausius šių dienų poetus. Iranietiškoje kultūroje poezija neatsiejama nuo gyvenimo ritmo, sezonų pasikeitimo. Irane būti poetu yra prestižo reikalas, daug kas bando rašyti, turėti savo, nors ir kelių egzempliorių tiražu išleistą, poezijos rinkinį. Tai tarsi vizitinė kortelė, kartais atverianti kelius net siekiant profesinių aukštumų. Sakoma, Irane poezijos parašoma ir knygų pavidalu išleidžiama daugiau nei yra skaitytojų. Poezija čia yra tiesiog gyvenimo būdas, lengvai pasiekiama terapija, metodas išgyventi, įsiprasminti, įsisąmoninti patyrimus, pritapti arba atmesti sistemos normas.
/ / /
Mohammadas Javadas Asmanas – poetas ir rašytojas iš Irano, kūriniuose klasikines persų poezijos formas užpildantis šių laikų žmogui artimu turiniu, ieškantis naujų įvaizdžių ir išraiškos formų, kuriose kartais atsispindi ir nuo X a. iš kartos į kartą keliavę tradiciniai persiškos poezijos motyvai. Jo poezijai būdingas siekis jungti vakarietišką ir rytietišką filosofijas, pasaulėvaizdžius, siekiama atviriau kalbėti apie žmogaus būtį, nei iki šiol buvo įprasta Irane, ir kritikuojama įtempta kultūrinė atmosfera.
M. J. Asmanas gimė 1982 m. birželio 29 d. istoriniame Esfahano mieste, studijavo filosofiją bei persų kalbą ir literatūrą Esfahano ir Teherano universitetuose. Du kartus prestižiškiausiame Irano kultūros festivalyje „Fadžr“ jo poezijos knygos išrinktos metų knygomis; poezija apdovanota ir Jaleh Esfahani kultūrinio fondo rengiamame tarptautiniame „Hope“ poezijos festivalyje Londone. Iki šiol išleido 8 poezijos rinkinius, jo kūryba versta į anglų, prancūzų, urdu, korėjiečių, kurdų, armėnų, rusų ir turkų kalbas.
Vertėja
Mohammadas Javadas Asmanas. Azizo Mahdi nuotrauka.
Carpe diem
Kaitresni už popietės saulę
apelsinai lange
džiūstantis dienos antspaudas
paskutinėje rubajato eilutėje
be pabaigos
nesenkanti vyno taurė
persiškoje miniatiūroje
iš seno dervišo rankų
į ne tavo rankas.
Buvimo tinklai
Įsipainiojusiais pirštais tinkluose
ant dar nesugalvoto Siosepol tilto
veidu į linguojančias pievas
iki atplaukiant upei
delne vėjo švelnumas
kaip banguojantys vandenynai per žuvies odą
akyse mėnulis, toks didelis, kad
dangaus tėkmė atsispindi jame
nuvilnija virš mano galvos
ten išmeta tinklus, ištraukia ir nuplaukia...
Už manęs
žali dūmai, kylantys nuo medžių kamienų
paukščiai, pasislėpę debesyse
slidžios žvejo rankos... Žuvies dvokas...
Užgęstantis žibintas.
Pažadėta naktis
Nebeužmigsiu...
Arklio žvengimas iš žalių tolių
nuvaikė nuo palangės lakštingalas.
Plačiai atvėriau langus
bet kažkas dar yra kambaryje.
Griežiantys dantys braižo stiklą
gilina įtrūkimus sienose.
...mergaitė prieš trylika metų pagimdžiusi prieš šį veidrodį?
...kaimietis sudegęs ant nusitrynusio kilimo su visu savo turtu?
...devynių mėnesių kūdikis nuo nežinomos ligos apsivėmęs krauju?
Gal man vaidenasi
bet vežimas tilindžiuodamas sustoja
virš namo lubų.
Šaltasis karas
Kiekvienas, kai gimsta, atsineša po žodį.
Kiekvienas, kuris gimsta, yra naujas žodis.
Bet tik žiūrim,
šypsomės.
Nemokam pasakyti,
kaip skęsta neišgirstų žodžių laivai.
Nesuprantam, kai sako
neužgyjančiose žaizdose per giliai jų griaučiai.
Už tylos linijos kasam tranšėjas,
kantriai laukiam.
Jei vieną dieną kas nors prisikas,
ras akmenyje iškaltus žodžius mirusia kalba.
Maratonas
Suleidau šaknis
į šį kavos puodelį
įsitvėriau žvilgsniu
pasislėpiau savo šešėlyje
gal dar vis bėgu nuo jo, juo...
ropščiausi į viršų
*
Per mirksnį
tavo paskutinio gurkšnio
karčios tylos.
Paliaubos
Meilės prisipažinimai tebegalioja
net jei išėjai, neapsigauk.
Neatsitiktinai mano kvepalais pakvimpa
praėjus nepažįstamajam
neatsitiktinai graži afganistanietė
stovi miesto aikštėje su tavo bateliais.
*
Praėjus amžiams vėl Esfahanas po jos kojomis.
„Karas prasideda ir baigiasi“
nusuka akis
„tik likusios minos
sproginės metų metais“.
Išdavystė
Ar ten buvo nimbas virš tavo galvos?
Sapnavau
ir nebegaliu prisiminti.
Tik bloga nuojauta likusi.
Vaikščiojome slėniuose prie aukšto kalno.
Aksominiuose alyvmedžių soduose.
Nakties soduose...
Nežinojome, kad kalne aušta rytas virš kryžių.
Langai
Gatvė, turėjusi atvesti mus vienas pas kitą
vis ilgėjo
pamesdama šaligatvius
sumaišydama adresus
tai bėgdama
tai išsitęsdama iki begalybės lėtų žingsnių
tik tavo kambario langas vis dar prieš manąjį
naktimis, kai jį atveri
mano lange diena.
Déjà vu
Nesusitikom, bet
Mona Lizos akys primindavo tave.
Galbūt kažkada
kažkieno sapne
pasirodei.
Ir aš buvau ten.
Ir dar jis, mūsų nepažinojęs.
Pabudęs
nupiešė tavo šypseną
o aš ir toliau ieškojau.
Sudeginti prisiminimus, įrėžtus medžio kamiene
Nežinau
kaip mano plakančių vyšnių žiedai
skleidžiasi
apelsinmedžiuose prie tavo durų
karščiuojanti naktis...
Jei tik galėčiau
surinkčiau, uždegčiau ant kaljano.
Tik šią naktį.
Uždegčiau ir surūkyčiau.
Iš persų kalbos vertė Daina Bušeckaitė