Mohammad Javad Asman

Taip, persai buria iš poezijos... Jiems svarbi žiemos saulėgrįža (gruodžio 20 d.), čia ji vadinama Jaldos naktimi (Shab-e Yalda), ilgiausia metų naktis prieš prasidedant pirmajai žiemos dienai. Ši šeimos šventė neįsivaizduojama be granatų ir arbūzų – dėl raudonos „grįžtančios saulės“ spalvos, bet svarbu, kad vienas iš ritualų atliekamas šią naktį – klasikinės persų poezijos skaitymas ir ateities būrimas iš jos. Šią naktį, kaip ir apskritai visuose kontekstuose, kitus klasikinius poetus nurungia Hafezas (arba Hafizas) ir jo divanas – visų jo parašytų eilėraščių rinkinys. Prieš jį atsiverčiant sugalvojamas klausimas ar noras, kartais pasimeldžiama už paties Hafezo sielą, tada nežiūrint verčiami puslapiai, sustojama ir ritualas prasideda. Visų pirma, stengiamasi kuo taisyklingiau perskaityti patį eilėraštį, tačiau jo klasikinė kalba ne visiems įveikiama. Dažnai tai perleidžiama labiau patyrusiems, kurie išburia visus šeimos narius. Tada eilėraštis interpretuojamas ir bandoma paprastais žodžiais perteikti, kas turėta mintyje. Hafezo eilės atviros, be konkrečių teminių orientyrų, todėl tokiems būrimams itin tinkamos. Kai kurie iraniečiai iš Hafezo buriasi ir kitų švenčių proga (sužadėtuvių, vestuvių, vaiko gimimo ir pan.), net religinių. Vis dėlto labiausiai ritualizuotas ir reikšmingiausias Hafezo poezijos skaitymas atliekamas Jaldos naktį. Jos proga dažnai rengiami ir vieši šiuolaikinės poezijos skaitymai, sutraukiantys nemažai žiūrovų, ten galima išgirsti ir pamatyti mėgstamiausius šių dienų poetus. Iranietiškoje kultūroje poezija neatsiejama nuo gyvenimo ritmo, sezonų pasikeitimo. Irane būti poetu yra prestižo reikalas, daug kas bando rašyti, turėti savo, nors ir kelių egzempliorių tiražu išleistą, poezijos rinkinį. Tai tarsi vizitinė kortelė, kartais atverianti kelius net siekiant profesinių aukštumų. Sakoma, Irane poezijos parašoma ir knygų pavidalu išleidžiama daugiau nei yra skaitytojų. Poezija čia yra tiesiog gyvenimo būdas, lengvai pasiekiama terapija, metodas išgyventi, įsiprasminti, įsisąmoninti patyrimus, pritapti arba atmesti sistemos normas.

 

/ / /

Mohammadas Javadas Asmanas – poetas ir rašytojas iš Irano, kūriniuose klasikines persų poezijos formas užpildantis šių laikų žmogui artimu turiniu, ieškantis naujų įvaizdžių ir išraiškos formų, kuriose kartais atsispindi ir nuo X a. iš kartos į kartą keliavę tradiciniai persiškos poezijos motyvai. Jo poezijai būdingas siekis jungti vakarietišką ir rytietišką filosofijas, pasaulėvaizdžius, siekiama atviriau kalbėti apie žmogaus būtį, nei iki šiol buvo įprasta Irane, ir kritikuojama įtempta kultūrinė atmosfera.
M. J. Asmanas gimė 1982 m. birželio 29 d. istoriniame Esfahano mieste, studijavo filosofiją bei persų kalbą ir literatūrą Esfahano ir Teherano universitetuose. Du kartus prestižiškiausiame Irano kultūros festivalyje „Fadžr“ jo poezijos knygos išrinktos metų knygomis; poezija apdovanota ir Jaleh Esfahani kultūrinio fondo rengiamame tarptautiniame „Hope“ poezijos festivalyje Londone. Iki šiol išleido 8 poezijos rinkinius, jo kūryba versta į anglų, prancūzų, urdu, korėjiečių, kurdų, armėnų, rusų ir turkų kalbas.

Vertėja

 

 Mohammad Javad Asman
Mohammadas Javadas Asmanas. Azizo Mahdi nuotrauka.

 

Carpe diem

Kaitresni už popietės saulę

apelsinai lange

džiūstantis dienos antspaudas

paskutinėje rubajato eilutėje

be pabaigos

 

nesenkanti vyno taurė

persiškoje miniatiūroje

iš seno dervišo rankų

į ne tavo rankas.

 

 

Buvimo tinklai

Įsipainiojusiais pirštais tinkluose

ant dar nesugalvoto Siosepol tilto

 

veidu į linguojančias pievas

iki atplaukiant upei

 

delne vėjo švelnumas

kaip banguojantys vandenynai per žuvies odą

 

akyse mėnulis, toks didelis, kad

dangaus tėkmė atsispindi jame

 

nuvilnija virš mano galvos

 

ten išmeta tinklus, ištraukia ir nuplaukia...

 

Už manęs

žali dūmai, kylantys nuo medžių kamienų

paukščiai, pasislėpę debesyse

slidžios žvejo rankos... Žuvies dvokas...

Užgęstantis žibintas.

 

 

Pažadėta naktis

Nebeužmigsiu...

Arklio žvengimas iš žalių tolių

nuvaikė nuo palangės lakštingalas.

 

Plačiai atvėriau langus

bet kažkas dar yra kambaryje.

Griežiantys dantys braižo stiklą

gilina įtrūkimus sienose.

 

...mergaitė prieš trylika metų pagimdžiusi prieš šį veidrodį?

...kaimietis sudegęs ant nusitrynusio kilimo su visu savo turtu?

...devynių mėnesių kūdikis nuo nežinomos ligos apsivėmęs krauju?

 

Gal man vaidenasi

bet vežimas tilindžiuodamas sustoja

virš namo lubų.

 

 

Šaltasis karas

Kiekvienas, kai gimsta, atsineša po žodį.

Kiekvienas, kuris gimsta, yra naujas žodis.

Bet tik žiūrim,

šypsomės.

Nemokam pasakyti,

kaip skęsta neišgirstų žodžių laivai.

Nesuprantam, kai sako

neužgyjančiose žaizdose per giliai jų griaučiai.

 

Už tylos linijos kasam tranšėjas,

kantriai laukiam.

Jei vieną dieną kas nors prisikas,

ras akmenyje iškaltus žodžius mirusia kalba.

 

 

Maratonas

Suleidau šaknis

į šį kavos puodelį

įsitvėriau žvilgsniu

pasislėpiau savo šešėlyje

gal dar vis bėgu nuo jo, juo...

ropščiausi į viršų

 

*

Per mirksnį

tavo paskutinio gurkšnio

karčios tylos.

 

 

Paliaubos

Meilės prisipažinimai tebegalioja

net jei išėjai, neapsigauk.

Neatsitiktinai mano kvepalais pakvimpa

praėjus nepažįstamajam

neatsitiktinai graži afganistanietė

stovi miesto aikštėje su tavo bateliais.

 

*

Praėjus amžiams vėl Esfahanas po jos kojomis.

„Karas prasideda ir baigiasi“

nusuka akis

„tik likusios minos

sproginės metų metais“.

 

 

Išdavystė

Ar ten buvo nimbas virš tavo galvos?

Sapnavau

ir nebegaliu prisiminti.

Tik bloga nuojauta likusi.

 

Vaikščiojome slėniuose prie aukšto kalno.

Aksominiuose alyvmedžių soduose.

Nakties soduose...

Nežinojome, kad kalne aušta rytas virš kryžių.

 

 

Langai

Gatvė, turėjusi atvesti mus vienas pas kitą

vis ilgėjo

pamesdama šaligatvius

sumaišydama adresus

tai bėgdama

tai išsitęsdama iki begalybės lėtų žingsnių

 

tik tavo kambario langas vis dar prieš manąjį

 

naktimis, kai jį atveri

mano lange diena.

 

 

Déjà vu

Nesusitikom, bet

Mona Lizos akys primindavo tave.

 

Galbūt kažkada

kažkieno sapne

pasirodei.

 

Ir aš buvau ten.

Ir dar jis, mūsų nepažinojęs.

 

Pabudęs

nupiešė tavo šypseną

o aš ir toliau ieškojau.

 

 

Sudeginti prisiminimus, įrėžtus medžio kamiene

Nežinau

kaip mano plakančių vyšnių žiedai

skleidžiasi

apelsinmedžiuose prie tavo durų

 

karščiuojanti naktis...

Jei tik galėčiau

surinkčiau, uždegčiau ant kaljano.

 

Tik šią naktį.

 

Uždegčiau ir surūkyčiau.

 

Iš persų kalbos vertė Daina Bušeckaitė

Draugai