Louise Erdrich

Louise Erdrich – JAV rašytoja, priklausanti čipevų genčiai (tėvas buvo vokiečių kilmės amerikietis, mama – čipevė), labiau žinoma kaip prozininkė, bet yra išleidusi 3 poezijos ir keletą knygų vaikams. 2012 m. už romaną „Apvalus namas“ („The Round House“) pelnė JAV nacio­nalinį knygos apdovanojimą. Ji yra ir knygyno „Birchbark“, įsikūrusio Mineapolyje ir prekiaujančio vietinių amerikiečių literatūra, savininkė.

 

 

 Alessio Jaconos nuotrauka iš „Vikipedijos“
Alessio Jaconos nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Nelaisvė

 

Jis (mano pagrobėjas) davė man sausainį, kurį įsidėjau į kišenę ir, nedrįsdama suvalgyti, užkasiau po rąstu, baimindamasi, kad jis galėjo į tą sausainį įdėti kažko, kas priverstų mane jį pamilti.

Iš ponios Mary Rowlandson pasakojimo apie tai, kaip vampanoagai paėmė ją į nelaisvę, kai 1676 m. buvo sunaikintas Lankasteris Masačusetso valstijoje.

 

Srovė buvo greita, tokia šalta,

kad, rodės, pusiau mane perskros.

Tačiau jis išvilko mane iš potvynio

už plaukų galiukų.

Užaugau įpratusi atpažinti jo veidą,

galėčiau atskirti jį nuo kitų.

Buvo laikas, kai baiminausi, jog suprantu

jo kalbą, o juk tai nebuvo žmonių kalba,

tad atsiklaupusi meldžiau stiprybės.

 

Nežinojau, kas mus persekiojo – Dievo tarpininkai

ar velniai nuo dervos katilų.

Tik žinojau, kad turim žygiuoti.

Jų ginklai buvo užtaisyti šratais gulbėms medžioti.

Aš negalėjau žindyti ir mano vaiko aimanos

jiems kėlė pavojų.

Jis turėjo moterį

juodais ir blizgiais dantimis.

Ji maitino vaiką pienu iš gilių.

Miškas užsivėrė virš mūsų, šviesa pagilėjo.

 

Tariau sau, kad verčiau badausiu,

nei imsiu maistą iš jo rankų,

tačiau nebadavau.

Vieną naktį

jis nužudė elniuku nėščią elnę

ir davė man valgyti to elniuko mėsos.

Ji buvo tokia švelni,

kaulai it gėlių stiebeliai,

tad sekiau jam iš paskos ten, kur mane vedėsi.

Naktis buvo tiršta.

Jis nukirto virvę,

veržusią mane prie medžio.

 

Vėliau paukščiai mėgdžiojosi.

Šešėliai šiepėsi ir riaumojo,

o medžiai čaižė

savo aštriais botagais.

Jis nepastebėjo Dievo rūstybės.

Dievas skėlė ugnį iš žemėn įraustų kelmų,

o aš slėpiau veidą suknelėje, bijodama, kad jis visus mus sudegins,

bet ir šitai praėjo.

 

Išgelbėta nebematau tiesos daiktuose.

Mano vyras įvaro storą pleištą

skradžiai žemę, bet ši jam kasmet

užsiveria.

Mano vaikas maitinamas pirmaisiais kviečiais.

Aš guluosi miegoti

ant pagalvės su olandiškais nėriniais.

Guluosi miegoti.

Ir regiu save tamsoje,

tarsi esančią už jų rato.

 

Jie klūpojo ant elniakailių, kai kurie su lazdom,

o jis vadovavo triukšme savo bendrams,

kol tapo nepakeliama mintis,

kokia aš esu.

Nusilaužiau šaką

ir sudaviau ja į žemę,

tuo pačiu išmelsdama ją atsiverti

ir įsileisti mane,

kaip jį įsileido,

ir pamaitinti mane medumi iš uolos.

 

 

Vėžlio kalnų rezervacija

 

                                                 Patui Gorneau, mano seneliui

 

Sklendžia garnys kryžium

žemai viršum pelkės.

Jo širdis – senas kompasas,

nukreiptas į keturias pasaulio puses.

Jis velka pasaulį drauge,

pasauliui tuo pačiu atsirandant.

 

Mano veidas išnyra žaliam

nuožulniam stikle virš praustuvo.

Mano rankos atspaudas – juodi milteliai

ant miegamojo žaliuzių.

Galėčiau gerti namus it rusenančią liepsną,

švinu besikaupiančią

mano venose,

širdies šarvuose, kavos dėmėse.

 

Dvigubos piliarožės dulkėse –

Teresa – silpna liepsna, ryjanti vėją.

Plona žvakelė,

lūžtanti sausoj žolėj,

kopianti aukštom kopėčiom,

atremtom į sutemų kraštą.

Jojanti melsvu svirpliu

per brėkštančios aušros sąmyšį.

 

Prieblandoj pilka pelėda vaikšto išilgai stogo,

nagus į čerpes galanda.

Senelis atsilošia

tarp sriubos iš skardinės šaukštų

ir žodį pats sau pakartoja.

Jis priklauso pasauliui,

kurio niekas kitas jau neprisimena.

 

Diena dar neatėjo,

kai iš pelkynų didi salamandra

atkepėstuoja per sniegą, druską ir ugnį

pabūti su juo, sviedžia savo galvos

kirvį per trijų kambarių namo duris

ir ryja mėlynas rožes, kurios lupasi nuo sienų.

 

Dėdė Rėjus, tris dienas girtas,

už būdos, kurią pastatė nauja valdžia,

kreivo lango

susisupa į nukritusias užuolaidas ir sapnuoja tą keistą

žvėrį, regėtą netoli Kanonbolo Šiaurės Dakotoje,

pritupia aimanuodamas prie durų į jo kūną. Skląstis

yra mažas kabliukas ir akis.

 

Tikėjimo. Dvi dešimtys vienuolių

krinta pro debesis, kad padėtų savo subines

ant metalinės sklendės.

 

Tas, žinoma,

būtų laikoma stebuklu kone visur,

bet čia, Vėžlio kalnuose,

tai įprastas dalykas.

 

Raimondas atsibunda,

tačiau negali jų nusipurtyti. Jis žvelgia

į tamsius jų rankovių tunelius,

į apšarmojusias pažastis,

ar tai dangus? Jis skaičiuoja jų plaukų

galiukus kaip žvaigždes.

 

Viena po kitos jos užgęsta

ir Teresa išeina

apsigaubusi, gražiai sušukuotais plaukais,

visą dieną juos trinkusi. Ji kvepia

it šienaujama pieva, plūkuriuojančios beržų

žiedadulkės.

Jos plaukai krinta nuo pečių

lyg saulėlydis iš atviruko.

 

Visi berniukai, šiąnakt suvaryti iš apačios,

prieis prie jos Pirmeivio, Tomahauko,

ar Baltos kuojos bare, kur kiekvienas

pakyla įmantraus šokio vizgindamas viskuo, ką tik turi

kol vienas The Holy Greaseballs būgnas

paleidžia per dūmus

giluminę bombą.

 

Senelis palinksta virš bingo kortelės.

Smulki sėkmė, kuriai širdis jo plaka,

slypi nučiupinėtuose, mirgančiuose skaičiuose.

Stalo teniso kamuoliukai praskrieja spalvotose šviesose,

trumpai it žvirbliai,

Dievas yra moters rankų miklume.

 

Senelis ateina nuo šventos Onos, šlubas ir pamišęs

it naras šaukiantis savo vaikus

per ežerą –

užlūžtančiu, visažiniu juoku.

Ir jei jis dainuoja, grįždamas autostopu namo iš misijos,

šaižūs, ausį rėžiantys klyksmai

eina kiaurai per kaulus

už vairo sėdinčiam Paskutiniajam Airai.

 

Lyg traukiami iš kaklo gyslų,

plėšiami iš pilvo gelmės

akmenų dvasių, išsirikiavusių

pakelėse ir kalbančių

tik jam vienam – jų senu sutarimu.

Aira žino, kad senis pamišęs.

Išleidžia jį ant plento, vedančio

viršum žvaigždžių ir baltųjų gervių kaukolių.

 

Ir švelniai sproginėjant švendrams,

sėkloms byrant į ramų vandenį,

ateina senelis, visas pasaulio laikas – jo rankose:

jos tapo pinkliomis kurmių ir barsukų

urvų antrininkėmis,

jos virto paukščių

trūkumu lizduose.

Žemės rankose, iš jų molio

ir aš nulieta.

 

 

Miegojau ten, kur šlama juodi ąžuolai

 

Iš namų regėjom

augančią upę, bejėgę

ir baisią savo neatpažįstamu kūnu.

Sūkuriavo vanduo apie medžius

į save visa įtraukdamas,

kol juos išplėšė.

Virto tie medžiai viens paskui kitą,

ir upė jų uždangalą nuvilko.

 

Garnių lizdai, ligi kaulo nuskalbtos šaknys,

sausuolių žievė brinko ant kranto:

visas miškas iškoštas pro pralaidos dantis.

Medžiai išnirdavo po vieną

ten, žemiau rezervacijos, kur upė šakojasi

laukuose arterijomis.

 

Kai galiausiai baigėsi tas ilgas niokojimas,

visi jie virto vienoda sausa mediena.

Vaikščiojome tarp jų, šakoms

bąlant saulės atokaitoje.

Viršum mūsų sklandė garniai,

vieniši, užkimę, nualinti,

merkdami snapus į paliktas tuštumas.

Anot senelio, tai medžių žmonių dvasios

juda tarp mūsų, sau atilsio nerasdamos.

 

Ir dabar kartais sapnuojas man grįžimas į garnių šokį.

Jų ilgi sparnai suka orą

ratilais, per kuriuos jie ir neria.

Ir vėl sukdamiesi kyla.

Kiek laiko taip turėsim gyventi, jų kaklų

laužtinėms linijoms rėminant dangų.

 

 

Indėnų internatinė mokykla: bėglės

 

Namai yra ta vieta, kur traukiam miegodamos.

Vagonai dunda į šiaurę sapnuose

mūsų nelaukdami. Pasigauname juos pakeliui.

Bėgiai, senos plėštinės žaizdos, kurias mylim,

šauna pirmyn palei veidą ir nutrūksta

vos vos žemiau Vėžlio kalnų. Važinėdamas randais

niekada nepaklysi. Namai yra ta vieta, kurią jie kerta.

 

Šlubas sargas uždega degtuką ir tamsa

tampa dar labiau nepakenčiama. Stebim per plyšius lentose,

kaip žemė ima riedėti, riedėti, kol užskausta

čia būti, sužvarbus savose uniformose.

Mes žinome, jog šerifas laukia tarpustotėj,

kad mus sugrąžintų. Jo mašina buka ir šilta.

Greitkelis nevirpa, tik gaudžia

ilgų įžeidimų sparnais. Senų bausmių rumbai

veda pirmyn ir atgal.

 

Visos bėglės dėvi sukneles, ilgas žaliąsias,

tau atrodo – gėdos spalvos. Mes šveičiame

šaligatvius, nes tai gėdingas darbas.

Mūsų šepečiai braukia akmenį vandeningomis arkomis

ir mirkstant ryškėja blausūs, virpantys akimirkos

kontūrai, daiktai. Juos mes, vaikai, spaudėme

į tamsų paviršių, kol sukietėdavo, blyškūs, primindami

trapius senus sužeidimus, vardų ir lapų dyglius.

 

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jasponytė ir Marius Burokas

Draugai