Marius Povilas Elijas Martynenko

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Genitalijų skonis

Mane ilgokai buvo apsėdęs klausimas. Šviesa yra fotonų srautas. Ar gali fotonas, atmušęs kitos rūšies fotoną, turėti šešėlį? Ar šviesa gali turėti šešėlį?
Fizikos pasaulio atstovas žvelgė į mane kaip į žmogų, rytais giedantį Requiem kažkuriai savo smegenų daliai, ir pasakė, kad tai neįmanoma. Fotonai yra virtualiosios dalelės. Tai reiškia, kad jie neturi masės. O fotonus atmušti nuo savęs ir turėti šešėlį gali tik tai, kas turi masę.
Masė yra gebėjimas nejudėti šviesos greičiu. Masė yra teisė turėti šešėlį. Šviesa neturi teisės turėti šešėlį.
Tai, kas neįmanoma fizikoje, gali egzistuoti poezijoje. Būkime kuklūs ir pripažinkime, kad visa poezija gali būti Requiem kažkuriai smegenų daliai.
Jau kurį laiką dirbu barmenu ir padedu žmonėms žudyti smegenų ląsteles. Gal tai latentinis troškimas poetizuoti žmoniją. Man regisi, kad ilgainiui žmogui lieka tiek proto ir sugebėjimų, kiek jų reikalauja jo darbas. Todėl vis pasigąsdinu, kad žudikas nusižudys. Trumpiau tariant, baisu dėl durnifikacijos.
Nors, kita vertus, gal niekad neturėjau to proto tiek daug, idant būtų pastebimas kokybinis pasikeitimas? Galų gale, dar nenusprendžiau, ar verta laikytis to proto įsikibus kaip pakirkšnutei į gaktą.
Tyrinėtojai aptiko Pompėjos miesto grafičius. Tai buvo užrašai, nedaug kuo besiskiriantys nuo mūsiškių – maždaug „Aurelijus čia šiko“ arba (šie žodžiai yra tiksli citata): „Verkite, jūs, mergelės. Mano penis jūsų atsisakė. Dabar jis skverbiasi į vyriškas šiknas.“ Pompėją Vezuvijus ištiko 79-aisiais metais. Praėjus beveik dviem tūkstantmečiams, vaikštinėdamas netoli seniausios Vilniaus bažnyčios, ant sienos perskaitau: „O zjbs aš čia galvą įpisau.“
Kažkada sakiau, kad tikiu į dvasinę ir intelektualinę žmonijos evoliuciją. Jau seniai taip nesakiau. Bet vis tiek tikiu.
Dabar niekaip neapsisprendžiu, kas vertingiau: žinojimas, ką reiškia būdvardis „homeriškas“, ar žinojimas, kokio skonio yra genitalijos. Žinau, kurio žinojimo atsisakyčiau, jei man reiktų rinktis. Negebu visiškai išguiti iš savęs troškimo gyventi jaučiant kraujo skonį burnoje. Ne dėl to, kad įnirtingai valgai, o dėl to, kad darai kažką, kas įkvėptų žmones įpist man į bučiuoklį.
Kažkas rašė, kad Buda galėjo su pasauliu daryti ką tik nori, nes jis nieko nenorėjo.
Keturias dienas dirbus po keturiolika valandų man iškyla vienintelis troškimas – nueinu į šalimais esantį barą ir išgeriu bokalą alaus. Tada važiuodamas dviračiu namo jaučiuosi tarsi galėčiau daryti su pasauliu ką tik noriu, bet išties nieko ir nesinori.
Kartais pervargus pradeda byrėti psichika ir grįžta haliucinacijos ar labai neadekvačios būsenos. Tada bandau susitelkti į savo kvėpavimą ir ištverti. Neketinu vėl ryti neuroleptikus ar kitą chemiją.
Kad ir kur būčiau – vienuolyne tarp dvasiškių, durnyne tarp bepročių, Estijos kurorte, Belgijos kaimelyje, Italijos kalnuose, Paryžiaus kinų kvartale, už baro ar už mikrofono studijoje, man regis, kad pirmiausia gyvenu ne konkrečioje vietoje, o savajame tos vietos suvokime. Arba savo suvokime. O jis ribotas ir nepatikimas. Vienas beveik išminčius sakė, kad šiknos raukas pirmiausia eina per sąmonę ir tik tada per šikną. Kaip ir visata.
Kai buvau mažėlis, galvojau, kad geriausia profesija yra būti pasakos veikėju. Dabar regisi, kad tie veikėjai norėjo tiek daug... jei kas darkart paklaustų, ką norėčiau veikti užaugęs...
Manau, kad noriu būti šviesos šešėlis. Tolygiai kvėpuojantis. Ragaujantis genitalijas.

 

Tie obuoliukai

PLIAUKŠT!
Oho! Kas čia taip greitai pralėkė? Naikintuvas? Supermenas?
Ne.
Tai buvo dvidešimt tavo gyvenimo metų.
Prieš dvidešimt metų šis anekdotas man atrodė labai juokingas – „Karvė lipa į medį. Ją stebi varna. Po kiek laiko paukštis klausia: „Karve, ką dėl Dievo meilės tu darai?“ Karvė atsako: „Aš tiesiog noriu suvalgyti tuos obuoliukus.“ – „Bet tu lipi į eglę!“ – „Nieko tokio. Obuoliukus aš su savim turiu.“
Praeina dvidešimt metų ir mano reakcija į šį anekdotą yra tokia pat kaip ir daugelio skaitytojų. Reakcija pasikeitė ganėtinai greitai. Kaip ir keli kiti dalykai. Anksčiau mane dirgindavo būtinybė išvalyti savo kambarį. Dabar mane dirgina būtinybė išvalyti savo interneto naršyklės istoriją. Regis, taip neseniai mes vaikydavome ir gaudydavome vieni kitus, o dabar visi gaudo pokemonus. Pats pagavau keletą nuostabių pokemonų. Tik vėliau mano gydytojas pasakė, kad tai gaktiniai parazitai.
Prisimenu tą meilutę. Nuo dabar ją vadinsiu Pokemonų močia. Mes gulėjome lovoje ir aš paklausiau, koks jausmas, kai Tavyje yra penis. Ji pasakė: „Žinai, toks jausmas... kad Tavyje atsiranda tai, ko tau nuolat trūko.“
Regis, šis jausmas man pažįstamas. Jis mane persmelkia valgant šokoladą. Po to, kai šie žodžiai buvo ištarti, ji pasiūlė man išsikrušt. Jei būčiau šį patarimą gavęs anksčiau, man nebūtų reikėję pirkti tepalo pokemonų naikinimui.
Atsitiks dar dvidešimt metų. Kaip suplot delnais. Pliaukšt –­ tau keturiasdešimt. Pliaukšt – tau šešiasdešimt. Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt.
Ir galbūt per vidurį šios aplodismentų bangos mes vėl pradėsime vaikytis vieni kitus. Gal net pasigausime vieną kitą bend­radvasį, ne tik pokemonus ar gaktinius parazitus. Gal gaudynių motyvai pasikeis. Galbūt mes tiesiog norėsime nupjaut vieni kitiems galvas...
Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt.
Ir galbūt tas anekdotas apie karvę ir tuos obuoliukus vėl sukels juoką. O gal jis pavirs į pamokančią istoriją – nešiokis savo paties laimę su savimi.
Kiekvienas pliaukšt, kiekvieni praeinantys metai skambės kaip tiksėjimas laikrodžio, kurį paveldėjai iš savo tėvo, o jis – iš savo tėvo ir taip toliau, iki tos akimirkos, kai Kainas jį paveldėjo iš Adomo. Norėsi jį perleisti savo sūnui, kuris pasakys: „Atsipisk, seni! Jau begalės metų mes naudojamės visomis septyniomis dimensijomis, o tu vis dar užstrigęs savo prakeiktam laike!“
Pažvelgsi į laikrodį ir kiekvienas sutiksėjimas skambės kaip pliaukšt, suplotas laiko rankomis.
Pliaukšt, pliaukšt, pliaukšt.
Laikas stovi po egle. Laikas ploja. Plojimai skirti karvei, sėdinčiai medyje.
Kartoji sau tą seną anekdotą vėl ir vėl. Kodėl jis buvo toks juokingas?
Veikiausiai dėl to, kad nesuvokei, jog tu esi ta silpnaprotė karvė.
O dabar, kai jau supranti,
Geras sprendimas būtų nešiotis tuos obuoliukus su savimi.

 

Virkštelė

Motin, šitas pasaulis keistas. Aš buvau įkalintas savo paties norų ir troškimų kalėjime. Išeidamas iš ligoninės, su tavo krauju, džiūstančiu ant savo rankų, aš supratau, kad esu išlaisvintas. Dabar aš darysiu tai, ką reikia padaryti, o ne tai, ko aš noriu.
Motin, aš esu barmenas ir per rūkymo pertraukėles aš glostau gat­vines kates, kurios ateina prie mūsų galinio įėjimo. Klientas rado katės plauką savo mojito taurėje. Jį ištiko isterija, nes jam atrodė, kad tai gaktos plaukas. Motin, kada nors aš įgysiu išsilavinimą visai, kaip tu to norėjai.
Motin, tu pardavei man šį pasaulį kaip nekilnojamo turto agentė – „Taip, yra siaubingų ir baisių dalykų, bet tik įsivaizduok, kaip ši vieta atrodytų, jei šiek tiek pasistengtum!“
Tu mylėjai mane, kad aš būčiau drąsus, ir tu pateikei savo meilę kaip vieną geriausių šio pasaulio privalumų. Aš priėmiau tavo pasiūlymą ir dabar suprantu, kad savo skolą atidavinėsiu visą likusį gyvenimą.
Motin, aš esu barmenas ir man riešai paskausta nuo besaikio taurių blizginimo – taurių vynui, šampanui, konjakui, brendžiui, bokalų alui, stiklinių viskiui... tu mylėjai mane, kad aš būčiau drąsus, bet dabar aš jaučiu tik baimę. Motin, ar gali vyras jaustis drąsus taip, kaip jis jaučia baimę?
Kai aš pilstau raudoną vyną, jo lašas nuvarva man ant pirštų ir aš prisimenu tavo kraują ligoninėje. Motin, man atrodo, kad šis pasaulis neturi nieko bendra su tavo meile.
Sapnavau košmarą. Aš dirbau už baro ir po kurio laiko pastebėjau, kad vietoje raudono vyno klientams pilsčiau tavo kraują. Kraują, kuris mane išlaisvino iš norų ir troškimų kalėjimo.
Dabar aš darysiu tai, ką reikia padaryti. Tu pardavei man šį pasaulį – „...kaip visa tai atrodytų, jei šiek tiek pasistengtum...“ Tu mylėjai mane, kad aš būčiau drąsus.
Tiesą sakant, motin, aš per daug pavargęs po penkiolikos valandų pamainos. Aš nenoriu būti drąsus, aš nenoriu šio pasaulio paversti geresne vieta.
Bet kaip sakiau,
dabar
darysiu tai,
ką reikia padaryti.

 

Užtemimas

Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje yra daug šešėlių. Bet čia aš esu saugus, mane globoja trejybė – Risperidonas, Haloperidolis ir šventasis Zoloftas.
Kai kurios psichiatrinės ligoninės Lietuvoje atrodo tarsi kažkas, ką išvykdama užmiršo su savimi pasiimti Sovietų Sąjunga.
Karolina sakė, kad mato mane globojančią dvasią – ji atrodo kaip didžiulis panaudotas gandonas. Jonas prisipažino, kad jo toteminis gyvūnas, jo dvasios padaras yra Eminemas. Aš maniau taip pat, kai man buvo 14. Nataša vaikščiojo koridoriais ir iškėlusi rankas dainavo. Kitą dieną ji buvo pririšta prie lovos, nes išmušė seselei priekinius dantis.
Skyriuje pradedi ilgėtis rozečių ir durų rankenų labiau nei mylimųjų. Valgant jie duoda vieną sviestinį peilį dalintis penkiems žmonėms. Tas, kuris galėtų persipjauti venas sviestiniu peiliu, taip pat galėtų tai padaryti su šaukštu. Nėra tualetinio popieriaus ir aš vis svarstau, negi kažkas sugebėjo save juo sužaloti? Ar įmanoma mirtinai nusivalyti šikną?
Dušas nerakinamas, negali net padoriai pasismaukyti. Nors sakiau psichiatrei, kad bandžiau smaukytis ir man nepavyko. Ji sakė, kad taip yra dėl neuroleptikų. Tada sakiau, kad nejaučiu gėdos nei dėl to, kad bandžiau smaukytis, nei dėl to, kad man nepavyko. Ji pasakė, kad tai dėl neuroleptikų.
Neuroleptikai labai gerai – jie taip gerai nuramina. Miegu kaip užmuštas. Taip gerai miegu, kad du sykius net primyžau lovą. Seselė ant manęs rėkė, tarsi būčiau taip padaręs tyčia. Tarsi pasirinkau tokį būdą maištauti. „Eik nachui sistema! Aš nesu tavo dalis, aš juk myžu sau į lovą!“
Apsimetu, kad nepastebiu, kaip Andrius apsimyža kalbėdamas su manimi. Tai visai lengva, kai įpranti. Tada balsas iš aukštybių man sako: „Apsimyžk! Apsimyžk! Apsimyžk!“ Visai kaip per darbo pokalbius. Apsimetu, kad nepastebiu. Po penkių minučių vis dar kalbuosi su Andriumi ir esu apsimyžęs. Apsimetu, kad nepastebiu, bet tai jau kur kas sunkiau.
Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje daug šešėlių. Tada tu, mano meile, aplankai mane ir atneši man šviesos. Kur yra šviesos, ten yra šešėlių. Dabar prisimenu –­ šešėlis yra dabartiškiausia Tavo galūnė. Jis paliečia žemę šviesos greičiu. Tiksliau, tamsos greičiu. Tamsa dar greitesnė. Nes pirmieji žodžiai buvo „Tebūnie šviesa!“, o tai reiškia, kad tamsa pirmoji pasiekė finišo liniją, už kurios pradedama egzistuoti. Kai tavo šešėlis krenta ant manęs, aš tamsos greičiu dalyvauju tavo dabartyje. Žmogus negali liesti dar švelniau ir greičiau. Šešėlis yra švelnus kaip beprasmybė.
Rytais medžiai lipa į kalvą. Vakarais jie leidžiasi žemyn tartum jau viskuo atsigrožėję. Tokią jų kelionę sukuria saulės šviesa ir šešėliai. Tu dovanodavai man šviesą, mano meile, tu dovanodavai man šešėlius. Psichiatrai sakė, kad mano sąmonėje buvo daug šešėlių. Bet čia aš esu saugus, mane globoja trejybė –­ Risperidonas, Haloperidolis ir šventasis Zoloftas.
Ir kartais man kyla klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?

 

Asmeninė nuostaba viešuoju pasauliu

Jei išlaisvinčiau energiją iš kiekvieno savo kūno atomo, turėčiau labai daug potencinės energijos – maždaug 7 x 10 aštuonioliktu laipsniu džaulių. Tokia jėga sprogsta trisdešimt didelių vandenilinių bombų. Kai pagalvoji apie tokią galią, supranti, kad esi nuosmauka vien dėl to, kad tau sunku keltis ryte į darbą.
Vidutinis penio ilgis yra 15 cm. Vidutinė vagina gali suniamnioti 20 cm penio. Vienoje vaginoje lieka nenaudojami penki centimetrai. Su dabartine Lietuvos moterų populiacija tai reiškia, kad mūsų šalyje yra 78 kilometrai nenaudojamos makštienos. O tiek daug nelaimingųjų vis dar dulkina savo kumštuką.
Kai mūsų lūpos susiliečia, man atrodo, kad bučiuoju žmogų, bet išties mūsų lūpas skiria vienas angstremas – šimtamilijonoji centimetro dalis. Mūsų neigiami laukai, mūsų elektronai neleidžia mums tapti vienu. Tačiau net jei paliesčiau kito žmogaus odą – visas odos paviršius yra negyvos ląstelės. Kiekvienas žmogus su savimi nešiojasi du kilogramus negyvos odos. Mes esame dviem kilogramais lavonai.
Mėnulis yra labai artimas Žemei. Išties jis ir yra Žemė, nes labai seniai, dar seniau nei prie ruso, Marso dydžio objektas įsipiso į Žemę ir iš jos išlėkė gabalas, kuris pradėjo suktis aplink ją. Mėnulis nuo mūsų tolsta kasmet po 4 centimetrus ir po dviejų milijardų metų jis pasitrauks tiek, kad nebegalės užtikrinti Žemės stabilumo. Ir aš suprantu Žemę. Kai persidirbi ir tavo darbai nutolina artimuosius, išties prarandi stabilumą. O tada tave paguldo į durnyną.
Reikėtų 1 200 000 uodų, vienu metu siurbiančių žmogaus kraują, kad vienu kartu žmoguje neliktų raudonojo skysčio. Ir tai būtų labai keistas būdas nudvėst.
Yra rūšis sraigių, kurios turi penkias šiknaskyles. Tai man kelia nuostabą. Man dar kelia nuostabą tai, kad mano smegenys pradėjo dėkoti likimui, kad negimė tokia sraige, nepateko į sraigių kalėjimą ir manęs neišprievartavo penkios sraigės vienu metu. Tai veikiausiai buvo labai tikėtina, todėl mano smegenys tokios dėkingos. Ir man kelia nuostabą šis dėkingumas.
Škotijos nacionalinis gyvūnas yra vienaragis.
Kraujo, esančio standartinėje erekcijoje, užtektų palaikyti trijų žiurkėnų gyvybę.
Roberto Cabrera turi didžiausią penį pasaulyje – 48 centimetrai. Jo erekcijos užtektų visai žiurkėnų fermai. Čandra Bahadur Dangis yra žemiausias pasaulio žmogus – 54 centimetrų ūgio. Keista yra suvokti, kad kažkur pasaulyje yra penis, kuris už tave mažesnis tik vienu delnu. Pasijauti labai nereikšmingas...
Yra tekstų, kurie aprašo angelus, turinčius nelyginį sparnų skaičių. Aklieji šypsosi, net jei niekada gyvenime nėra matę šypsenos. Nebyliai kalba per miegus gestų kalba. Yra nemirtinga medūzų rūšis. Kolibris sparnų judesiais brėžia begalybės simbolį, nors savo gyvenimu aprėpia tik vienerius metus. Kvarkų dalelės turi ne materialųjį, o tikimybinį pavidalą.
Ir visa tai kelia man nuostabą. Ir visa tai negali niekur susitikti. Bet jie susitinka šiame kūrinyje – mėnulis, nepanaudota makštiena, lavoninė oda, nebyliai, aklieji, kolibriai, pusmetriniai peniai, vienaragis, milijonas uodų, angelai su nelyginiu sparnų skaičiumi... jie susitinka čia, žodžiuose. Lygiai kaip ir man, jiems visiems tai... kelia nuostabą.

 

Priežastis

Trylika kartų atsibudau reanimacijoje po diabetinės komos. Kelis kartus gydytojai sakė, kad neturėjau pabusti. Turiu randų ant smegenų, turiu bėdų su ilgalaike atmintim. Sudeginau savo namus gamindamas fejerverkus, išsigelbėjau netyčia. Turiu randų ant rankų, šiuos lengviau paslėpti nei skyles atminty.
Po tiek laiko, praleisto ligoninės patale, man kyla klausimas – ar yra kažkokia priežastis, slypinti už mano būvio?
Skaičiau Bibliją, Upanišadas, Koraną, Sutras ir Torą. Kartais man atrodo, kad viskas yra Alacho rankose, bet rankos yra Budos sąmonėje, o Budos sąmonę sapnuoja Brahma, tačiau sapnus Brahmai siunčia Jahvė. Kartais vienintelė man likusi malda yra noras pasiųst šią šutvę pist laukais palaidais plaukais. Po šios maldos atsiprašau, bet tai irgi yra malda.
Vaikystėje galvojau, kad geriausia profesija yra būti pasakos veikėju. Kiekvienas veikėjas turėjo labai aiškią priežastį, slypinčia už jo būvio. Ir aš norėjau sužinoti savąją.
Kartais man atrodo, kad pirmasis žodis, ištartas pirmojo žmogaus buvo „Blet!“ Nes gan skausminga yra atsirasti iš nieko ir pradėti egzistuoti. Kiekvieną kartą atsibudus iš komos atrodydavo, kad kiekviena ląstelė buvo pašaukta egzistuoti ir į šauksmą atsakė skausmu. Tartum nėra geresnio būdo pasakyti, kad egzistuoji.
Ar kokia nors priežastis slypėjo už pirmojo žmogaus buvimo? Jo pirmasis žodis buvo keiksmažodis. Jis yra mūsų protėvis, jis yra mano protėvis. Ir mano protėvis pasakė dar daug žodžių po to pirmojo niekada nežinodamas, kuris iš jų bus paskutinis. Mano protėvis matė ugnį ir bijojo. Aš jį suprantu. Jis pasiėmė tai, kas liko po ugnies, ir piešė ant olų sienų. Nes jam taip pat reikėjo rasti savo buvimo priežastį. Galbūt ne tiek sau, kiek tiems, kurie ateis po jo.
Pati ugnis piešė savimi ant mano odos. Aš pasiėmiau tai, kas liko po gaisro, ir pradėjau rašyti. Nes gyvenimas nėra pasaka ir mes nežinome priežasties, slypinčios už mūsų buvimo.
Visai įmanoma, kad nėra jokios priežasties, slypinčios už mūsų buvimo. Bet tikrai yra bent viena, esanti priešais jį. Kaip seni piešiniai ant olų sienų.
Mes tiesiog gyvename. Ir savo gyvenimais nulemsime paskutinį paskutiniojo žmogaus žodį. Ir aš tikiuosi, kad tai bus tiesiog paprastas

ačiū