Jokių vibracijų

      Paklausti, iš kur atsiranda eilėraščiai,
      mokiniai atsakė nedvejodami:
      iš vibracijų

Jokių vibracijų, aikčiojimų, žemės drebėjimų,
juoko, jokio Kajoko. Nei dievų, nei lietuvių
kalbos nemoku. Nenutuokiu, kodėl gyvenu.
Net kalnas, bjaurybė,
neina pas Mahometą.

Bet vos tik apie vibracijas
ir vibratorius, mielas provincijos centre,
šypsodamasis pagalvoju,

laikvietėje suvirpuliuoja ir kaip išraiška
dėkingumo už akimirką nesumeluotą,

dievų ir lietuvių kalba
eilėraštis, tuštumas žodžiais pridengdamas,
susiformuoja. Niekas
iš tikrųjų nežino, iš ko. Iš nieko,

kaip žvynelinė.
Nors sako rimti daktarai, kad iš nervų.

 

Eilėraštis su gegute

Poetas neturėtų kalbėti apie poetą. Poezijai
nederėtų samprotauti apie poeziją.

Kad poetas poezija nesipuikuotų ir nemeluotų
poezija apie poetą.

Poetas apie poetą, poezija apie poeziją,
poetas apie poeziją, poezija apie poetą –
ir vėl šleikštulys, šimtąjį kartą patirtas.

Šitas saulėlydis lai patyli apie šitą saulėlydį,
batai apie batus. Tegul stilius pėdina basas
į ordiną kamaldulių.

Atodūsis apie šypseną tegul nieko nesako,
o šypsena atodūsio neišduoda. Tiesiog šypsaisi,
tiesiog esi, tiesiog idiotas.

Bet tai, kad šiais metais pirmą kartą gyvenime
gegutės neišgirdai, privalai iškukuoti, ir baigta.

 

Belaukiant cunamio

Neatėjo dar metas, dar jaunystė
meluodama netoli mindžiukuoja –

siaubingom gražuolėm, kurių nenorėtum
matyti, išsiblaiviusiais rimtais sugėrovais.
„O prisimeni, kai...“ – „O tai ne, tarsi vakar...“
Nors mirusiųjų gyvų jau apstu,
mirusį gyvąjį vos ne kasdien sutinki.

Kas ten iš vitrinos žvilgsniu periferiniu
dėbso, neišsiduoda nustebęs? Juk tas,
kuris tu esi, į ten atsispindėtą
niekuo nepanašus! „Tai matai,

kaip nutinka“, – įdėmiai žvelgdamas stebis
po šimtmečių sutiktas klasės draugelis.
Bet ne, dar ne metas, senatvė dar ne gili:

nors realybės ir ženkliai nutolta,
banga, nuplausiančia užgyventą tuštybę,

vaikystė vis dar negrįžta.

 

Iš vakaro

Ak, ta tyla, užvertusi mylimus
žmones.

Ak, tie gyviausi balsai iš anapus
knygų

lentynoj.

Nieko nebepridursi.
Viskas dar pasakyta.

 

Ramiame peizaže

ir debesys link Sibiro nuvarė,
ir neprabunda broliai septyni,
ir danguje įspindusi Vakarė
tau šypsos tik už tai, kad gyveni,

ir vakaras palieja šviežio kraujo,
ir girdis tik alsavimas, kuris
tereiškia, kad po saule nieko naujo –
rugpjūtis bus ir meteorai kris

 

Šiaip

Poetas, kadai paskyręs tau meilės
eilėraščių,

kalbėjo gražiai
apie lietų.

Praėjo daug metų, kitas poetas
gyvenime tavo,

kitas lietus
po sausros.

Ir poezija šiandien kita. Jokių meilės eilių,
jeigu myli,

jokių – jei tikrai turi kam –
paskyrimų.

 

Liūtis

  skubant pasislėpti Aušros vartuose

Randi vis tiek daugiau nei prarandi.
Gyvenimas gražus net sudėvėtas.
Didžiosios gatvės aukštupin brendi
per vandenis, atplūstančius iš Letos.

Liūtis tokia galinga, kad su ja
pasaulis pažinotas, regis, dingo.
Ir liko tik širdis ir Marija –
šiek tiek labiau, nei dera, gailestinga.

 

Prisikėlusiais žodžiais

Besiblaškantį naktinį drugelį pagavęs
paleidai.

Taip ir eilėraštį, į tavo namus šiąnakt
užklydusį,
pagauk ir paleisk.

Tebūnie išlaisvintos sielos, norėjusios
ir negalėjusios
pasakyti.

Telieka jų pėdsakai
nenusakomi

prisikėlusiais žodžiais.

 

Mėnesienoje

Vasarvidžio naktį nunokusi,
sveika, pilnatie!
Išlindai.

Sveikatos ir man
mėnesienoje
šaltoje.

Kad nekankintų žodžių
šešėliai

ir nedraikytų šešėlių
žodžiai,

ir tavo tyla, persmelkus
tylą,

mano nustelbtų.

 

Iš Santapos Nerėpos niekų ūkio

Jei įkvėptas kada nors kokį nors ūkio darbą
ir dirbsiu,

tai tik tam, kad, kaip Robertas Frostas,
darbą tą apdainuodamas,

iškvėpimo šerkšnu apkraštuotą tiesą
išprakaituočiau.

Bet esu tinginys, nė viename pasaulyje
ūkio neužgyvenau –

nuo darbų laisvas švenčiu sau tai, kas yra
neįmanoma.

Vis tuščiomis, vis lengvai, vis apie nieką
ūkiu –

taip nėra, kaip sakau, taip yra, kaip sakau,
taip niekas

per amžius neprakaituodamas ūkininkauja.

 

Pirmas atsakymas į paskutinį
Santapos Nerėpos klausimą?

Visą gyvenimą vis klausinėjęs
tuščiai,
          slegiamas neatsakytų klausimų
          vandenyno
nežmoniško slėgio,
jau ir pats sulinkai į klaustuką,
kuris,

anot saugaus tiesaus filosofo
hermeneutikos batiskafe,
ženklina nepakankamą gylį.

 

Ne tik Santapos Nerėpos gyvenimas
yra metafora

Gyvenimas – elegijos strofa
iš knygos

liepsnojančios, iš Aleksandrijos
bibliotekos gaisro.

Sunku įžvelgti prasmę, bet gražu.

Įsidėmėk, išmok, balsu ištark
ir, gali būti,

sava išgelbėta strofa kas nors
į balsą atlieps.

Ir daug kas pasirodys prasmingiau.

 

Centrinis

       Žmonės nebylūs, visuomet juos
            matydavau, o kai jie rašydavo laiškus,
                 vienas žodis būdavo mano.
                                        Vaidotas Daunys

 

Tas paštas vis dar yra, o žiemos vakarais
šviečias ir pašto
langas. Tik vargu ar laiškus čia rašo žmonės
nebylūs. Naujoji

komunikacija. Intymumas. Net amžinybė
naujesnė.
O ir aš, jau po visko, jei be amo eilėraštį
dar užrašau –

gal tik tiems, kurių nebėra, gal tik dėka jų
atspindžių
iš anapus. Jame vienas žodis, be abejonės,
priklauso ir tau.