Marjo Isopahkalos autoportretas
/ / /
Verdu iš boružių troškinį.
Man sako: taip nevalia,
– jos geros.
Valgau sudžiūvusias zuikio spiras.
Man sako: taip nevalia,
– tai šūdas.
Mėgstu benzino kvapą.
Niekam nepasakoju.
Siurbikų karalienė
Manęs ilgai neatpratino nuo čiulptuko.
Tarp priekinių dantų metų metus žiojėjo švarplė.
Todėl pro šiaudelį siurbiau kur kas
stilingiau nei kiti bambliai:
pėdkelniuota siurbikų karalienė.
Augant lūpos prisirpo labiau nei kitų.
Dėkui gyvenimui – iš jo gavau viską
Mano viršugalvis – kūgiškas,
pakumpusi nosis – vienintelė visoj giminėj,
besmakris veidas velniaižin kodėlir siurbikiškos papūstos lūpos,
kurias svetimi komentuoja
sakydami, kad tikčiau į pornožvaigždes.
Visas baras supratingų girtuoklių man ploja.
/ / /
Imti kalbėtis su savimi gatvėje
kai ką tik pripažino normaliu.
Ketvirtą ryto pažadina viršutinės kaimynės aimanos.
Jai visad pavyksta skambėti nepilno proto
dulkinant savo sulysėlius vyrus.
Atsikratyti vaisinių musių pribaigiant augalus.
Ryte atsikeliu anksčiau nei įprastai
ir paleidžiu įsimylėjėliams sunkiojo roko visu garsu.
Kaimynas už sienos užkuria elektrinį pjūklą.
Man linksma.
Dešimtmetį rėkus pabusti
nuo juoko dryžuotuose „Marimekko“ pataluose.
Apatiniam aukšte senutės magnetofone plyšauja
šlagerių karalienė.
Turiu į save panašių.
/ / /
Vienišė skalbia kojines,
tvarko senas nuotraukas.
Savaitgalį parsineša butelį vyno.
Dažosi ištisas valandas,
dailiai susideda plaukus
ir persirengia.
Nedrįsta niekam paskambinti,
o vienišam niekas neskambina.
Nusiprausia veidą,
išplauna taurę.
Nueina miegoti.
Nevalioja nė verkti.
/ / /
Meldžiau šilumos ir šviesos,
davė vyrų sudiržusiom rankom.
Nekalbių, kukliais pasiekimais,
paėmiau visus.
Nerūpėjo nei plaukuota nugara,
nei alaus pilvas, nei cypėje daryta
murzina tatuiruotė.
Nei prakaito smarvė, nei pūkai bamboje,
nei po subine karantys triusikai.
Aš meldžiau.
Man davė.
Jų užteko metams.
Odinis Henris
Henris turi irisų spalvos odinę sofą.
Ten jis guli išvertęs gaurus ir
žiūri „Shafto“ dėvėdė.
Dešine ranka iškelia pultelį
iš naujo ir iš naujo atsuka
vietą, kur vyras klausia:
Who’s the Man?
WHO’S THE MAN?
Ir Modesty Blaise nuo sienos atsako:
Jes beibi Tu, tu esi.
Svajonių vyras
Taip, ir aš norėčiau
vaikštinėt susikibus už rankų su vyru,
pageidautina – garsiu aktoriumi,
tačiau svajonių vyrai taip manęs bijo,
kad psichinės sveikatos labui
laiko rankas kišenėse.
Berniukai pimpaliukai
Šūkaujat, kad mano burna kaip čiulpikės.
Metro spūstyje minkot krūtis.
Norit iškrušti mane nors per ausį.
Kiaušai stovi, ašaros smaugia – maldaujat,
duok bent truputį
duok paragaut.
Ir gyvenimas yra blablabla
ajajai
ir galiausiai visada pyyyp.
Eikit, įkiškit į tarpdurį savo įnagius,
žmonijos kančios perpus sumažės.
Anė ir Džekas
Didįjį ketvirtadienį talžau tau galvą
violetine biblija.
Išplėšau puslapius apie meilę
ir išmėtau tvankiam kambary.
Skleidžiame žinią
giesmių giesmę užgulę šiknom
ir šlaunys šaukia osana.
Didįjį penktadienį išsiplaunam skrandžius
basomis penktą nakties
kaip jėzūs kristūs ir marijos.
Velykų šeštadienį išsikraustom gyvent į tualetą.
Valgom tradicinį desertą ir smaukom ant nešvarių grindų.
Šventajame rašte rašoma, kad tavo meilė malonesnė
nei vynas,
bet apie degtinę ten nieko nepasakyta.
Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė
„Kurpitsavaunut“, Sammakko, 2002.