Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kinijai

 

O Kinija,

Tu užteršei mano plaučius

Ir sudaužei širdį.

 

O Kinija,

Aš ilgiuosi tavo dulkėtos

Gelsvos žemės glėbio.

 

O Kinija,

Kaip man gyventi dabar

Žinant, kad galbūt niekad nebeklaidžiosiu

Tavo imperatorių menėse, šventyklose,

                                     senoviniuose parkuose,

Nebeliesiu tavo kylančių ir besileidžiančių raudonųjų

                                     sienų?

 

O Kinija,

Aš nusiėmiau tavo karoliukus nuo savo riešų,

Tačiau tebesapnuoju tavo Budas

Tavo neoninių šviesų,

Skubančių ateitin, spindesį,

Tavo krenkščiančius, skrepliuojančius senius,

Besitaikančius į mano ratus, kai praskrieju pro šalį,

Ir tą amžiną dūmų tvaiką ore.

 

O Kinija,

Tu pakerėjai mane –

Mistinė, moderni,

Senovinė, autoritarinė,

Sutekanti į vieną.

 

O Kinija,

Kaip galiu pajusti vidinę pusiausvyrą,

Jei daugiau nebegaliu savo

Suklypusiu geltonu dviračiu

Įsilieti į tavo dešimties juostų chaosą?

 

O Kinija,

Savo nedora politika

Nužudei milijonus,

Užčiaupei Tiananmenį mirtimi,

Tavo stovyklos indoktrinuojančios,

O tavo žmonės –

Dosnūs iki graudumo,

Smalsūs, geraširdžiai.

Kai skridau virš Sibiro ledynų

Palikdama tave,

Man skausmą kėlė mintis,

Kad galiu niekada nesugrįžti,

Daugiau niekada, įsiklausyk – ting ma?

Neišgirsti tavo gongų, būgnų,

Tavo gatvių klegesio –

Neįsilieti

Į Pekino dvidešimt

Dviejų milijonų tėkmę,

Ir dar milijono nesuskaičiuotų, nedokumentuotų.

 

O Kinija,

Mano ilgesys tau niekad nenumalš.

Tai bus amžinas skausmas,

Lyg nutilus mylimajam,

Kurio ilgėsiuos. Visada.

 

 

Kaip gedima medžio?

 

Kaip gedima medžio?

Su kava ir cigaretėmis?

Ar širdimi?

 

Kaip išsiskirt

Su šiuo medžiu –

Vieninteliu tavo žvilgsnio

Prieglobsčiu, kai žvelgdavai pro langą

Apimtas namų ilgesio

Svetimame krašte?

 

Ir kaip tau paguosti tuos,

Kuriems medis teikė šešėlį jų senatvėje?

Senukai ir senutės

Susirinkdavo po juo

Žaisti madžongą, gerti arbatos iš termosų,

Prisiminti senus laikus ir pasidalinti kinų išmintimi.

 

Išmintimi, kuriai jaunimas kurčias,

Tautai šuoliuojant pirmyn.

 

Ir kas sukurpė tokį planą?

Nužudyti savo kieme medį,

Kuris trukdė automobiliams ir visureigiams

Kovoje dėl stovėjimo vietų?

 

Ir kaip gyvensime

Pasaulyje be medžių?

Be jų švelnių glamonių

Ir jų nuolat besimainančios šviesos,

Išnyrančios iš po lapijos –

Jų tylaus pokalbio,

Kai labiausiai reikia išgirst tuos žodžius;

Be subtilaus lapų virpesio vėjyje,

Primenančio kinų operos dainininkės

Žybsinčias akis ir rankų gestus?

 

Kas gedės šio medžio kartu su manimi?

Kas parašys jam nekrologą?

Kas apkabins jo storą gumbuotą kamieną,

Kai jis galiausiai trenksis į kietą asfaltą?

 

Kas dar be manęs šių žudynių liudininkas?

Kas pajus kiekvieną pjūklo įrėžą,

Jam smingant gilyn ir gilyn

Į medžio kūną,

Atveriant nuogas rieves,

Senas kaip šimtmečiai, kaip pati Kinija,

Rieves, kuriose slypi

Istorijos ir kuždesiai

Visų tų, kurie ieškojo paguodos jo pavėsy.

 

 

Prekybos karai

 

Mano rytinė kelionė Pekine

Dabar nužymėta riebiais gerkliniais skrepliais.

 

Važiuojant dviračiu šį rytą į darbą

Trys seniai spjovė man į ratus

Kai aš, užsienietė moteris, pranėriau pro juos.

 

Taksistas nusispjovė

Prie kojų

 

Man tepasakius:

Jishuitan Ditiezhan, vietą, į kurią vykstu.

 

Mostelėjęs ranka,

Jis nuvažiavo.

 

O kas nutiktų,

Jei išrikiuotume visus besispjaudančius įsiutusius kinus

Ir pastatytume Donaldą Trumpą

Jiems vietoj taikinio?

 

 

Pekino užterštumas

 

Mano drabužių užterštumas

Dažniausiai 2,5 PM

Bet kartais 10 PM.

Skalbiu drabužius

Įnirtingai

Stebėdama kaip suodžiai

Nuteka kriaukle.

 

Tačiau negaliu išskalauti

Pekino dūmų ir teršalų.

 

Ar man išvykstant

Visa tai iškeliaus su manim?

 

Ar išsisklaidys

Man grįžus

Lietuvos

Miškuose?

 

O mano siela

Kokiais toksinais tave apnuodijau?

Kokiu kartėliu?

Kokiu išpuikimu?

Kokiu lėkštumu?

 

Ir kur surast man

Skalbimo mašiną

Atkaklią

Kad išskalbtų mano sielą iki baltumo?

 

Iš anglų kalbos vertė Živilė Symeonidis