In memoriam Matsui Traatui (1936 11 23–2022 06 27)

Ilgai vilkinau žinią, nes ši netektis man ypač skaudi, – kremta sąžinės priekaištai dėl neišėjusio, seniai išversto, spaudai jau paruošto Matso Traato romano „Šilagėlė – vaistas nuo liūdesio“. Apie autorių, kurio mėgstamas posakis buvo „laikykimės tiesiai“ (visomis prasmėmis), galima pasakoti be galo daug, kadangi jo kūryba atspindi visą epochą. Rašytojas sukūrė gausybę visų literatūros žanrų kūrinių, kurių svarbiausias – epinis dvylikos romanų ciklas „Eikite aukštyn į kalnus“ (1979–2010).

M. Traatas buvo geras mūsų poetų bičiulis, pirmojo – 1965-ųjų – „Poezijos pavasario“ svečias. Ir būdo, pasak estų, kone lietuviško: entuziastingas, atviras, smagus. Rašytojui Jaanusui Vaiksoo galiu tik paantrinti: „Matsas Traatas pasakoja apie paprastus žmones ir jų mažus gyvenimus, bet už tų pasakojimų visada slypi didi istorija.“ Kaip „Haralos biografijose“.

Pirmąją „Haralos biografiją“ M. Traatas parašė 1961-ųjų vasarį, visas išleido knygose 1963–2011 metais. Dabar jos surinktos viename tomelyje, suskirstytame į devynetą periodų, prie jų pridėtos ligi šiol nespausdintos epitafijos, kurių iš viso 513. Viena biografija išauga iš kitos, jos tarsi išsiveja iš pačios Estijos istorijos. Harala – tai būties simbolis, suvytas iš nutrūkusių ar sumazgytų gyvenimo saitų.

Vertėja

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

 

Felčeris Leivandis

Keturiasdešimt metų nešiojau akinius kauliniais rėmais

ir kiek pajėgdamas gydžiau Haralos gyventojus.

Žmogui padėti gali tik peilis ar čiurkšlys,

apie tat kadų kadai rašiau net laikrašty.

Kai išlenkdavau vini spiriti quantum satis,

pro ambulatorijos erkerio langą

Haralos gyventojams rėždavau kalbas

apie politiką ir vaistažoles,

o dar iškeldavau baltą maršką

su raudonu kryžium ir pusmėnuliu,

nes tai gražiausia pasaulio vėliava,

kuri netrukus viena plevėsuos

ant visų seniūnijų bei dangoraižių

stogų.

 

Kusta Jervsonas

Tūkstantis devyni šimtai vienuoliktaisiais

iškeliavau Rusijon prie Volgos

generolo Selivanovo dvare dirbti degtindario padėjėju.

Ten susidraugavęs su panele mokytoja

perskaičiau geografijos vadovėlyje,

kad Baltijos provincijose

gyvena estai ir latviai, kurių virškinimo traktas

tebėra atrajojančių galvijų lygio, ir siekiant juos

paversti žmonėmis reikės keleto šimtmečių

uoliai triūsėti.

Tai Baltijos baronų

begėdiškos apkalbos, šmeižtai,

to mokė Rusijos vaikus, tuo įtikėjo

ir mokytoja Ana Pavlova.

Kas gi dar, jeigu ne aš,

Haralos dvaro kerdžiaus vaikas

žinojo, ką valgo Livonijoje žmonės

ir ką ėda galvijai.

Tai sužinojo ir Ana Pavlova,

kai tapusi Jervsonų Ana,

kartu su manimi optavo Estijon.

 

Ana Jervson

Svajojau apie juodas plaukų liepsnas

ir spindesį juodų akių,

o ištekėjau už baltut balčiausio.

Kurgi jūs, mano sūnūs?

Namo tik Hilaras, vidutinėlis, grįžo.

Ar iš tikrųjų būna taip,

kaip estų liaudies dainoje:

„pirmučiausius išmuša, paskiausius nušauna,

namo pareina tik vidurinieji“?

Mano sūnūs, vaikeliai, sūnaitėliai,

mano maži paukštukai,

kurgi jūs prapuolėt, baltapūkiai?

Kurgi man eit raudoti,

ašaras gailiąsias lieti,

mano sūnūs, vaikeliai mano?

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė