Agnės Pakulaitės-Kirkės nuotrauka

 

 

kačiukai

 

tiek tos grožybės –

mėšlinos balos

atlydžio žydinčios šiukšlės

 

kurmiarausių spuogais

išbertos pievos –

aplink vien butelių

sielos tuščios

 

per žiemą prarūkytais balsais

kriokiančios varnos

 

ir mes –

debesų pilkumo

einantys

nuo upės

 

 

renkant kriaukles

 

taip dūžta ežero stiklas

į vandenį paukščiams 

nutūpus

 

ir spindi vien šukės žuvelių

aplink bejėgius 

moliuskus

 

 

ašmenys

 

kad ir kiek jos būtų

tamsa tėra viena 

šviesos nesaties 

sąlyga

 

pažeidžiama

kad ir paprasčiausia

žvake

 

 

bręstantys

 

gražiai iš lėto

kaip balos po liūties

skaidrėja paraugtas midus

 

ant dugno nusėdę tirščiai

išburia praeitį – 

 

mielių audringą kvaitulį

tirštam medaus saldesy

 

vieną kitą geluonį

iš odos nubrauktą nagu

 

pasauliui einant į galą

apie visa kita ir daugiau

kalbėsim išgėrę

 

 

kiek dar

 

regis atauga greičiau

nei spėju ravėti 

_ _ _ _ _ _ _

 

o kas jeigu esam tik piktžolės

sužėlę apleistam

dievo sode

 

gyventi užkibę lyg žuvys

pro eketę traukiamos

į šviesą

 

ir spurdėk nespurdėjęs

vos kabliukui įsmigus

 

už tave 

bus nuspręsta

 

 

Nors Mindaugą Kirką literatūra domina, tačiau daugiau patirties turi gaudydamas varles. Studijavo gamtos mokslus – ekologiją. Taigi lyg iš Lamarko teorijos tinkama vieta ir aplinka atvedė iki šių tekstų.