Šviesotamsos sonetas

Tartum nubundu, kai tave pamatau.
Tavo veido reljefas sapnuos išlieka.
Taip sapnuojant ir bundant, praeina liepa.
Ir šviesotamsoj šviesos ar tamsos bijau.

Vis sapnuoju bundąs sename salone.
Kreivas prieškario veidrodis laiką pakeičia.
Lyg užuolaida jo patina prasiskleidžia
Ir matau tave bundant tamsos kokone.

Kol arkangelu virsta drugio lėliukė,
Kol dar plakas į mano sąmonės stiklą,
Kol man leista neskirti netikra ir tikra,

Tol, išnirus iš dulsvo veidrodžio ūko
Ir tamsoj nusimetusi kūną nevikrų,
Su manim tu esi androginė, berniukė.

 

* * *

Jeigu šita bažnyčia būtų prie jūros
ir kvepėtų visa užgesusių erosų druskom kaip stella maris,
jeigu aikštėj prie jos trykštų fontanas su žalvarinėm
šokėjom,
aš paimčiau tave į nuotakas,
itališka mano meiluže.

Bet nėra prie mūsų jūros baroko,
tik raudonos liuteroniškos žirklės,
karpančios vėjo ritmą į juodus psalmynų puslapius,
ir kai tu užmingi ir atšlyji vėl prakerpa
tikslias kūnų linijas ten,
kur galėtų mus suauginti
drėgnos gyvybės druskos.

Tik kai ruduo didžiulėmis klostėmis
leidžias virš mūsų miesto
ir bekraštės jo marios semia
trapius mūsų slėnio bokštus,
kai bažnyčioje vargonuoja
punktais sakymų didis pamokslininkas,
šaukdamas lipti paklydėlius
į nedūžtančią ant uolų eldiją –

apkabinu tave ir nuriedame
begalinėm baroko įvijom
į sūrią rudens bedugnę,
ir skęstam joje kaip dvyniai,
neatskiriami du mudu,
tyros dvi mudvi.

 

Voro kalba, pasakyta sename Ukmergės gatvės dūmtraukyje

                                                          Avromui Suckeveriui

O vargšės gentys didžio ir garsingo miesto!
Nors mes čia esame nuo tų laikų,
kai Gedimino vilkas mums davė privilegijas,
dabar, atgręžę savo nugarų žvaigždes, išeikim.
Štai mūsų miestas išsilaižo kailį
tarsi balta katė, išlipusi iš šiukšlių sąvartyno.
Vaikai su skarmalėliais, iš sniego rinkę duonos pluteles,
ralio, jus vėlei išgena piemuo iš naujo reicho.
Ralio, bluselės, šimtakojai, birzgėlytės,
mažieji žvyninukai ir draugai prūsokai – išlįskite
iš po tapetų, iš priaugusių tarpusienių,
ir naktį, kai užges statybviečių žibintai, eikit,
jums ašaras džiovins čia plytinčio prospekto vėjas,
jis kada nors nupūs nuo lygaus plytelių grindinio
ir jo klojėjus! Distingue tempora, kaip mokė Augustinas.
Praskleidęs slaptus vabalo sparnus, kadais
aš mokiau jų vidinio rašto poetą, dūmtraukio gyventoją,
jo vardas buvo Abraomas, tarnas Jahvės,
žvaigždė sidabro ramentu jam tiksliai mušė jambą
į stogo skardą. Ir meilės pelenų šviesoj
prabėgo dar septyniasdešimt metų. Tačiau dabar
prasideda higieniška šalna.Vėl statomi namai su užrašu:
verboten.
Vorė nesusilaukė įpėdinių. Mums jau gana ženklų,
kad debesys, kur plaukia žmonių smegenyse,
ir vėl pajuodo, apsivėlė suodžių siūlais.
Jų kaukolėmis eina dūmtraukis į niekur.

 

Mažojo Stepono gatvė*

Mažas šventasis Steponas
paliktas vienas kentėti
sulaukėjusioj savo gatvėj
ropojančias galva skruzdėles
Mažas šventasis Steponas
be jokio švytinčio nimbo
vapa kažką per kaitrą
deginančią jo tarpuvartes

Mažas šventasis Steponas
guli nuplaktas dilgėlėm
susirietęs kaip mažas vaikas
čiulpiantis nukirstą pirštą
Mažo šventojo Stepono
išbarstyti kauleliai relikvijos
nebėra kuo šioj gatvėj užgydyt
žaizdą stigmą alfą omegą

Mažas šventasis Steponai
atsimink kiek kūnų čia pirkdavo
pajuodusiom badmečio markėm
kitus pakvėpintus kūnus
Mažas šventasis Steponai
kiek pažint savo troškulį troškusių
čia pavirto į grindinio akmenis
po įkaitusiais įsčių žibintais

Mažas šventasis Steponai
uždarytoje tavo bažnyčioje
nesimeldžia prie peršautų kaukolių
stoties pakraščių magdalenos
Mažas šventasis Steponai
sulaukėjusios gatvės vaike
tu dar sumažėji per galvą
tau ropoja grindinio akmenys

Mažas šventasis Steponas
nepadarė jokio stebuklo
prie duobės nuvarytai mergaitei
tik mažėjo ir glaudėsi glaudėsi
Mažas šventasis Steponai
embrione duobėtose įsčiose
grūde rastas plyšy tarp grindinio
aš tau suteikiu stebuklą

* Klein Stefan gas – taip jidiš kalba buvo vadinama dabartinė Raugyklos gatvė Vilniuje.

 

Dvare

Svetainė staiga aptemo.
Iš Lietuvos per ežerą artinosi audra.
Vanduo vis labiau panašėjo į alavo skardą.
Sena lietuvė virėja iš kaimo Žegary
mums pilstė šaltibarščius.

Žiūrėjau į žmones prie stalo
per krištolinio grafino briauną.
Lošė tom pačiom kortom, kaip ir prieš šimtą metų.
Kalbėjo apie reformas, kurios iš tiesų neįvyko.
Nežinojo ko imtis, tirštėjant minios psichozei.
Staiga pasijutau studentas iš Peterburgo,
su knygų skurdžiu maišeliu
pakviestas į dvaro saloną
Anno Domini 1914.

„Fiat lux", – tarė demonas ir staiga trenkė taip,
kad žaibo šviesoj nugarmėjo į ežero dugną
paveikslai, brangus porcelianas, viduramžių knygos,
sausi burgundiški vynai. Tada velnias tarė studentui:
„Ar šito norėjai?" Šis drebėjo nustėręs.
Jo vaikaičiai sovietiniais metais galvos,
kad sausas vynas – tai vyno milteliai.

Kas čia vėl pila raudoną burgundą
iš krištolinės karafos, ar jis tikras?
Kas paduoda šaltibarščių lėkštę
kalbantis apie santykius tarp lietuvių ir lenkų
visai kaip prieš šimtą metų?
Kas mums pliko stiprią dvarelių kavą
porcelianiniuos induos, kas
cituoja nuskendusio dvaro daiktus, kas
čia išties patarnauja prie stalo?

„Circumvertatur", – taria ežero demonas.
Tegu sukas užburtas ratas.
Iš erškėčiais apaugusio dugno
iškyla užmirštas dvaras.
Ir studentas vėlei užeina
ir nustėręs spėlioja,
kas gi toliau.

Krasnagrūda, 2014

 

Akmuo karbunkulas

Aš norėčiau tave nusivesti
į skliautuotus šio miesto požemius,
kur po kaustytais antvožais žėri
ugningas akmuo karbunkulas.

Aš norėčiau, kad ten suprastum:
šitas miestas yra šarvas žvėriui,
per septynetą amžių kaldintas
nebesikalbant su žvėrimi.

Šitos aikštės yra upių deltos:
po akmens patalais susijungia
jų pritvinkusių žiočių lūpos,
bet mums nebenulieja vandens.

Šitos gatvės eina pro pilkapius,
atminties žarijas apkaupusius,
jose vaikšto pilki, susigūžę
kauburiai su pašarvota ugnim.

Tu paliesk tą grublėtą luobą
tobulais išjautrėjusiais pirštais,
nes žvėris išliko nesužeistas,
nes po šarvu šyla akmuo.