Morten Søndergaard. Bitės miršta miegodamos

Mortenas Søndergaard’as (g. 1964) – danų poetas, literatūrinę karjerą pradėjęs 1992 m. knyga „Sachara mano delnuose“ („Sahara i mine hænder“). Nuo to laiko išleido gausybę poezijos knygų. Dirba žurnale „Hvedekorn“, į danų kalbą išvertė ne vieną Jorgės Luiso Borgeso kūrinį. Kūryba gana paveiksliška, tekstuose dažnai kalbama vaizdiniais (tiek konkrečių daiktų, tiek fantastiniais), tuo pat metu stengiamasi praplėsti kalbos ribas ar bent jau mesti joms iššūkį. Tekstuose nevengia sąmonės srauto, kuris ne visada atrodo rišlus ir logiškas. Taip M. Søndergaard’as susitelkia į tai, kas yra už kalbos ar prieš jai atsirandant. M. Sønder­gaard’o tekstai gana avangardiški, tačiau nuo tradicijos pernelyg nenutolsta. Esama teigiančių, kad autorius bando performuluoti mato dalykus, ir tai labai tikslus M. Søndergaard’o poezijos apibūdinimas. Jis nežaidžia esamais įvaizdžiais ar archetipais, neseka kokia nors tradicija ir pernelyg nesistengia nieko atkartoti – jo tekstuose viskas yra paties autoriaus pasaulėžiūra (tiesiogine to žodžio prasme), ir būtent šitai patraukia.

Eilėraščiai versti iš rinkinio intriguojančiu pavadinimu „Bitės miršta miegodamos“ („Bier dør sovende“, 1998). Iš esmės rinkinyje yra visi trys pavadinime esantys motyvai: gamta, mirtis, o eilėraščių turinys ir vaizduotės lakumas dažnai priverčia pasijusti lyg sapne.

                                                                                                                     Vertėjas

 

Tinos Axelson nuotrauka
Tinos Axelson nuotrauka

 


Pradžia

saulėje kvapnus sodas,

     vasara, sodo gale

ir mano močiutė tarp bulvių,

morkų ir pastarnokų,

kiek tau metų, močiute,

     tavo oda raukšlėta,

nelygi, elastinga kaip bulvių po žeme,

     arba tas garsas,

kai meti bulves į kibirą

ir švariai jas nušveiti šluota kieme,

vanduo išbėga iš kibiro ir susigeria į žvirgždą,

tarp geltonų ir baltų akmenų,

     kuriuos aš kišu į burną,

šalti akmenys, prie dantų besiglaudžiantys,

aš pažįstu jų formą ir skonį,

ir bulves dideliam aliuminiam puode

     su krapais, druska ir sviestu,

ir mes grįžtam suplukę, uždusę,

susėdam ant suolo,

     mes kažką veikėm,

kažką, ko patys nežinojom,

kažką, kas mus nuvedė į keistas vietas,

kas buvo nenumatyta,

kažką, kas vožė mums su neįtikėtina jėga,

     akivaizdi paslaptis, kuri mus nušlavė,

nes mirksnį buvom neatidūs,

     tavo oda yra geltona ir vaškinė, močiute,

jie tave palydi daina ir prisriegia dangtį

mažais sidabruotais varžteliais,

tau laikas į žemę

     pas bulves.


/ / /

Su metaliniu nuovargiu

     kaip po ilgos ligos

auga medžiai ir šakojasi mumyse,

jau seniai nebuvo taip šilta,

     ir niekas negali užmigti,

langai ir durys plačiai išsižioję

šviesos pertviekstoms gatvėms,

anava einam mes, susipynę

     per dienos traukulius,

lipam atvirkščiais laiptais į troškimą,

balandžiai leidžiasi tiesos garsu,

kuris lėtai slenka šachta,

     ir kraujyje gergždžia surūdijusi karuselė,

beveidis virusas mutuoja už akių,

     ir mažytė akla kablelio sraigė

ištiesia savo ragelius į visas puses,

paukštis rikošetu atsimuša nuo posmo sienos

skrisdamas link taško,

     link kulkos skylės vidury minties,

įsižiebia iš žodžių galybės,

     iš strampų, visko, kas yra:

kalio, marmuro ir virpančios linijos

     seismografo laiške kalnams.


/ / /

Štai čia karščiuojanti kalba

     randa prieglobstį po mano delnais,

vandeniu artinasi balsai,

paskendę sakiniai iš knygų,

kurių skaičiau tik pavienius skyrius,

gyvenimą be prasmės,

     o ir kokią jis gali turėti prasmę?

Aš žinau, kad esu kaip judesys,

     kaip pirmyn besiveržianti mirtis.

Man reikalingas visa ko lėtumas,

     pakanka ramiai pastovėti,

vieną mirksnį pastovėti,

ir po to viskas pradeda įgauti formą,

     negali nustoti įgauti formos,
akmuo arba augalas,

nesvarbu kas.

Ir aš sakau: „akmuo“ arba „augalas“.


/ / /

Atbarška vakaras su visom savo gėrybėm,

     berniukai žaidžia gyvenimą ir mirtį apleistam žvyro karjere,

sėdi senam Volvo

     ir kaukia kaip pamišę, biopsija ir vidurnakčio chirurgija,

bejausmis cypiantis pigmentas,

     kuris pradegina skylę odoj, kol tamsa

ištrykšta iš nugaišusių gulbių krūvos už

     popieriaus fabriko, žvėriškumas,

kuris negali sustoti, negali būti sustabdytas, kuris

     traiško butelius ir viską supjausto.


/ / /

          Jørnui Skovui Hansenui

Tu sakai,

     kad bitės miršta miegodamos,

bet jos krenta žemėn

     priveiktos

kraujo smegenyse,

     kuris veikiausiai

yra medus

     sienoje

ir jos sugrįžta

     metai po metų.


/ / /

Tu sakai:

     Dabar jau pabusk.

Bet tau nevalia manęs skubinti,

     naujagimiai pirmiausia turi išmokti matyti,

jų akys turi apsiprasti su šviesa,

     kiekviena diena turi savą šešėlį,

savą būdą, kaip uždengti visas platumas.

     Maitvanagis velka žeme klykiančią viltį,

surūdiję laivai debesyse užplaukia ant seklumų,

     o mes laikom iškėlę rankas virš tų, kuriuos mylim.


/ / /

Mirusieji susiburia aplink mus

     smalsiais veidais, jie timpčioja mus už rankovių,

jie norėtų sužinoti, kodėl vis dar likę tiek daug

     priduotino laiko, kodėl apskritai yra dar kas nors

vietoj nieko, orų prognozės, pinigai, batai;

     mirusieji sėdi ant smėliadėžės krašto,

laikosi už laisvų rankenų autobusuose,

     mes bandom juos nusipurtyti, bet kas iš to,

tai mes dabar esam gyvieji,

     teks stengtis, kad visa tai veiktų.


/ / /

Nemiegantys dejuoja po namo svoriu,

     ir plokščias mėnuo yra drabužis ant sienos,

esama kažko tavy, ko jau nebesupranti,

     už tavo abėcėlės šliaužia žodžių sraigės,

tas nesibaigiantis mėlis, saulės dėmės ir sustingę šešėliai,

     sustingę lengvais greitais potėpiais,

durys atlapotos, susijaudinę balsai,

     frakų kišenėse skamba mobilieji,

ir kažkas stovi įšalęs vidury judesio,

pavirtęs druska, atsigręžei.


/ / /

vis daugiau danų ateina į darbą

vis daugiau danų tampa milijonieriais

vis daugiau danų susilaukia vaikų su Danijos vėliavos formos apgamais

vis daugiau danų išreiškia susirūpinimą aplinka

vis daugiau danų patiria nepatrauklumo pojūtį

vis daugiau danų važiuoja į Vieną automobiliais

vis daugiau danų iš burnos leidžia garselius

vis daugiau danų suvalgo ir obuolio graužtuką

vis daugiau danų darosi galą

vis daugiau danų gūglina savo vardą

vis daugiau danų gimsta kairiarankiai

vis daugiau danų vaikšto į poezijos skaitymus

vis daugiau danų kenčia nuo žieminės depresijos, sustoja gatvėj ir nieko nebežino

vis daugiau danų kalba vokiškai

vis daugiau danų žaidžia pokerį

vis daugiau danų jau nebesijaučia danais

vis daugiau danų susitvarko dantis į pietus nuo sienos

vis daugiau danų laižo veidrodžius viešuosiuose tualetuose

vis daugiau danų save apibūdina kaip laimingus

vis daugiau danų naktim važinėja po kaimus ir su karvių akimis atlieka bandymus

vis daugiau danų mėgsta judėti labai labai lėtai, kai lieka vieni


Iš danų kalbos vertė Dovydas Grajauskas