manipuliacija.lt nuotrauka

 

/ / /

Laukia vakaro žmonės, panašūs į sraiges,

taip aitriai miega stotyse, taip giliai.

Laužyta sienos linija, kaip pušies šakelė.

Kelias sunkus, kai nešies ant nugaros savo namus ir praeitį savo.

 

Atkaklios sraigės beginklės Europos.

Moterys, palikusios namuose švarius patalus.

Vaikai, nepaleidžiantys motinos rankos,

kaip obels įsikibusios šakos nepaleidžia šilto kamieno.

 

Mums reikia stebuklo, reikia vilties ledinukų,

džiaugsmo prisilietimų, spindulių, kurie perveria tamsą.

Ką tu pasiimsi, mažasis sraigiuk, besiropščiantis iš sudegusio namo?

Pirmiausia tikėjimą tuo, kad būtinai čia sugrįši.

 

Nuolankus bepročių ir pabėgėlių laikas.

Nuožmus tikėjimas tų, kurie išlipo tremties stotyje.

Visada prisiminti, kaip stovėjo baldai tėvų namuose.

Slėpti kišenėj raktus kaip sudžiovintą žiedelį.

 

Štai tasai kelias – nūnai paženklintas bebalsiškumo,

nakvynės šios – pakeleivingos, tarp lietaus ir tylos.

Būkite tvirtos, sraigės, būkit vertos šitos kelionės,

jūs netekot namų, tačiau nepraradot širdies. 

 

 

/ / /

Kalba kaip šviesos koncentratas.

Kalba kaip kitas meilės vardas. 

Kaip tyloje išsiliejęs ugnies skambesys. 

Kaip partitūra, iš kurios perskaitysi 

atšilimo kompoziciją,

šiltas moteriškas dainavimas, pažadinantis iš miego 

auditoriją. 

Tikėjimo sklidinas laikas pamažu tampa istorija. 

Aistros sklidinas balsas virsta literatūra. 

Palaikyk dainavimą kaip ugnį namuose,

kur mes apsistojom nakčiai. 

Atminties saulėgrąžos lydi mus gręždamos 

savo paaugliškas galvas. 

Metai, kaip tęsiasi didysis karas. 

Metai, kaip uždarytas mūsų miestas. 

Tačiau įsižiebia vakaro ugnys, apšviesdamos kovo dangų.

Tačiau statomos dekoracijos ir derina balsus orkestras.

Ir šviesa perduodama kaip išmintis. 

Ir muzika perduodama kaip palikimas.

 

 

Iš ciklo „Šulcas. Psalmės“

 

Iš Slavonijos, iš Septynpilio, iš Bukovinos traukė ryžtingi pasveikėliai ir liudijo, susijaudinę karštai pasakojo savo istorijas. Ėjo apsitvarstę ir susikūprinę, purtydami nebereikalingus ramentus, mėtė šalin pleistrus nuo akių ir tvarsčius nuo skaudulių.^*

Bruno Schulz, „Klepsidros sanatorija“

 

1

Aš tas, kuris neįstengs nieko sustabdyti,

kaip tūkstančiai tų, kurie neįstengs nieko sustabdyti,

tūkstančiai tų, kurie net mirties freskose

iki paskutinės akimirkos siekia įžvelgti Tavo meistrystės logiką.

 

Ką Tu girdi, imdamas mane į rankas kaip švilpynę?

Kokį plaučių skausmą perduodi savo šnabždesiu?

Kaip iš to žmogžudžių užstalės dainų skambesio 

man išsirašyti atleidimo partitūrą?

 

Tūkstančiai tų, kuriais kalbės nebylystė,

kurie šiandien užpildo istorijos adresų knygą,

stovi prieš mirtį tarsi prieš namą su naujai įtaisytom spynom. 

 

Ne visas šio pasaulio natas ima Viešpats.

Bet visa, ką mes pasakysim, mus gali pateisint.

Visa, ką mes pasakysim. Visa, ką mes nutylėsim.

 

 

2

Jeigu Tu galvojai, kad aš užmiršau – aš neužmiršau.

Jeigu Tu galvojai, kad aš atleidau – aš neatleidau.

Perklausiu kaip vaikas – kaip ten su mano priešu?

Ką Tu dabar jam užleidai? Koks dabar demonas laužo jo kalbą? 

 

Neramdyk mano priešų manajam mieste.

Leisk jiems sudegt mirtinoj liepsnoj kaip bibliotekoms.

Leisk jiems pajust, kaip tąsa jų nutrūksta, lyg pasmerktųjų dainavimas.

Kaip matą nuima mirtis nuo jų pečių.

 

Kodėl aš, paliktas sau pačiam su savo pykčiu,

toliau prašau Tavęs leidimo neapkęsti,

kodėl Tu mus varžai mūsų teisėje nekasti sau kapo?

 

Sušvinta dangus, tarsi atsivertų gyvulio akis.

Atokiai tamsoj stovi liudininkai – tie, kurie išgyveno,

bet lig pačios mirties taip ir neišdrįso prabilti.

 

 

3

Sukurtas iš molio žiauriais Tavo pirštais, 

paženklintas krauju Tavo poodinės ochros,

liudiju dabar sumanymą Tavo – tariamą ir akivaizdų,

liudiju tai, apie ką visi tyli – apie Tavo sukurtojo pažeidžiamumą.

 

Nulipdyti iš molio, ar privalom tylėti ten,

kur Tu specialiai nerandi žodžių?

Tavo užmiršti, ar privalom pateisinti

Tavo fatališką žudikišką nedėmesingumą?

 

Tvirtėja saulėje mano sielos keramika, sklidina liūdesio.

Jeigu Tu tyli, pasakysiu vietoj Tavęs –

blogis nėra kažkas neįvardyto ir beasmenio,

 

blogis turi formą ir turinį, kuriuos Tu jam suteikei.

Štai kas Tau geriausiai pavyko – tais pačiais žodžiais

kalbėt apie meilę ir kalbėt apie neapykantą.

 

 

4

Net jeigu tai ne apie meilę – tai vis tiek apie meilę.

Net jei Tu neegzistuoji – Tavo nebuvimas

teikia viltį tiems, kurie apskritai nieko neturi,

kurie tarp griuvėsių rado senus mokyklinius vadovėlius.

 

Net Tavo tamsa susideda iš kondensuotos,

į juodumą suvystytos šviesos – tos šviesos,

kuri prasiskverbia iš suplėšytų vokų ir kišenių,

kuri guli tarp puslapių kaip lapas gysločio.

 

Net jeigu tai ne apie tikėjimą, tai vis tiek apie tai,

kad mes peržengiam savos bejėgystės ribas,

apakinti tos nenutrūkstančios šviesos.

 

Lipdyti sunkiai ir aistringai, kurti tamsoje,

iškelti iš amžinybės, pripildyti atminties ir meilės,

jomis ir įbalsinti – atmintimi ir meile.

 

* Vertė Leonija Malakauskienė  

 

 

/ / /

Toks jausmas, tarytum kasmet, 

lapkričio vidury, 

miškas apsupa poetus – 

sušaudymo būrių miškas, 

miškas mirtininkų, slepiančių kišenėse

raides kaip trupinius vakarykštės duonos. 

Sezoninė literatūros trauma, kurią išgindavo 

iš miestų kaip didžiausią grėsmę. 

Išgraibydavo rašytojus iš redakcijų 

kaip upėtakius iš upelių, 

palikdami sietuvos vidury 

našlaitystės ir neišsisakymo ratilus. 

Rudeninis paaštrėjęs nutrūkusio eilėraščio jausmas, 

rankraščio, kuris kaip medis pasiligoja 

miesto erdvės nelaisvėj. 

Apsupa mišką poetų, stovinčių su plaučiais, išdegintais didžiojo karo dujų. 

Apsupa aktorius, savo judesiais atkuriančius kabaretinius agonijos šokius. 

Apsupa šventikus, apsupa mokytojus ir korektorius. 

Tyli bendruomenė, ištyrinėta knygų. 

Žmonės, kurie net į mirtį kreipiasi šauksmo forma. 

Šviesios aukštos pušys kaip teisingumo ekstraktas. 

Rūkas gerklėje kaip tuštumos ir beviltiškumo pakaitalas. 

Miško svoris kaip ritmo svoris. 

Nerimastinga bibliotekų ir karjerų akustika. 

Štai kaip mes apšviečiame ilgas proskynas. 

Rudeniniai mūsų tolydumo miškai. 

Rašymo tolydumas, giesmės tolydumas. 

Kapai ore, žymintys kiekvieną didžią literatūrą. 

Smėlis po kojomis, prikamšytas kalbos dantų karūnėlių.

 

2022 11 26

 

 

/ / /

Ir verta atsiminti, kad štai šitie balsai, 

kurie toliau skambės, užpildydami savimi 

ateities perimetrą –

bus balsai tų, kurie išgyveno. 

 

Būtent tų, kurie išgyveno. 

 

Paskui bus muzika. Bus rašomos eilės.

Bus daugybė eilėraščių apie poezijos 

neįmanomumą po dujų kamerų, apie literatūrą,

nederančią teismo salėse.

 

Bet muzika bus paskui, ir paskui bus literatūra. 

Rašys ją tie, kurie išgyveno.

Ir skaitys tie, kurie išgyveno. 

 

Tie, kurie įgis galimybę mylėti. 

Arba nemylėti. 

 

Sunku liudyti apie mirtį, 

kai sėdi su ja ant gretimos 

lentynos plackarte. Trukdo nudegusios 

odos kvapas. Trukdo tai,

kad ji nekvėpuoja. 

 

Todėl iš tikro kalbėt apie ją 

bus imta tik tada, kai ji išlips

naktinėj bevardėj stotelėj.

 

Kalbama bus įvairiai.

Nes ir girdėta iš jos visko. 

 

Atmintis vedžios mus kaip ragana 

po rūką, svaidys mus į duobes ir kraterius, 

pavers mus bejėgiais, kai trokšime 

kalbėti likusių gyventi vardu. 

Iš gėdos mūsų balsai taps aukšti, 

netikslūs, nesuprantami. 

Pyktis neleis mums girdėti 

angeliškų pavasarinių giesmių.

 

Tačiau liūdniausiomis dienomis 

sklęsk virš manęs –

pasitikėjimo paukšte. 

Ir kurčiausiais laikais, 

triukšme ir sąstingy, 

būk su manimi, kalba –

kalba abejonės,

kalba paguodos, 

kalba padėkos.

 

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas