Vienas svarbiausių antikinės literatūros žanrų buvo epas – didelės apimties hegzametru parašytas kūrinys apie legendinių laikų įvykius, herojų kovas ir keliones, dievų genealogiją ir t. t. Helenistiniu laikotarpiu, kai išpopuliarėjo smulkieji poezijos žanrai, tapo madinga kurti mažuosius epus, vadinamus epilijais. Tai neilgi hegzametru sukurti kūriniai, kuriuose atpasakojamas koks nors mitas ar jo epizodas.

Epilijų kūrėjas buvo senovės graikų poetas Moschas, gyvenęs II a. pr. Kr. Apie poeto gyvenimą žinoma labai nedaug. Spėjama, Moschas buvo kilęs iš Sirakūzų miesto Sicilijoje. Vėliau nuvyko į Aleksandriją ir dirbo garsiausioje to meto bibliotekoje. Kūrybinis poeto palikimas nėra gausus. Išliko keli trumpi eilėraščiai ir keletas hegzametru parašytų poemų. Pastaruoju metu kyla abejonių dėl kai kurių Moschui priskiriamų kūrinių autorystės.

Garsiausias Moscho kūrinys – epilijas „Europė“ – pasakoja mitą apie Foinikijos karaliaus dukters Europės pagrobimą. Senovės Graikijos literatūroje iki Moscho Europė minima retai. Vienąkart apie šią heroję kalba Homeras („Iliada“. 14. 321). Apie Europės pagrobimą pasakoja Herodotas (I kn., 2 sk.), kuris nurodo, kad Europę pagrobę ir išsivežę helėnai. Išsamiausiai šį mitą perteikė Moschas, aprašęs, kaip vaikštinėjančią pajūryje Europę pagrobė ją pamilęs ir baltu jaučiu pasivertęs Dzeusas. Jis nuplukdė merginą į Kretos salą, kur jiedu susilaukė sūnų. Pasak mito, Europės vardu buvo pavadintas visas Europos žemynas. Moscho epilijo pasakojimas gana dinamiškas, sudarytas iš atskirų epizodų, veiksmo vieta nuolat keičiasi. Iš pradžių Europė susapnuoja pranašingą sapną, po to veiksmas nukeliamas į pajūryje esančią pievą, kur Foinikijos karalaitė su bičiulėmis skina gėles. Kūrinio viduryje autorius kiek sulėtina įvykius pateikdamas ekfrazę – išsamų auksinio krepšelio aprašymą. Toliau eina jaučio pasirodymo pakrantėje ir Europės pagrobimo epizodas. Poemą užbaigia vaizdingas pagrobtosios merginos plaukimas jūra ant jaučio nugaros. Taip visas epilijas suskyla į atskiras scenas, primenančias trumputes epines miniatiūras.

Moscho epilijas „Europė“ buvo gerai žinomas romėnų autoriams. Šio kūrinio įtaka juntama Ovidijaus, Horacijaus, Apulėjaus kūryboje.

Pirmąkart Moscho „Europę“ į lietuvių kalbą išverčiau prieš 18 metų („Literatūra“, 2004, Nr. 46). Trūko patirties, reiklumo sau, todėl visada norėjau perversti. Spausdinamas antrasis, tikslesnis vertimas.

Senajame žemyne vyksta karas. Europa – visų mūsų bendri namai ir joje turėtų vyrauti taika. Honorarą už vertimą skiriu Ukrainos rėmimo fondui.

Vertėja

 

Kartą Kipridė¹ Europei pasiuntė saldųjį sapną.

Kai ateina nakties trečioji dalis prieš išbrėkštant,

Sapnas, už medų saldesnis, tada ant vokų nusileidžia,

Atpalaiduoja kūną, akis apraizgo švelniaisiais

5 Pančiais. Ganos tada būrys sapnų pranašingų.

Tokį metą savo namuos užsnūdus Europė,

Dar mergaitė, Foiniko² duktė, per miegą išvydo:

Varžos dėl jos du žemynai: Azija – vienas, o kitas –

Kitapus esantis kraštas. Žemynai tie – dvi moteriškės.

10 Į svetimšalę viena panaši, o kita – į čionykštę

Moterį. Ši apkabinus laiko Europę ir kalba,

Kad jinai šią mergaitę pagimdė, jinai išaugino.

Rankom stipriom kita mėgina išplėšti Europę,

Nors ši nenori, ir sako, kad pats aigidvaldis Dzeusas

15 Jai Europę tarytum likimo dovaną skyrė.

Iš patalų staiga nusigandus pašoko Europė,

Daužės širdis jai. Atrodė, kad šitas sapnas – tikrovė.

Ji ilgai viena tylomis sėdėjo ir vėlei

Priešais atmerktas akis abi šias moteris matė.

20 Kiek palaukus mergaitė pradėjo nedrąsiai kalbėti:

,,Kas iš dangaus dievų man pasiuntė reginius tokius?

Ką gi reiškia sapnai, kurie mano saldųjį miegą,

Kai namie pataluos atsigulus ilsėjaus, sutrikdė?

Kas gi ta svetimšalė, kurią per miegus aš išvydau?

25 Kokią meilę aš jai širdyje pajutau ir kaip švelniai

Ji apkabino mane tarytumei savo dukrelę!

Te palaimingi dievai šį sapną nukreips man į gera!“

Taip pasakius Europė pakilo, pasikvietė mielas

Savo drauges vienmetes, kilmingų tėvų užaugintas.

30 Su jomis visada ji linksminos: ar kai rately

Sukosi, ar kartu kalnų upeliuose prausės,

Ar kai lelijų kvapnių kartu prisiskindavo pievoj.

Draugės atėjo greit. Kiekviena jų rankoje nešės

Mažą krepšelį gėlėms. Į pievas jūros pakrantėj,

35 Kaip visada, susirinko visas pulkas mergaičių.

Džiaugės jos rožių grožiu ir mūša banguojančios jūros.

 

Europė ir jautis (V a. pr. Kr. atikinė vaza, Tarkvinijos nacionalinis archeologijos muziejus)

 

Nešės Europė paėmus nuostabų auksinį krepšelį,

Tikrą stebuklą, didingą darbą Hefaisto. Šis dievas

Libijai³ šitą krepšelį kadais dovanojo, kai toji

40 Su Kratytoju žemės⁴ sugulė. Libija davė

Jį Telefãsai⁵, gražiajai dukrai, o ta dovanojo

Dovaną puikią šią netekėjusiai dukrai Europei.

Daug nuostabių puošmenų ant ano krepšelio blizgėjo:

Buvo auksiniam krepšy iškalta Ijò Inachidė⁶,

45 Dar paversta telyčia, neatgavusi išvaizdos moters.

Ji beklajodama jau į bangas sūriąsias įbrido,

Rodės, kad plaukia. Ir jūra iš melsvo lydinio buvo

Ten iškalta. Ant dviejų pajūrio krantų užsikorę

Vyrai stebėjo kartu per jūrą plaukiančią karvę.

50 Ten iškaltas ir Dzeusas Kronidas, vos liečiantis rankom

Karvę – dukrą Inacho. Paskui gražiaragei šiai karvei

Prie septynžiočio Nilo grąžino jis išvaizdą moters.

Buvo tenai iškalta ir Nilo srovė sidabrinė,

Ir telyčia iš vario, o Dzeusas iškaltas iš aukso.

55 Po apvalaus krepšelio kraštu apačioj išsidriekęs

Hermis buvo iškaltas, prie jo netoliese kūpsojo

Argas⁷. Ryškiai švytėjo jo niekad nemiegančios akys.

Iš jo raudono kraujo užgimęs išlėkė paukštis.

Buvo paukščio sparnai papuošti spalvom įvairiausiom.

60 Lyg greitaeigis laivas šis paukštis, sparnus iškėtojęs,

Savo uodega dengė kraštus auksinio krepšelio.

Štai koks buvo tasai krepšelis gražiosios Europės!

 

Europės pagrobimas, freska iš Pompėjų (I a., Neapolio nacionalinis muziejus)

 

Kai mergaitės atėjo į žydinčias pievas, gėrėjos

Visos skirtingais žiedais ir šitaip pradžiugino širdis.

65 Kvapnų narcizą skynė viena, kita – hiacintą,

Šioji – žibučių žiedus, anoji skynė čiobrelį.

Pievose daug gėlių, atėjus pavasariui, žydi.

Raškė merginos kvapniuosius žiedus geltonojo kroko

Ir lenktyniavo. Tarp jų tada valdovė Europė,

70 Rankom rausvas rožes skindama, grožiu išsiskyrė,

Kaip tarp Charičių⁸ visų išsiskyrė Afrogenėja⁹.

Bet neilgai gėlėmis Europė džiugino širdį.

Greitai jai teko atrišt nepaliestą mergišką juostą.

Vos ją pamatė Kronidas, tuojau jam širdį sugildė.

75 Sužeistas buvo jisai strėlėm netikėtom Kipridės.

Tik vienintelė ji pajėgia Dzeusą įveikti.

Šis, pamėginęs išvengt pavydžiosios Heros rūstybės

Ir panorėjęs apgauti mergaitės droviąją širdį,

Nuslėpė esąs dievas, tada pasivertė jaučiu.

80 Buvo šis jautis ne toks, kuris išauginamas tvarte

Ar kuris arimą išaria vilkdamas plūgą,

Ir ne toks, kuris su banda įpratęs ganytis

Ar kuris įkinkytas traukia prikrautą vežimą.

Šitas jautis buvo visai kitoks – šviesiaplaukis.

85 Jo kaktos vidury sidabrinis lopas švytėjo,

Akys abi jo blizgėjo, iš jų aistra kibirkščiavo.

Galvą iš šonų puošė vienodi ragai, jie atrodė

Tarsi jaunas mėnulis, pusiau į dalis padalintas.

Jautis, atbėgęs į pievą, tada nesukėlė mergaitėms

90 Baimės. Jos visos pajuto didžiulį troškimą prieiti

Prie įstabiojo gyvulio, jį paglostyt. Nuo jaučio

Sklido dieviškas dvelksmas, už pievos kvapą stipresnis.

Prie beydės Europės kojų jautis sustojo,

Ėmė lyžčiot jos kaklą ir taip sužavėjo mergaitę.

95 Ji apkabino gyvulį šį ir, rankomis švelniai

Nuo jo šnervių nubraukus gausias putas, pabučiavo.

Kaip meilingai sumūkė jautis! Galėtum sakyti,

Girdis toks garsas švelnus, kai dūdelė migdoniška groja.

Prieš Europę suklupęs jautis į ją pažiūrėjo,

100 Sprandą palenkęs, tuojau atstatė nugarą plačią.

Ji tada vešliaplaukėms mergaitėms šitaip pasakė:

„Čion, bendraamžės mano, mielosios draugės, ateikit,

Kad pasidžiaugtume jaučiu ant jo atsisėdusios! Šitas

Jautis visas jus priims, atkišęs nugarą savo!

105 Jis toks romus pažiūrėt, toks švelnus, toks mielas! Atrodo,

Nepanašus jis nė kiek į jaučius kitus, ir protingas

Jis tarytum žmogus, tiktai kalbėti nemoka!“

Taip pasakiusi, ji su šypsena sėdo ant jaučio.

Kitos mergaitės dar delsė, o jautis iš karto pašoko,

 

Europė ant jaučio (II–III a. mozaika, Beiruto nacionalinis muziejus)

 

110 Tą, kurios troško, pagrobęs, ir greitai puolė į jūrą.

Šaukė mieląsias drauges į jas atsigręžus Europė,

Tiesė rankas, bet draugės pavyti jos negalėjo.

Puolė nuo kranto jautis ir ėmė tarytum delfinas

Plaukt per plačiąsias bangas nesušlapinęs savo kanopų.

115 Kur tik praplaukdavo jis, ten nurimdavo jūra. Didžiuliai

Jūros gyvūnai nardė prieš Dzeuso kojas, džiaugsmingai

Virš bangų šokinėjo iš dugno išniręs delfinas,

O paviršiuj vandens Nerėjidės iškilo, visas jas

Jūros gyvių būriai ant nugarų savo iškėlė.

120 Pats griausmingasis dievas Kratytojas žemės pradėjo

Tramdyt bangas ir lydėjo vieškeliu jūros putotos

Savo tikrąjį brolį. Aplinkui Kratytoją žemės

Ėmė rinktis Tritonai – triukšmingieji jūros dūdoriai.

Kriaukles riestas pūsdami, jie grojo vestuvinę giesmę.

125 Plaukė Europė tolyn atsisėdus ant dieviško jaučio.

Viena ranka įsitvėrus, ji laikės už ilgo jo rago,

Traukė kita ranka aukštyn purpurinį apsiaustą,

Kad jo kraštų nesušlapintų vandenys jūros putotos.

Ant Europės pečių išsipūtęs platusis apsiaustas

130 Plaikstės lyg laivo burė ir kėlė merginą į viršų.

Kai nuo žemės gimtos toli atsidūrė Europė,

Kai nesimatė nei jūros krantų, nei aukšto kalnyno,

Vien tik migla – viršuje, apačioj – vien tik jūra beribė,

Ji, apsidairius aplink, štai šitaip jaučiui pasakė:

135 „Kas tu? Kurgi neši mane, o dieviškas jauti?

Kaipgi kojom šleivom tu įveiki kelią nelengvą?

Jūros ar tu nebijai? Juk jūra laivais greitaeigiais

Įveikiama, o jaučiai jūros kelių prisibijo.

Argi jūroje bus tau gėrimo mielo ar maisto?

140 Gal tu koks dievas? Darai, ką dievams pritinka daryti.

Juk ant žemės nevaikšto jūros delfinai ir jaučiai

Jūroj neplauko, bet tu be baimės ir žemėj bėgioji,

Ir per jūrą plauki, lyg irklais iriesi kanopom.

Tai galbūt ir aukštyn, virš eterio žydro pakilęs,

145 Imsi skraidyt, kaip skraido padangėje paukščiai greitieji?

Ak, aš labai nelaiminga! Palikusi savo gimtuosius

Tėvo namus pradėjau sekti šį jautį! Keliauju

Tokiu keistu laivu, vieniša po jūrą klajoju.

Būki man mielaširdis, jūros putotos valdove,

150 Gelbėk, Kratytojau žemės! Tave aš tikiuosi išvysti!

Tu vadovauji šitam plaukimui, mane tu palydi.

Juk ne be dievo globos šlapiuoju keliu aš keliauju!“

Šitaip kalbėjo jinai. Gražiaragis jautis jai tarė:

„Būki, mergaite, drąsi, nebijoki bangavimo jūros!

155 Aš pats Dzeusas esu! Iš arti tau kaip jautis atrodau,

Bet galiu tuojau pasiversti tuo, kuo tik noriu.

Meilė, kurią tau jaučiu, paskatino šitokią jūrą

Perplaukti jaučiu pavirtus. Kreta, mane išauginus,

Tuoj priims ir tave, toje saloje ir vestuvės

160 Tavo įvyks. Tenai man sūnus garsius pagimdysi.

Jie užaugę visi bus žmonių mirtingų valdovai.“

Taip jis pasakė, ir viskas, ką sakė, vėliau išsipildė.

Kai pasimatė Kreta, vėl išvaizdą Dzeusas atgavo,

Juostą Europės atrišo, o Horos¹⁰ jiems patalą klojo.

165 Taip ši mergaitė Dzeuso žmona tada pasidarė.

Motina tapo jinai, kai vaikus pagimdė Kronidui.

 

1 Kipridė – Afroditė.

2 Foinikas – pasak retesnės mito versijos, Europės tėvas buvo Foinikijos valdovas Foinikas.

3 Libija – nimfa, Poseidono mylimoji, Telefasos motina.

4 Kratytojas žemės – Poseidonas.

5 Telefasa – pasak vienos mito versijos, Europės motina.

6 Ijò – Argo karaliaus Inacho duktė, kurią pamilo Dzeusas. Bijodamas Heros, jis Ijò pavertė karve.

7 Argas – šimtaakis milžinas, saugojęs Ijò. Vienu metu galėjo miegoti tik kelios Argo akys.

8 Charitės – grožio, grakštumo ir džiaugsmo deivės.

9 Afrogenėja – Afroditė.

10 Horos – metų laikų deivės.

 

Iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė

„Bucolici Graeci“. – Oxford: Clarendon Press, 1988.