bekraštė

andai kilę vėjai supynė labirintą
visi statiniai nusigręžė
persimainė veidai ir tyla

andai saulėtas takas  
susirezgė ir pakvaišo
diena apniukus kėlė sūkurius
dabartis liko be laiko
kuris neišnyko
bet menko ir tolo

* * *

andai mūsų šviesa susigūžė ir paniuro
kurį laiką dar plūkavo
bet vis tolo ir tolo
kol prišaukė jūsų antrąsias širdis –
šaltas ir viską skaičiuojančias

mėnulio šviesoj jūsų širdys
mėnulio šviesoj mūsų širdys
rūpestingai rūšiavo pragaišties daigus
ilgus  ̶  šalčiausius
nežinoma valia joms talkino

švytinčios debesų plunksnos
andai siuntė sidabro vienatvės
gražuolių skruostai apsigaubė liūdesiu
prie langų vitražų glaudės tamsa

* * *

andai sukilo abi galvos pusės –
drumstas oras
miglotos tolumos
vandenų platybė ir žmonės
ir keisčiausi dalykai

sielos paveldi kitas tiesas
ir priima
gal tik nusižemina?
kartą
nes privalo
ir pripažįsta nevilties tiesą
kitą  tiesą  savajai-

gamtos akys aprėpė skliautą iki horizonto
už jo nebuvo jokios erdvės jokios nuojautos!

už jo nebuvo jokios erdvės –
jokio lengvumo
jokios jėgos

* * *

andai Tolių Mergelė
paliko niekieno žemę  ̶ sniego kalnus
ir juodųjų paukščių galerijas

gelsvi ir melsvi rožių kerai
nebuvo panašūs į mūsų sodų augalus
aukšti ir žemi medžiai
nebuvo panašūs į mūsų žemės medžius

aukšta suposi saulė
balta žiemos saulė
balta mūsų saulė
nepanaši į tikrąją saulę

balta ir juoda naktis

Tolių Mergelė
sklandė su didžiulio ūko aureole
po niekieno žemę sniego kalnus
ir juodų paukščių galerijas

Tolių Mergelė andai paliko
gelsvų ir melsvų rožių kerus
jie jau nebuvo panašūs
į mūsų sodų augalus

aukšta supsosi saulė
būsima mūsų saulė
balta žiemos saulė
balta tavo saulė
nepanaši į tikrąją saulę

* * *

aukštybės kadais rodę viltingų ženklų
dabar virto veiklių formų pamėklėmis
oro sluoksniai susijaukė
brovės tau prie šaknų žadino nerimą
visus galimus prieštaravimus

aukšta suposi saulė
buvusi mūsų saulė
balta žiemos saulė
nepanaši į tikrąją saulę

* * *

andai viskas tapo liūdesiu –
jis vienintelis
stebeilijo iš beribės gilumos
kol išorinei tolumai
atliepė vidaus toluma

ir andai
ji girdėjo kitus pasaulius
kalnų dundesius ir potvynius
ir tamsios žemės su slaptomis galiomis
griuvo į gilią tuštumą

įkyrūs garsai

kuomet įkyrūs garsai varė iš proto mūsų šaknis
kuomet garsai užgrobė mūsų vienatvės kambarius
kuomet garsai žolėmis ir grumstais lėtai rausė gelsvą žemę
šilkinis voratinklio siūlas lėtai vyniojo į kamuolį
gelsvą medžio lapą – dvelkė būsima sausra žolėmis kelionėmis
ir pastatų ilgomis tvoromis ir laiptais į tamsius rūsius
kur ištikimi mūsų broliai slapčia supo narsos širdis

įkyrūs garsai varo iš proto mūsų šventosios vienatvės namus!
įkyrūs garsai varo iš proto mūsų plačiosios vienatvės namus!

ir mūsų šviesa susigūžė ir nutilo
ir mūsų namai tolo
mūsų namai griuvo gilyn į tolimus urvus
mūsų šviesa neslopo tik klimpo

* * *

Tolių Mergelė
andai sklendė su balto ūko aureole
pasaulio tankmė ir šešėliai
kilo leidos žemyn lipo per užtvaras

namai iš tolybių pusės
nebuvo panašūs į žemės namus
ir žemės medžiai aukšti ir žemi
nebuvo panašūs į mūsų žemės namus

aukšta suposi saulė
plėtėsi miestas
balta žiemos saulė
balta deganti saulė
nepanaši į tikrąją saulę