Lopšinė

Seniausia pasaulio lopšinė – lietus.
Šnarėjimas medžiais ateina... Lopšinėn
Užmigdo nekaltą, užmigdo kaltus,
Apie rytojų nieks nieko nežino.

Nuojautai kuždant dainą rašai
Ir išgirsti netikėtai, per nuotolį:
Skimbsi ant vyšnių šakelių lašai –
Seniausia pasaulio melodija.

2008 V 12

 

Pienių salelės

Pienių salelės iš praeities
Išplaukia. Tie vasaros mėnesiai!
Keliukas per lauką manęs gal neteis,
Kad palikau tokį liūdną ir vienišą.

Nematomos girios slepia metus,
Jų spalvos vaizduotėje žaidžia:
Pienių salelės, auksinis medus,
Ąžuolas juodas, perskeltas žaibo.

2009 II 23

 

Lauko žolelė

Dieną gegė kukavo,
O naktį pelėda ūkia,
Ir pilnatis išnyra
Pro draiskaliuotą rūką.

Regi vaizduotėje medį,
Mėlyną arba žalią.
O kaipgi tu gyvuoji,
Vargana lauko žolele?

Prie akmens glaudiesi,
Paslaptim prisidengus.
Kelias neilgas – už pievų
Į šoną jis pasuka vangiai.

Žingsniai artėja, spartėja,
Viena tu girdi – žemė virpsi.
Niekas tavęs nepagaili,
Vieniše lauko viksva.

2008 XII 16

 

Rašau

Rašau apie gyvenimą lyg apie mirtį,
O apie mirtį – tarsi gyvenimą.
Ko nemylėjai, vėlu jau pamilti,
Paprasčiausiai – nebeįmanoma.

Ko iš dangaus ar žemės tikėtis?
Apgautas vėl liksi (taip buvo ne sykį).
Tarsi pieštukas pusny stirkso kietis:
Ir sako: nulaužki mane ir rašyki –

Ko nemylėjai, vėlu jau pamilti,
Paprasčiausiai – nebeįmanoma...
Metai bet kokią nuneša viltį,
Užkloja žaliąja samana.

 

Metų eilės

Žiemą ilgiuosi žydinčio sodo,
Vasarą – pusnynų tylių.
Ruduo – jau pusnuogis – tarsi beprotis
Šaukia prisėst prie liūdnokų eilių.

Pavasarį vėlei viskas iš naujo –
Užtenka paukščių, užtenka žiedų.
Arčiau prisistumsiu pustuščią taurę –
Apvytusį žodį joje surandu.

2010 V 26

 

Sauja vėjo

Nerašyk dienoraščio arba prisiminimų,-
Lapus pasklaidęs, tu paskui gailėsies.
Kam žinot, kada ir kur tu gimęs:
Saulėkaitoje ar pavėsy?

Tiktai suprasi – dienos bėgo, nušvytavo,
Atgniauši saują – liko
Vėjas su smiltele. Bent ji jau tavo,
Pakelėje ilgai gulėjus.

2008 III 06

 

Vidurnakčio avietė

Tu esi tokia sirpi, aviete,
Vidurnaktį visu krūmynu prie manęs glaudies.
Tu ragini vis eiti, eiti
Taku, apibarstytu vasaros žiedais.

Balti veidai sušmėksi išsigandę, –
Jie manė – niekas neateis daugiau:
Žmogus su dėmele krūtinėje – taip ir liko gandas.
Jiems netrukdžiau ir patyliukais pradingau.

2010 I 23

 

Žodis

Žodi tylusis, vėl tu čeži
Šilo takuos, iš dangaus nusileidi.
Tavo šviesa pažymi man veidą –
Linksma ar liūdna – į tave panaši.

Žiema jau atėjo ramiai, be išdaigų.
Mes jos nelaukėm. Bet ji šalia.
Su tavimi, žodi, augau, užaugau, –
Neužsibūk tuščiame šile.

2008 XI 10

 

Saulė

Mano vidinę sutemą
Saulės šviesa išstumia.
Vidus paslaptingai spindi
Tarsi stiklinis indas.

Perspėjo balsas ne sykį:
Už saulės gijos laikykis,
Juokinga, bet pasistengsiu –
Šviesus vabalėlis supsis patamsy.

2009 I 29

 

Taip kalba žolės

Su dangumi kalbėk ramiai,
Taip kalba žolės, medžiai, paukščiai.
Su juo niekų nereikia pliaukšti, –
Dangus gilus. O tu manai,

Kad su aistrom toli nubėgsi,
Ir klouno nieks nepasiges?
Vis tiek dangus tave per brėkšmą
Pažadins. Tu paklausi: kas?

Ir be atsakymo bus aišku,
Kas atnešė trumputį laišką...

2009 I 19