2017-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatas
Vytautas Stankus

šokiai

jeigu tikėsiu, jeigu nuoširdžiai
tikėsiu ir atgailaudamas verksiu –
galbūt šitas juodvarnis
sutraiškyta galva, išsiliejusia sąmone

atgytų, jeigu

sukalbėsiu burtažodį, jeigu
šoksiu aplink laužą murmėdamas
laikyk, ugnie, ugnie, laikyk laikyk

laikau jo kūną rankose,
pūsteliu šilto oro lyg būtų sušalęs,
pūsteliu savo gyvybės, sviedžiu
dangopi, sviedžiu – – – –

žnekteli ant asfalto
ištiškusi rašalo dėmė

šiaip taip sugraibau jį
surenku, minkau kaip molį
pirštuose, minkau,
stipriai užsimoju, kiek tik
turiu gyvybės – – – –

jis lekia, jis krenta –

laikyk, ugnie, laikyk, ugnie, ugnie,
laikyk

tegu lekia, tegul įsikimba
į lyjantį debesį, tegul
skrenda, bent jau kol šoku
kol šoku –
jis gyvas

 

Vieno anoniminio eilėraščio konkursas

 

I vieta
Neringa Dangvydė

 

Žingsnis po žingsnio išblunka

Vaizduotės vitražą apleisto namo verandoj
Išdaužė vėtra šiąnakt spalvotų stikliukų saują
Traiškau sugniaužtą ir teka ryškiom akvarelėm
Kraujo šešėlis krinta ant slenksčio kadaise
Šilto nuo žingsnių glamonių – kad reikalingas

Buvo. Tik vėjas šimtus kilometrų
Tolsta nutolsta pietryčių pusėn iš šiaurės
Vasaros vėsios ten patalą klojo kadaise
Mano žiedadulkėms tapus besparniu šešėliu
Gręžės į žvaigždę, kuri ant peties man paliko
Žymę lelijos, lyg nuodėmę meilės įspaustą
Lūpų ugnim.

Kur į dūzgiantį vasaros orą įspindęs
Tarpo jazminas žiedlapių pūgą paskleidęs
Mums ant plaukų tarsi nuometus šilko ploniausio
Kol nesukarpė jų kregždės praskrisdamos lizdui
Jau nebereikia. Dangus jau žaibų apkabintas
O pro kiaurymę apleisto namo verandoj
Smilksta pavargę tavo, Pajace, žibintai.

 

II vieta
Daiva Čepauskaitė

* * *
Štai ir viskas. Ruduo. Ledo randas užtraukė
pirštų antspaudus ir įkandimų žymes,
vėjy bluko kakta, vieniša lyg palaukė,
laukdama kol pridengs, saują žemių užmes.

Štai ir viskas. Kažkas nesiliovė dar inkštęs
iš po žemių lyg spalio vada dar gyva.
Mažas vaisius širdies, toks prinokęs ir minkštas,
švelniai suposi tarsi pamėlus slyva.

Dar šiek tiek ratilų, dar šiek tiek nesvarumo,
lyg ėjai ne ledu – drungno pieno plėve.
Dar šiek tiek pakelėj išsižergusio krūmo,
dar šiek tiek smegenų po pilkąja žieve.

Dar šiek tiek nuolankumo, tuštybės ir teksto,
baimės, triukšmo, klaidų ir tuščių skambesių,
ir žmogaus dar šiek tiek, tokio šilto ir megzto,
dar šiek tiek padugnių ir dar padebesių.

Štai ir viskas. Daugiau būtų kvaila tikėtis.
Nebereikia daugiau. Ir nešioti sunku.
Vėjy plazda dangus, išsivertęs lyg skėtis,
kliba dievas-kaliausė geltonu švarku.

Štai ir viskas. Viršuj debesėlis nubrizgęs
tarsi kojinė džiūti seniai palikta.
Bumsi mėlynos slyvos į pašalą. Viskas.
Dievas liūdi. Ir blunka. Ir temsta kakta.

Krenta grumstas į kūną, užspausdamas nervą.
Toks gyvenimas. Ir amžinybė tokia.
Tyliai krūpteli dievo kišenėje lerva,
baltutėlė lyg nuotaka pudros rūke.

 

III vieta
Jurgita Jasponytė

 

A(u)štrieji. Šukelės

 

1. (Pirštinė)

Penki tvartai
vienos durys

vartai –
            Pieno
                      Šlapieji
                                   Aštrieji

tenepateka paraižose mėnulis
teatplaukia šaltiniais tais rasos

ir nuplauna
mano akis
visa gydančios rankos –

penki tvartai
vienos durys

mano rankose
miesto galai

žuvų galas
rusėnų galas
galas aklasis
ir galas aštrusis

mano gyslose
Vilnios vandenai

ir žuvys

penki tvartai
vienos durys.

 

2. Žuvų šukelės

                        Žuvų šukelėm galvų šukuoja. /2 k.
                        Galvų šukuoja, plaukus laiduoja. /2 k.
                        Plaukit, plaukeliai, per Dunojėlį, /2 k.
                        Kur mano mielas vandenį semia. /2 k.
                        Vandenį semia, žirgelį girdo – /2 k.
                        Žirgelis palvas, aukselio balnas. /2 k.

Mano gyslose
Vilnios vandenai

žuvų šukelėm
paplaukiui
braukomi

ir tenai –
vartai a(u)štrieji
ašmenos gatvės
priemiesčio aštrumos
miesto galai –

žuvų galas
rusėnų galas
galas aklasis
ir galas aštrusis

juos vadelioju
stiklo aikštėj
ir lekiu palvu žirgeliu
per dienos aštrųjį priemiestį
javų ir arklių turgeliu
per rasas
susikaupusias po Liepkalnio liepom
lašančiom
           lašančiom
lašančio srauto
tenai
vandenai
           Kaukysos
ir dar tos upelės
kur regis
Dvinugario kalnai.

 

3.

Kam tavo rankos?
liepžiedžiams skinti

kad tave apkabinčiau
man jau rankų seniai nebereikia
nebereikia nei kūno
kad prie tavęs prisiglausčiau

tik ar mudviejų kūnams mūsų dar reikia?
ar dar reikia namų mudviejų rankoms?

kuo siūti žaizdą
kuo kirpti siūlą

turiu visus balsus
visus pirštus ir jausmą –

net ką myliu
man nepriklauso

nei aš pati

tiktai čia būnam.

 

4.

varteliai –
   Raudonieji
       Baltieji varteliai
Žemutiniai
     Velnių
          ir Vengrų
varteliai –
   Perlaužtieji.

Domininkonų –
viešpaties šunų gatve
    į Utėlėtąjį turgų.

 

V. 2016 12 17 V. 2016 12 31 V. 2017 m. sausio 18 d. 2017 10 03

 

 

IV vieta
Auris Radzevičius

dulkelė

lygiam vėjų braižomam lauke esu vyras-tuštuma
kažkoks baltas tarpelis tankiai prirašytam braukytam
perbrauktam puslapy
tie kiti jau parašė gražiausias eiles
apie tavo galvos pasukimą dvelksmą
žvilgsnį ir abejonę

(kiti) nardė tavo levandom ir našlaitėm kvepiančiuose
plaukuose
skendo glėby išsigandę akvalangistai
narsūs kalnų nugalėtojai alpo lesinami balandžių maistu
povandeninių laivų jūreiviai nirtulingai žvelgė
į tamsą sugniaužę kumščius –

lėktuvų pilotai pasiklysdavo viešbučių koridoriuose
medkirtys sliuogė į pušį ir kukavo kukavo apsipylęs
ašaromis
žemdirbiai pagriebę smailintus pagalius badė plentą
saulėlydy
autobusų vairuotojai galiausiai sustodavo nakty
gūdžiausiam miške

ten čirpia svirplys ir auga grybas
galbūt girdis bet nebūtinai upelio čiurlenimas

noriu būti mirganti dulkelė tavo šnervėse

 

 

V vieta
Sara Poisson

 

Smaližius

Reikia daug ką nuveikti, kad užaugtum,
pavyzdžiui, pirštu paglostyti varlę,
išmokti įvairuoti siūlą į adatą arba atvirkščiai
liežuviu paliesti kitą liežuvį
arba pirštu – savo akies obuolio paviršių
iš to sužinai, koks esi jautrus ir kantrus vaisius

arba švelnus, kai glostai savo blakstienos šepetėlį
arba savo šešėlį

ir vėl pirštu – ką tik apsiplunksnavusio viščiuko gūžį
pro ploną odelę tarsi pro ledą gali pamatyti
tobulų formų grūdus ir netgi spalvotus akmenėlius
pasimokyti, kaip arti vienas kito
išorė ir vidus, kaip jie gražiai ir šiurpiai susiję
visa tai jaučia pirštas veršio burnoj
čiuopdamas jo kietą gomurį
pasidavęs čiulpimo instinktui
atsidavęs kitai gyvai būtybei
kuri „nieko bloga nedaro“
ir lygiai to paties patikliai laukia
nesulaukia iš tavęs

nudegęs, nušalęs, įsipjovęs, nuvarvinęs kraują
nusimušęs plaktuku, įsivaręs rakštį ar spyglį
vis dar manai, kad nieko nėra patikimiau už pirštą
skirtingai nei, pavyzdžiui, dantys, jie krenta ir genda
šaukiasi kito žmogaus pagalbos
ir svetimų pirštų burnoj

bet vieną rytą nebeįstengi sulenkti
kairiosios smiliaus, kadaise vadinto smaližium
ūmai tapusio svetimu, savarankišku,
užsispyrusiu styroti,
rodyti visas įmanomas kryptis,
nebepaisyti tavo norų ir
svarbiausia, taisyklės „visų pirštai į save“

tai pirštas smaližius, pirmasis pajutęs
kad nebeliko nieko, ką galėtum
pavadinti savu

svetimu – juo labiau

ir kad nebėra ką ir su kuo smaližiauti

 

Vieno eilėraščio tema
„Aš, kita (-s) aš ir...“ konkursas

 

I vieta
Kornelijus Platelis

Najadė

I
Nuėjęs daugiau nei pusę kelio, atsitokėjau
vystančiame miške, pilname voratinklių.
Praskleidęs kibias jų gijas išvydau
jauną moterį blausiai švytinčiu veidu.
Tankmėje, gelmėje, prie skaidraus upokšnio.
Kriokliukas jai krito ant pilvo, švelniais delnais
ji prausės krūtis ir, atrodo, anksčiau kiek akies
krašteliu pastebėjo mane negu aš ją,
bet nebėgo, nesislėpė, kaip visada darydavo. Aš
stovėjau sustingęs, užburtas jos grožio, įžengęs
į kitą pasaulį staiga pro Araknės vos matomą tinklą,
paskui prisiartinau, suėmiau ją už pečių, apsukau,
panirau į akis jos, į atmintį ir prigludau
prie skaidraus vandens neaiškumo,
prie takaus jo žinojimo, plukdančio sielas į užmarštį,
ir srovelės dvi susiliejo.
Jaučiau, kaip sudžiūvusius mano minčių kristalus
tirpdo ir sodrina skysto pasaulio Sophia,
kaip skysčiu jai kalbu ir sulaukiu skysto atsakymo,
nežinau, ar žmogus dar esu, ar jūros žinduolis,
nežinau, ar žinoti man dar iš viso bus duota,
o tikėjau šventai į tą pačią upę nebrisiąs. Ir štai:
upė stovi dabar ir čia, kaip visada kad stovėjo,
net kriokliukas ore sustingęs.

II
Mano sostas ūksmingam miške ant upokšnio dugno,
nusėto smulkiais akmenėliais, švelnaus it aksomas,
ten šaltinių dvylika suteka ir susilieja į viena
tam kad sruventų turbūt į mane, pro mane ir į tolį,
kad platėtų, gilėtų, pavirstų į upę. Iš čia aš
valdau savo sritį, apylinkę, syvus ir sielas.
Štai ir šis faunas prisėlina, pėda pataško
vieną šaltinių, regiu, kaip pakyla jo geismas,
bet sustabdau jį ranka, ir narsuolis paklūsta,
stovi ir ryja ugningu žvilgsniu mano takiąją valią,
sukunkuliuoja upokšnio vanduo, ima virti šaltiniai,
kol prapliumpa lietutis staiga, ir smulkiausiais lašeliais
visą aplyja mane nuo galvos iki kojų,
net vaivorykštė spėja sušvisti akimirkai – ženklas,
kad ir dangus dovanojo šaltinių valdovei šią galią.

 

II vieta
Sara Poisson

Apendiksas

Viskas prasideda nuo to
kad nukerpa bambagyslę
tiksliau – atkerpa tave nuo viso
pasaulio, kur turėjai savo vietą ir tikslą
atkerpa ir pasako: nebėr čia tau vietos
tikslas jau pasiektas

paskui karpo nagus, čeksi žirklėmis tol
kol supranti esąs netobulas
išmoksti apsikarpyti pats
neturi kur trauktis
neilgai trukus sugroja koncertą
metaliniais operacinės įrankiais
tavo prievartiniam vokalui
ir išpjauna glandas
leisdami darsyk susiprasti
kad vis dar nebuvai tobulas
netrukus pasitaiko kita gera proga
sužinoti, kad tavo verksmo balsas
ligoninės koridoriuje nėra įdomus nei gražus
ir kad lovoje su ratukais toli nenuvažiuosi
ir kad spjaudyti į migdantį eterį
guminėje operacinės kriaušėje
ne tas pats, kas nepatogiai kalbėti per radiją

atsibudęs su siūle šone vietoje apendikso
staiga sumoji didžiuotis tuo
sužeidimu mūšyje už tobulumą
galutinai pripažinęs netobulumo pirmenybę

paskui kažkas išpjauna norą žaisti lėlėmis
aistrą spręsti algebros uždavinius
supratimą, kad viskas, ką pasiekusi žmonija
pasiekiama ir tau, ir bet kuriam kitam
dar vėliau atkerpa nuo tavęs
tavo išnešiotas gyvybes
apipjausto tavo gyvenimo istorijas
tavo motinai išpjauna kiaušides, gimdą
vėliau – kišenę virš kairiosios krūties
aparačiukui, kurį vadina širdies stimuliatoriumi
žmogui, su kuriuo daliniesi pastoge ir stalo indais
prapjauna pilvą ir pašalina žarnos dalį
išpjauna jo tikėjimą į mylintį dievą
išpjauna tavo norą turėti bet kokį dievą
išpjauna tavo tikėjimą
kad blogai žmogui būti vienam
ir tikėjimą, kad gerai yra su kuo nors
turinčiu žmogaus vardą

ima sapnuotis peiliai ir žirklės
atviri pilvai ir namai be stogų
nuogi vyrai, moterys, vaikai
seni drevėti medžiai
upių properšos
katės užlaužtomis uodegomis
imi bijoti kišti ranką į kišenę
įsivaizduodamas, kad tavo pirštų
tyko dvigubas išgaląstas peilis
aštrus vien nuo to
kad apie jį pagalvoji

tai juo išpjovė visas tavo kūno skyles
kai kurios jų kraujavo tūkstančius metų
tai juo nupjovė „s“ gale visų
moteriškų tavo tautos vardų
paliko juos žaizdotus, skylėtus
neužbaigtus
tarsi neužkimštus nuodų butelius

atpažįstamus
pagal kraujo kvapą

ir svaigulį

 

III vieta
(ir Jaunųjų skaitymų nugalėtoja)
Greta Ambrazaitė

Keturi Saros laiškai

neprisimenu, kurioje šalyje gimiau,
dvasines koordinates užpustė keturių vėjų srovės,
galbūt atėjau čia daugelį kartų
kaip bažnytinė ostija į maištaujančią širdį,
kaip antikristas kaskart vis su kitokia misija,
skirtinguose šio ir kitų pasaulių raizginiuose,
kurių tinklai kartais apsėda sapnus,
pabudus supleišėja akys,
vienas nuo kito nutrūksta
intuityvioj atminty paskandinti
mano skirtingi pavidalai

prisimenu, gyvenau Niujorke,
namuose auginau žalčius,
pernelyg mitologinius padarus,
terariumas tryško šviesa,
truputį nežemiška, daugialype,
kiaurai skrodžiančia minkštus mūsų kaulus,
naktimis kruvina bangų mūša pasipildavo iš burnos,
net ir nekvietus, nepanorėjus,
nežinau, kada susimaišė kontekstai,
šie apgriuvę priemiesčiai išaugino žalčius,
pusiau roplius, pusiau žmones pravirom lūpom,
blizgančiom Lilit akutėm,
kai griuvo gintaro pilys
ištraukiau žalčius iš narvo,
paklaikusiomis akimis nešiau juos artyn,
prie vaikų,
kurie klykė iš siaubo

kartą buvau Viktorijos eros naujagimis,
tiksliau, maža šmėkla, užrakinta pomirtinėje nuotraukoj,
mano akių obuolių baltumas derėjo
prie blyškių nuotraukos grotų,
likę gyvi sau kartojo,
kad tai tik šviesos ir tamsos kompromisai,
juostoje įsispaudusios dulkes,
kad užuolaidos nejuda,
grindys negali girgždėti nuo srūvančio vėjo,
taip ir likau įkalinta amžiname slenkstyje,
begaliniam tarpekly,
vos spėjus įkvėpti gūsį vandens,
o antrąjį – oro,
tačiau paklaidinta Dievo miške,
nei gyva, nei mirusi

buvau ateities valstybės diktatorius,
sulipdęs visus žemynus
į vientisą sprangų gumulą savo paties gerklėje,
tyra psichodelinė anestezija tirpo po liežuviu –
mūsų protus skalavo pirmykščiai jos vandenys,
vilgė duoną, jos alkstantiems visad užtekdavo,
imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas,
kuris už jus sulaužomas,
skelbiau per megafoną
kažką lyg 1984, lyg iš magiškojo realizmo,
supratęs, kad visa tėra simuliacija,
nusišoviau tribūnoj,
tuomet jau aiškiai žinojau,
jog laimėti arba pralaimėti
dažniausiai reiškia tą patį

o kartą man buvo trylika metų
ir nutariau nusižudyti,
dar gerokai prieš Didžiąją kinų sieną,
Didžiąją prancūzų revoliuciją ir Didžiąją depresiją,
turbūt tik vėliau daugiau apie tai sužinojau,
buvo 2006-ųjų sausis,
kai naktį išėjau į draustinį ir atsiguliau ant pusnies,
tikėjausi išsigryninti iki ledo,
kol pradėsiu švytėti,
praėjo vienuolika metų,
užaugau keistu žmogumi su praeinančiais pagerėjimais,
žmogumi, kuris žvelgia į savo dūžtančius veidus,
pasiklysta miške net vedamas už rankos ar virvės,
žmogumi, kuris kalba daugiau, negu girdi,
žmogumi, kurio pulsas diena iš dienos į ritmą

žmogumi – tiksinčia bomba

 

Humoristinio eilėraščio tema „Meilei reikia mylimo žmogaus“ konkursas

 

I vieta
Antanas A. Jonynas

beveik haiku

vėl PDR’as
vėl naujo meilei reikia
mylimo žmogaus

 

II vieta
Dainius Dirgėla

 

tinklaraštis:
blogas

virbalais mezgu:
vis išvirkščios akys

vąšeliu neriu:
vis gilyn ir gilyn

staklėmis audžiu:
minu mindau mintis

tinklaraštis driekiasi:
tinkliniais pėdkelnių raštais

tomas jau šeštas:
iš rinktinių

o gal jis ne tomas:
gal visgi alfonsas

tada irgi ne pirmas:
ir ne rinktinis

gal visgi blogas geriau:
net jeigu blogas

ir ne žodžiai svarbiausia:
o meilė

 

 

III vieta
Kornelijus Platelis

 

Calaveras

Amžius jau bemaž garbingas,
Tad juokaut nebepritinka
Apie mirtį, bet, mieloji,
Tu mirei? Nebealsuoji?
Sujudėki, duoki ženklą,
Atsimerk, pajudink ranką.
Ak, ji nejuda! Kipriete,
Kas galėtų mums padėti?!