2022-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatas

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Ramūnas Liutkevičius. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

 

labai svarbus pranešimas nr. 1

pernelyg viskas buvo kinematografiška, pernelyg buvai prancūziška, perlieta monmartriškomis spalvomis dešiniajame krante po vilniaus tiltais, ant kurių kabodavo pranešimai yra žmonių, kuriems tu rūpi, po to kabojo pranešimas nešok nuo tilto, šok į lėktuvą, bet dabar kabo abstraktusis menas. pernelyg viskas buvo taktiliška: kabinom ledus plastiko šaukšteliais iš to paties indo, pernelyg prigludom vienas prie kito sankryžoje, ties bokštu, kad nutoltume vienas nuo kito gyvenime. pernelyg aiškiai klausei: ar aš tau rūpiu? pernelyg daug moki meninių kalbų, šitiek kuri pasaulių. pernelyg seniai jaučiausi tave pažįstantis. pernelyg sutampa mūsų vidiniai dažniai. esi svaiginanti muzika ir šokis.

urte beatriče, svaigstu tavimi, visas virpėdamas, strigdamas kalbėjimu, jausdamas tavo linijas, geisdamas pažinti tavo kūno žemėlapį. labai atsiprašau už šį svaigimą. labai ačiū už svaigulį.

tavo r.

ramūnai! labai ačiū tau už laišką, labai praskaidrino kasdienybę. šypsausi. linkiu mylėti. vėją, žolę, medį. meilė yra visur.

urtė

 

labai svarbus pranešimas nr. 2

įsimylėdamas visiškai atsisakai savęs paties, tampi kentauru, skausmingai susijungdamas su kitu. šitaip sunku atsisakyti savęs, šitaip siaubinga netekti savo neurotinės vienatvės, atsisveikinti su savo buvusia asmenybe. verianti meilės šviesa, lsd spalvų vaivorykštė. atsiduodi su religiniams judėjimams būdingu altruizmu, kuo arčiau esi kito, tuo labiau jo trūksta. šitoks kvaitulys, stingdantis stablige, šitoks svaigulys, nubloškiantis į prarają, į kitą matavimą. apgraibomis blaškaisi veidrodžių karalystėje, konsultuojuosi su češyro katinu, kaip iš ten ištrūkti. kaip surinkti kodą, leidžiantį išsivaduoti iš šių labirintų.

susiliejus su tavimi, susilieja mūsų pasaulio matymai, negaliu pasaulio matyti savarankiškai, negaliu matyti pasaulio savo žvilgsniu. paklydau tavo žalių akių labirintuose.

ar žinai, urte beatriče, kad tapai manimi, ar žinai, kaip skausminga susilieti su kitu, prarasti save, tapti kentauru, ar žinai, kaip mano ego stengiasi tave išstumti, palikti mane visą patį sau, neurotinei vienatvei.

ar žinai, urte beatriče, kokia tuštuma atsiveria, kokia klykianti vienatvė, tau nutolus nuo manęs, galiausiai atsitrenkiu į drėgną lapkričio grindinį.

labai rezervuotai vertinu save dabarties nuotraukose, veide ištatuiruoti pirmieji 36 metai. šypsausi pusnuogis prieš veidrodį, kalbinu save, vylingai žvelgiu į save, pasaulis atrodo visai kitoks, aš pats sau kitoks atrodau.

pažįstamas jausmas. ne tau vienam šitaip būna.

 

labai svarbus pranešimas nr. 3

urte beatriče, šitaip geidžiu skaityti tavo kūno žemėlapį, pažinti kiekvieną tavo kūno vingį, kiekvieną tavo grakštų judesį, tavo alsavimą, vingriu liežuviu godžiai glamonėti tavo krūtis, prakalbinti tavo artemidės liemenį.

nepaprastai nuostabu būti šalia tavęs, urte beatriče, klaidžioti tavo žalių akių labirintais, glostyti žvilgsniu simboliais išmargintus marškinėlius ant tavo krūtinės ir tai yra jau mudviejų kodai, mudviejų istorija, urte beatriče. nepaprastai nuostabu justi pro suvaržymų užkardas, pro draudimų kodus tavo aistros lašelį, tenkantį man. tai jau mudviejų, tai jau mūsų kartu buvimo istorija. ačiū.

ak. gal jau nebeklaidžiok, ramūnai, tais labirintais. nuvažiuoki į mišką, užsikurki laužą, žiūrėki į liepsną, į vieną tašką. padeda, pabandyk. nebesvaik.

 

Jaunojo jotvingio premija Ramūnui Liutkevičiui skirta už poezijos knygą „Šokis įsuka šviesą“ („Bazilisko ambasada“, 2021).