papjovėme, bet nevalgėme

Dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės.
            Romualdas Granauskas

*

kiek begalvočiau gyvuliai buvo svarbesni
už žmones ir nors vaikystėje girdėjau kad iš gyvulio
daugiau naudos ne dėl to jie man buvo

svarbesni ne dėl to kad be jų atrodė niekaip
nepramisime ne dėl to kad nebūtų kam skirti vasarų
eidavau basas perkelti karvės kuolo

metai iš metų persikeldavau į vis kitą vasarą
basas eidavau į tvartą pasižiūrėti ar kiaulė
neužgulė atsivestų paršų ar neišlaužė gardo

virš kurio visą vaikystę gyveno
vištos virš kurio skraidydavo musės
mėlynais sparnais žaliais ne dėl to

jie visi man buvo svarbiausi ir ne dėl to
dabar stoviu prie šito tuščio gyvulių namo
į kurį įėjęs matau ir girdžiu  

*

karvei dažnai pūsdavo pilvą ir tėvas
lėkdavo per pievą su dalgiu bėgdavau paskui jį
nežinodamas ar būsiu reikalingas

apžiūrėdavo ją nuvaikydavo muses
nuo snukio ir akys tada būdavo labai didelės
gyvulio ir mano akys

grįždavo tėvas į namus aš pasilikdavau
vaikyti muses žiūrėti į jos akis
kuriose beveik nesimatydavau

*

kai nutraukdavo lenciūgą ar iš žemės
ištraukdavo kuolą po pievą lakstydavo
visa šeima jausdavau didžiulę bendrystę

gyvuliui tiems kurie gaudo apsupdavome
spyriodavosi pūsdavo pro šnerves trindavo
snukį į žemę gyvulio tada bijodavau labiausiai

*

kiaulei prieš skerdžiant neduodavome ėsti
tuščiu skrandžiu tuštėjančiomis žarnomis
gyvulys imdavo kramtyti gardą

kiek begalvočiau akių neprisimenu toks
Miša pataikydavo iš pirmo ar antro karto
pilnas kiemas būdavo kraujo

pilna šlapimo pūslė kurią išpjaudavo atiduodavo
man maigydavau ją žiūrėdamas
kaip tvarko gyvulį viską

išspausdavau pripūsdavau oro
užrišdavau kiek begalvočiau
neprisimenu kodėl

*

kaimynas sakė matęs pamiškėje ieškojau
jos iki vidurnakčio nežinojau
kokiu vardu kviesti prisišaukti

užmigau ir dabar vis sapnuoju
save lakstantį su kuolu rankose

iki šiol nerandantį
kur įsmeigti

*

apsėklintojo numeris būdavo užrašytas
matomoje vietoje prie veidrodžio
laukdavau jo nes jis atrodydavo toks

keistas žmogus labai smirdėdavo tvartu
bet leisdavo iš katalogo pasirinkti
kokio buliaus sėklos norėsime

kiek besirinkdavome visada gimdavo
juodai baltas gyvulys ir kiekvieną kartą
gaudavo vardą Žvaigždutė

atseit balta dėmė ant kaktos atseit
retas atvejis stoviu juodai baltoje
nuotraukoje į kurią dabar žiūriu

stoviu prie mažo gyvulio kuris
vėliau susirgo išpūtė akis spėjome
papjauti bet nevalgėme

*

kiek begalvočiau stovėdamas prie tuščio
gyvulių namo kad ir kiek apsimetinėčiau
jog esu išskirtinis

tada visi gyvenome vienodai vienas
kurį vadinome valasatu kirpdavosi tik prieš
gimtadienį vienintelis mokėjo melžti

kitas įsiprašęs kad jį vadintumėm
dzykūnu atseit jo kaip arklio

ir aš nei vieno nei kito
nepasiilgstantis

*

stoviu su kuolu rankose stoviu
pievoje kurios jau seniai nešienaujam

ir tėvas lėtai ateina be dalgio
žiūri į pamiškę

ir nežino kur
įsmeigti