Regina Derijeva (1949–2013) – rusų poetė. Gimė Odesoje, jaunystę praleido Kazachstane. 1991 m. emigravo, mirė Stokholme. Eilės dažnai religinės – R. Derijeva buvo katalikė. Jas labai vertino Josifas Brodskis, rašęs poetei laiške: „Tikras autorius čia – pati poezija, pati laisvė. Jis artimesnis jums negu jūsų plunksna popieriui. Nieko panašaus seniai nesu matęs: nei tarp tautiečių, nei tarp anglakalbių.“

Tomas Venclova

 

Nuotrauka iš derieva.com

Curriculum vitae I

 

Miesčiukas lyg Sicilijoje, balius,

kurortinis, jodu pradvokęs krantas.

Iš liaudies kilęs intelektualas

nusprendžia: nuo dabar jis – Rozenkrancas,

 

kadangi Klaudijus – dosningas ponas.

Todėl jis princą stebi iš fontano,

nes visata – kalėjimas, ir Džonas

kieme išbarstė forte ir piano.

 

Atomazgos tamsa, pripildžius aikštę.

Ofelijos klyksmai, spygliuotos vielos

ir karalaitis dėvi baltą raištį,

kad naktį atpažintų jį šešėlis.

 

 

Formų vienovė

 

Man visada priderėjo

karališkos dovanos. Gaudavau

prakiurusius prikaistuvius

ir surūdijusius arbatinius,

užlopytas paklodes

ir atardytus marškinius,

knygas su išplėštais

suktinėms puslapiais

ir pianinus išmuštais klavišų

dantimis, kėdes be kojų

ir perdegusias lemputes,

kinų kultūrinės

revoliucijos laikų

rašomąjį popierių, kuriame

neįmanoma rašyti,

nes tuojau ryškėja

kruvina dėmė. Su mielu noru man

dovanodavo vinis be galvučių

ir rites be siūlų,

laikrodžius be rodyklių, akinius be

stiklų ir tuščią

dantų pastos tūbelę.

O sykį mane apdovanojo foto

aparatu be objektyvo.

Man rengėsi įteikti

dar daugybę vertingų ir būtinų

daiktų, bet aš silpnadvasiškai

pasislėpiau pogrindy,

niekam nepalikusi savo

koordinačių. Kai kurios

dovanos dar vis su manimi,

ir aš dabar gyvenu,

neturėdama supratimo

nei apie vietą (akiniai be stiklų),                                                  

nei apie veiksmą (aklas

fotoaparatas), nei apie laiką

(laikrodis be rodyklių).

 

 

Dar po mėnesio

 

Pabandyk sustabdyti vilnį,

pagauti vėją.

Tu skęsti jame, skęsti,

prisiplaki prie kranto drauge

su šiukšlėmis, prarastomis

mintimis, dumbliais –

mūšos katalogu, kame esi

nebūtiniausias daiktas.

Reikia plaukti, galvoji,

į kitą krantą. Bet šiukšlės

ir ten – lazda, pusbatis,

panaudotas prezervatyvas,

skardinė, seniai tuščia,

butelis be laiško.

Kam rašyti, ko dėlei?

 

Vis skęsti, skęsti,

springsti, grimzti

į dugną. Sykį bičiulis

ištraukė mane iš gelmės,

apvyniojęs kasą aplink ranką,

pasakė: „Tu – ne undinė.“ Nuo tol

myliu tik jį vieną.

Anksčiau, plėsdama akiratį,

plaukiau toliau ne kaip visi, iš vienos

jūros į kitą, Žemės kraujotakos

sistema, bet niekur neieškojau

dangiškų krantų, rinkau

kriaukles. Štai guli jos visos,

nublankusiuos, virtusios daiktais.

(Kiek dulkių ant daiktų, kiek

dulkių!) Plauni jas po čiaupu –

dvelkia jūra, keli prie ausies –

ošia laisve. Pabandyk

sugauti vėją, sustabdyti vilnį!

 

Kad ir kur aš būčiau, ieškau druskos.

Net iš dangaus laukiu druskos, ne

manos. Net sapne geidžiu

išeiti prie jūros. Renku vilnis,

surašau į bloknotą, kada

nors užtvindysiu jomis

sausumą. Renku vėjus, gniaužiu

kumštyje, kada nors viską

sugriausiu. 69-aisiais

atėjo galas siurrealizmui, atėjo

galas sapnams, o jie

vis dar sapnuojas; galas

stebuklams, o jie vis dar

atsitinka; galas meilei, o mes

vis dar mylim.

 

 

/ / /

 

Nuo skruosto nušluostyti kartūs lašai,

nuo skliauto – žėruojantis diskas...

Bedugnę jaunatvę beveik pamiršai,

tebus jai paminklas iš druskos.

 

Kertėn įspeisti, mes kartojam žodžius,

tvirtovėj nesaugančius nieko.     

                                                                                                           

Ledinis dyglys mums išdūrė vyzdžius.                                    

Tebus jiems paminklas iš sniego.

 

Mums atėmė klausą, mums balsą mirtis

pakirto ir kalbą nualino.

Ugnies kalavijas – tai mūsų viltis,

tebus jai paminklas iš peleno.                                                      

 

Iš rusų kalbos vertė Tomas Venclova