Palikimas

Nežinau ar jisai paskutinis – gal vis kartosis
   kartais žeis ir kankins – sykiais lyg vaiką paguos –
   aš sapnuoju Namus – stubą apglėbusį uosį
   baltą debesį vyšnių – paklydusį taką rugiuos –

nežinau ką iš tos Amžinybės sau pasiliksi
   ką kitiems dovanosi – kas viską nei lobį dabos
   toks skaudus toks šviesus palytės Mamos žvilgsnis
   iš Namų kur po debesiu baltu kregždės žaibuos –

aiškėja – ne sau gyvenai – ne sau graudžią pasaką kūrei
   kur gulbė numeta plunksną – ir užauga sparnai
   ir įspėdamos kas atsitiks apanglės suspardytos durys
   už geliančios Tavo dainos – ne sau gyvenai –

netiesa kad viskas kas Tavo – nuščiuvo nurimo
   ne Tavo ranka veidą glostys plaukus šukuos
   kai dėkosiu už dosnų už amžiną man palikimą –
   baltą debesį vyšnių – paklydusį taką rugiuos –

Kažko neužteko

Nuostabių pažadų kupinas laikas –
            laimingas
laikas dosnus visiems apsčiai
            padalys
nekraujuoja į kepalą duonos peilis
            įsmigęs
iš kepsnio nepažvelgia perrėžta gerkle
            klusnus gyvulys –

tarp tyro dangaus kuris moka
            net akmenį guosti
ir babilonų tarpeklių dvokiančių Hado
            siera
kad ir kaip stengsies dengtis šilkinėm
            pašluostėm
vis tiek pasivijus paglemš
            tau skirta sansara –

nykiai bilda į laužą metalo blokšti
            sarkofagai
kristaluos ledo žibės kas galėjo
            būti maištu
pašauktam augti žmogum
            kažko neužteko
tarp likimų tryžmai užknistų –

Maža švieselė

Švyturio mažo švieselė mirksės
   įkyrėjusi tamsai – gilės
   Nemuno žiotys
   gilesnės už tamsą

oš marios lydėdamos panemunių
   atspindžius jūron
   gilus violetas dangaus –
   kaip staltiesė uždengusi stalą
   vynas taip pat violetinis
   skonis primena vėją nuo Sembos –
   pelynų kartumo

žvilgsnis slystantis
   lietaus aptaškomais žodžiais
   geltoname lape –

mes patys
   iš medžiagos
   tokios pačios kaip sapnas
   juk sukurti

Šekspyras ar Henrikas Nagys?
   Greičiausia –
   švieselė įkyrėjusi tamsai

Lėčiau

Kur tolstu? Niekur. Vis po tuo
   medžiu, kur kraujas košiamas.
   Kažkam – nuingęs klipata.
   Kai kam – aukoti ruošiamas.

Kodėl esu nelyg nesu,
   apkurtęs vėjų ūžesiu?
   Kodėl nuo vakaro gaisų
   tiek daug nykos ir liūdesio?

Nebėk saulėlydin – sakiau –
   kur debesys įkaitę, –
   tenai kas kartą vis sunkiau
   nušvist ir susitaikyti –

Nėra ramybės nei ribos,
   kur budi pakylėjantys.
   Lėčiau, lėčiau sparnai siūbuos –
   pilkėjantys, pilkėjantys –

Bent lig aušros

Vis mokaus negandoj neklupti
   vis mokaus neprarast vilties
   kai neviltis smogs iš peties
   ir dubeny – tik lupenos

vis mokaus artimu tikėti
   ir kąsnį padalint perpus
   net jei stebuklų jau nebus
   neliks šventovėje man vietos

net jei grabnyčios švęsto vaško
   bus uždegtos ir graudį skleis
   tiktai kiečiau dantis sukąski
   paprašęs – neapleisk

bent lig aušros viltim tikėki –
   išaušus lauks visi keliai
   kas ištikimas šviesai lieka
   šviesa to neapleis –

Mėnulis Mergelės ženkle

Nuauksintas vienu kraštu
   beržynas – o iš kito šono
   ant lapų dilgėlių karštų
   drumsti lašai valerijono

žema saulelė – toliai seklūs
   tyla apkurtusi – net spengia
   nepasibaigus dar spektakliui
   klevai per naktį nusirengia

Dyla mėnuo

Pakylėjimo nepakelta
   lieka mano svajonė – pabūti
   tolimam nužydėtam rugpjūty
jūros toly – ne kraujo puta

nerūstėkim – sutarkim geruoju
   neapkarsti kaip aš apkartau
   kažkur gaudžia varpai – karūnuoja
   grakščią laimę – tik tau

dyla mėnuo vienatvėj pražilęs
   atspindys – lyg sidabro žuvis
   ko taip paukščiai prieš rytą nutilo?
   nejaugi nešvis?

Aš nebijau

O vakaras ateis skubėdamas – paguodos
   nelydimas – paskubomis ateis
   nelauktas vakaras – neklaus – kvietei?
   tik žvelgs kaip priekaištas jo akys juodos

o vakaras ateis skubėdamas – paguodos
   nelydimas – paskubomis ateis

nereikia kaltinti – nereikia guosti
   kada gyvenimas švytėdamas gilės
   aš nebijau – atstums užmirš mylės
   aš tiktai ašarų bijosiu