Gale

Svajonės kur buvo paskirtos
              jaunystės pasauliams kadais
              kankinančiu gailesčiu virto –
              nepašauks nepažvelgs neateis

Gali tiktai mirksnį tikėtis –
               nuramins gal – kaip vaiką paguos
               atsigręžę tavęsp siluetai
               ugniniuos žvaigždynų takuos –

 

Nekrūpčioki

Aš Jotvingijos perėjau žemes –
           gyva dar žemė dėvi rūbą žalią
           ir kalavijų rankenos neprimena kryželio
           vilties kad atpažintas būsi neužmesk

Dabar bus tęsinys ne tik sapnuos
          ir niekas neskubės aplenkti ar pavyti
          nelabos žiemos ir pavasario gėlytės
          liks nesukruvintos pašvaistės kruvinos –

Nepulsi aiškintis – kokias prasmes
         atskleis sagtis ar antgalis atbukęs
         strėlės ir ašaruvių sūrios šukės
         kur priešpiliuos noragų smaigaliai išmes

Tik išklausyk – kalbėsiu ar giedos
        iš tos rūsčios erdvės pasiekę mintys
        nekrūpčioki – nepuls raminti
        vien kam tu pašauktas esi kartos –

 

Per arti

Dosniausiems regis jėgos išseko
       išgelbėt paguosti – arti
       šviesesnė diena – ne tamsai skirti
       balandėle angele sakale

Jei esam tai būsim – gal ne ateity
       tai kaštonų žydėjime būsim
       nesvarbu kad nemato mūsų brangusis
       stūksantys per arti –

 

Jos žingsnių nesigirdi

Jos žingsnių nesigirdi – tik alsavimas
        lyg vėjo dvelksmas – lyg ramia
        eigastimi artės kažkas toks baugiai savas
                                         Eime!

Aš atsisuksiu – tavo žvilgsnis šaltas
lig sielos pervers – balsas dar tyliau
paaiškins – sutemoj lauks mūsų valtis –
                                      Ateik vėliau –

Ji priartės – rūstės jos veidas pilkas
ir žodžiai kibirkščiuos – ana
už tų šešėlių laukti jiems prailgo
                                   Gana!

Nejaugi gailesčio Tenai nėra? – parpuolęs
ant kelių nemaldausiu – žvelk piktai
tik leiski žiedą nusiskint neužmirštuolės
                                  Tiktai –

 

Laikas birželio vardu

Metų laikas – birželio vardu – medžiuos supas
            šienaujamos lankos miglės kvepia atodūsiu
            bičiulis paspruko – veidas šalies nusibodo –
                      dundukas –

Liksim ištikimai budėti prie kvietrugio irgi atolo
           proza poeziją stelbs – seniai nužydėjo purienos
           Viešpatie Rojun pašauk tuos miegančius brolius –
nes kitaip sudūlės surangytas į ritinius šienas

Į dezertyro esemesus atsakysiu vienžodžiu amen –
          kam ta Sekminių berželio šaka nuvytus
          ir medus iš Bombus korių – taigi kamanės –
          ir Grigo karieta deimantine atvežtas rytas –

 

Ką pasakys šventas Petras

Nusiimkite ponai ponios
            gamtosaugos lizduose
            tupintys
            galvos dangalus –
jūsų sprendimu
           vakar nukirstas
           Lietuvos jovarų jovaras
           žvaigždėta viršūne
mirtino sprendimo pagrindas –
           jei bus viesulo nulaužtas
           ar išrautas –
           pusę miesto suknežins
ką pasakys šventas Petras
          išvydęs prie Dangaus vartų
          minią iškėlusią
          daiktinį įrodymą –
          jovaro
          žvaigždėtą viršūnę?
nusiimkite ponai ponios
          dangalus lėkštų pakaušių
          kad kaukolių tuštumoje
          pamatytų šventas Petras
          nekalto medžio
          kruvinas pjuvenas – –

 

Nebark

Jūra jaukiai prigludo mūsų likimuos
          be jokių brutto ir bramselių – tik jodo
          dvelksmu ir ošimo sakmėm kurios nenusibodo
          kaip ir tavo balsas užkimęs

Dovanočiau tau viską – suominio avinėlius
        menu kaip juos ganei įsitaisius ant kranto
        sau pasilikčiau akmenėlius atridentus –
        lengvai telpa delne – bet priglaust negaliu

Nesvarbu kad bangos sudūžta ne į bazaltą
        kada purslai skrenda akvamarino luobelėm
        bet klimpsta į smėlio krantus jų šaltas
        ošimas primins slaptingos gelmės niūrią galią

Nebark jei norėčiau suvisam čia pasilikti
        su choralu audros žalzganu paukščio šešėliu
        padovanočiau tau jūrą jei pasislėpti sutiktų
        raibam akmenėly

 

Debesis

Atsimeni kaip debesis
              vaikystės pasakai paklusęs
              prie tavo kojų nusileido –
              toks baltas ir švelnus?

Ne lietumi jisai kvepėjo –
             čiobrelių pieva – toks baukštus
             nemokantis pažaisti
             skiniuko kūlverstuko smigės
             sukandus smilgų kuokštelius – ūsus –

Jis nemurkė kada paglostei
             tik veidą švelniai palietė
             lyg angelas sparnu
             ir kildamas nusišypsojo
             šešėliu mėlynu pasupęs
             žydinčius rugius –

 

Toli – arti

Mylėti Lietuvą? Jėga

           kokia įteigs – krauju ar raštais
           kur tartum durklais išgaląstais
           blyksės plieninė pareiga?

Prakeikti būsim jei margų
           turgaviečių galia gyvena
           mūs siekiuose kurie išmano
           tiktai plėšrumą pinigų –

Toli – kitam krante – matai –
           klevai ir kryžiai – kregždės nardo
           ir tokį patį saugo vardą
           išgiedamą šventai –