Rolfas Dieteris Brinkmannas – vokiečių poetas, rašytojas, leidėjas, vertėjas. Gimė 1940 m. Fechtoje, Žemutinėje Saksonijoje, baigė pedagogikos studijas universitete, bet greitai apsisprendė tapti laisvu rašytoju. Dažnai lankydavosi Londone, gerai susipažino su to meto anglakalbe pogrindžio kultūra, ėmė versti amerikiečių poeziją ir pats greitai tapo vokiečių pogrindžio poezijos lyderiu. Radikaliai atnaujino savo meto vokiečių poeziją ir darė didelę įtaką vėlesnėms vokiečiakalbės erdvės lyrikų kartoms. Spėjo išleisti bene trylika poezijos rinkinių, keletą prozos knygų ir literatūrinių koliažų. Žuvo parblokštas automobilio 1975 m. Londone, sulaukęs vos 34 metų.
Vertėjas
Eilėraštis
Čia matote eilėraštį be herojaus.
Šiam eilėrašty nėra medžių. Jokio kambario
užeiti čia ir miegoti nėra šitame
eilėrašty. Jokios spalvos čia šitame
eilėraštyje nepamatysi. Jokių jausmų nėra
šitame eilėrašty. Šitame eilėrašty nėra nieko,
už ko galėtum nusitverti. Nėra jokių kvapų čia
šitame eilėrašty. Niekam nereikia šitame
eilėrašty ropštis per tvorą ar mūro sieną.
Šitame eilėrašty nėra ką pajusti.
Eilėraščio čia nepervilksi.
Jis ne guminis. Jokio balto šešėlio
nėra čia eilėrašty. Joks žmogus čia
šitame eilėrašty nesugrįš iš kelionės.
Joks žmogus neužlips čia šitam eilėrašty
uždusęs laiptais. Eilėraštis čia nieko
nepažada. Eilėraštyje niekas ir nenumiršta.
Šiame eilėraštyje nepajusi jokio dvelktelėjimo. Nėra
jokio džiaugsmingo garso čia eilėrašty. Joks
žmogus čia šitam eilėrašty nėra nusivylęs. Čia
šiam eilėrašty visiškai tylu. Niekas šiam
eilėraštyje nesiguodžia. Niekas čia nešneka
šiam eilėrašty. Ir jokie darbininkai
čia šiame eilėrašty nesimuša iki kraujo. Eilėraštis čia
tiesiog paprasčiausiai yra. Jis neturi jokio rakto
durims atrakinti. Nėra jokių durų
šitame eilėrašty. Čia yra eilėraštis
be muzikos. Niekas nedainuoja šiame eilėrašty
ir niekas čia šiame eilėrašty nieko
nemėgdžioja. Niekas eilėraštyje nerėkia, nesikeikia,
nesidulkina, nevalgo ir nevartoja narkotikų. Nėra
šitame eilėrašty jokių pompastiškų dekoracijų
tau. Eilėraštis čia nevaikščioja, neguli,
nemiega, jis nežino nei dienos, nei
nakties. Šitame eilėrašty tau nereikia apmokėt
jokių sąskaitų. Nėra jokio namų savininko
šitame eilėraštyje, kuris pakeltų nuomos kainą.
Jokių firmų nėra šitame eilėrašty. Eilėraštyje
nėra Kalifornijos valstijos. Nėra jokio
Oregono šitame eilėrašty. Šitame eilėrašty nėra
jūros. Čia šitam eilėraštyje nėra kur
paplaukiot. Eilėraštyje, kurį čia matai, nėra
šilumos, eilėraštyje nėra šalčio. Eilėraštis
čia nėra juodas, jis neturi langų
ir nepažįsta baimės. Eilėraštis čia nevirpčioja.
Eilėraštis čia neturi veidrodžio. Eilėraštis
čia nepateikia ir jokių parodymų. Supermarketo
čia šitame eilėraštyje nėra. Eilėraštis,
kurį čia skaitai, neturi nei papų, nei pizės,
eilėraštis čia visiškai bekūnis. Niekas nedūsauja
čia eilėraštyje. Eilėraštis nekraujuoja, jis
nieko nenutyli, eilėraščiui nėra mėnesinių,
eilėraštis nėra citata, niekieno. Čia
šitame eilėrašty niekas neras nė pfenigo,
ir čia šitame eilėrašty joks žmogus nevažiuoja
automobiliu. Jokios padangos nežviegia ties posūkiu.
Šitame eilėrašty niekas švelniai nečiulpia
galo. Nėra čia eilėraštyje jokių
žibintų. Eilėraštis nėra geltonas šalikas.
Eilėraštis, į kurį dabar čia žiūri, nekosėja.
Čia eilėraštyje tu negali bučiuotis.
Čia šitame eilėrašty ir nesišlapinama. Šiuo
eilėraščiu tu nieko nepradėsi.
Eilėraštis susideda iš vienų neigimų. Tų
neigimų šitam eilėrašty bus vis daugiau.
Čia eilėraštyje nesama rifo. Šiam eilėrašty joks
žmogus nenusijuokia. Eilėraštis nemoka jokio
darbo. Niekas šiame eilėrašty nežiūri televizoriaus.
Eilėraštis nenešioja laikrodžio. Eilėraštis nėra
belaikis. Jam reikia tiek laiko, kiek ir tau,
kad perskaitytum šį eilėraštį. Joks čiaupas
nelaša čia eilėraštyje, ir niekas nereikalauja
čia eilėraštyje cigaretės. Čia eilėraštis
niekam neduoda arbatpinigių. Eilėraštyje
nėra tualeto. Nėra jokio miesto šitame
eilėrašty. Čia eilėraštyje niekas nesimazgoja
kojų. Eiti į mokyklą čia eilėraštyje
nereikia. Eilėraštyje niekas nelaižo ir
pizės. Tavo lyties organas nepasistoja čia
prieš eilėraštį. Tu negali čia eilėrašty
atsisėsti ir galvoti. Eilėraštis čia
nėra valstybė. Jis ne visuomenė.
Jis ne koks žaidimų automatas. Eilėraštis čia
neturi šuns. Su šiuo eilėraščiu niekas negali
susitapatinti. Policininkai nesuka ratų aplink
šitą eilėraštį ieškodami įdaužų. Karvė
nedrybso šitame eilėrašty. Eilėraštis čia
nėra apgalvotas. Eilėraštis čia nėra
apmąstytas. Eilėraštyje neatsiskleidžia ir
vasaros diena. Niekad šiame eilėraštyje nebūna antradienio,
nebūna jokių trečiadienių šiame eilėrašty, neviešpatauja
penktadienis šiame eilėrašty, ir ketvirtadienio
trūksta čia šiam eilėrašty. Nėra pirmadienio,
šeštadienio ir sekmadienio čia eilėrašty.
Eilėraštis čia nėra pirmadienio ar penktadienio
neigimas. Eilėraštis čia tiesiog baigiasi.
Mėnulio šviesa statybų pastoliuose
XX amžiaus pabaigoje, paprasta kaip
mėnulio šviesa išlikusioje
alėjoje, graži kaip ilgas Lennie Tristano pianino solo,
knygų lentyna su dar neskaitytomis
knygomis, galinga kaip prekinis traukinys, plokšti šešėliai,
žavesio kerai: mėnulio šviesa rugsėjy viršum
šalutinės gatvelės senamiesty devintą vakaro. Žodžiai
„mėnulio šviesa“, be kita ko, primena man mėnulio šviesą ir
stovėjimą naktį tuščiame greitojo traukinio
koridoriuje prie lango ir žiūrėjimą į peizažą,
viršum kurio plyti mėnulio šviesa, atvira,
įprasta ir nesentimentali kaip tamsi
degalinė šiaip jau apleistoj platybėj,
arba kaip sekmadienio popietės trečią valandą girdimas
„hang on sloopy“ ir žiūrėjimas į tuščią parkingo
aikštelę, kur guli apversta emaliuota
elektrinė viryklė. Mėnulio šviesa primena man karves,
gulinčias vešliai sužėlusioje žolėje ir
taikiai atrajojančias, mėnulio šviesa primena man
kambarį, į kurį įeini ir, vos įjungi kambary šviesą,
pamatai prie lango radiatorių su ant jo krentančia
mėnulio šviesa, per kurią eini žiemą keliu
su apledėjusiomis ratų vėžėmis, ledo gabaliukai
mėnulio šviesoj su žvaigždynais virš jų, blyksintys balti
kristalai: mėnulio šviesa aukštai viršum neoninių gatvės
šviesų, mėnulio šviesa atsispindi erdviuose
senamiesčio vitrinų lakštuose, žmonių tuščia, viskas
nesuprantama, tarsi užkulisiuos. Mėnulio šviesa neprimena
man migdomųjų tablečių. Mėnulio šviesa neprimena man
dialektikos. Mėnulio šviesa krenta ant tuščio
stalo, mėnulio šviesa krenta ant raidžių
ir vinilo plokštelių. Ant šaldytuvo stovi balti
indai, sudėlioti tamsioje virtuvėje, ant jų
krenta mėnulio šviesa, tiesiai, taikliai, jokių užuolaidų.
Už langų yra šviesos šachta su mėnulio šviesa,
kuri man be žodžių primena apie pasivaikščiojimą,
apie pasivaikštinėjimą, taikų ir sutartinį,
vienam šalia kito. Saulės šviesa užkaitina tarpusavio
ryšius, dienos nuskaidrėja, darbas, daiktų maišatis,
kuri trikdo, kelia įniršį ir permaino
vaizdą, dienos šviesa kuria apyvartą, saulė
keliauja, šešėliai nuslenka, gula vieni ant
kitų, eina plokštyn ir ištirpsta.
Įjungiamos elektros šviesos. Pirmojoj
mėnulio šviesoj kyla nauji daugiaaukščiai niekieno žemėj
XX amžiaus pabaigoje. Kai išeinu pro namų duris,
prisimenu tamsų langą 1946-ųjų mėnulio šviesoje,
ledo gėles vėlų vakarą lange, spindesį
galingo skurdo, esu dar reikšmių neišsekintas,
mėnulio šviesa yra mėnulio šviesa, baltu paparčiu suskaidyta
ant lango stiklo. Mėnulio šviesa nėra atleidimas
už kažką. Mėnulio šviesoj, prie atviro lango, girdžiu
tramvajų po mėnulio šviesa ir balsus
gatvėje. Mėnulio šviesa ir baltos vasarinės kėdės
tamsoje, mėnulio šviesa ir „siaubas, kiek daugel medžių
išmirusių čia aplink“, pasakiau aš šįvakar, kai mes
važiavome dviračiais Universiteto g.,
mėnulio šviesa ir dviračiai, tai beveik kiniškai skamba.
Buvo mėnulio pilnatis, ir apskritai mes ne tokie kaip tiedu
sukumpę seni vyrai, pasinėrę į mėnulio tyrinėjimus,
nors aš savęs kartais klausiu, ką jie vienas kitam
pasakojo, kai K. D. Frydrichas juos čia ant žvyruoto tako
nupiešė gunktelėjusius, sulinkusius ant savo lazdų, į plačius
apsiaustus įsisupusius. Medžių šaknys šoko, išplėštos
iš žemės, begaliniam išgąsty. Mes važiavom
per betono plokštes, dėbčiodami į namų fasadus:
antai langai, kurie nebėra langai, antai
gatvės, kurios nebėra gatvės, antai namai
ir kambariai, kurie nebėra namai ir kambariai.
Už betono sienų miegojo žmonės. Ar jie mus
pastebėjo? Mėnulio šviesos užburti, ir ką jie praleido?
Šalta mėnulio šviesa gatvėje, praeities mėnulio šviesa ir
šimto trisdešimties metų mėnulio šviesa, vėjo blaškoma
balta nakties šviesuma viršum žolės, plačiai pasklidusi
pažeme. Mėnulio šviesa neduoda jokios žinios. Septyniolika metų
ir mėnulio šviesa išlaužtame traukinio vagone
yra aiški situacija, kaip mėnulio šviesa ir
stotelė priemiesty, mėnulio šviesa kambario pakraščiuose
ir kampuose, ant biuro baldų, aktų lentynų, rašomųjų stalų
mėnulio šviesoj yra siaubinga, o balta siena su
gesintuvu ilgame koridoriuje mėnulio šviesoj yra
gesintuvas ant baltos sienos kaip mėnulio šviesa mano supratimu
mėnulyje, mėnulio šviesa ir šūsnis formuliarų, mėnulio šviesa
ir valytojos, mėnulio šviesa ir sudraskytas vielinis tinklas,
ir saulėgrąža. O, aš niekad lig šiol nebuvau matęs
saulėgrąžos mėnulio šviesoj. Saulėgrąža meta švelnų
didžiulį šešėlį mėnulio šviesoj, nuostabų kaip mėnulio šviesa
ant mano batų ir tamsios uždarytos daržovių
krautuvės mėnulio šviesoje, mėnuliškai šviesių artišokų
ir apelsinų dėžių, baklažanų mėnulio šviesoj, citrinų.
Ir man nesvarbu, dera mėnulio šviesa ar ne,
mėnulio šviesa krenta į supermarketą, tai paprasčiausiai
daro daiktus daugmaž priimtinus, ir klausinėti,
kiek reikės raginti, kol tu ateisi mėnulio šviesoj mėnulio švieson,
yra visiška nesąmonė, ir nėra jokios prasmės mėnulio šviesą
aprašinėti kažkaip kitaip nei mėnulio šviesą, ir kai aš sakau,
kad mėnulio šviesa yra durų rankena mėnulio šviesoj, tai reiškia,
kad mėnulio šviesa yra graži kaip mėnulio šviesa ir pats laikas
liautis su visokiais apibrėžimais.
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas