Lietuvos skaitytojams šio kontroversiškai vertinamo XX a. JAV literatūros chuligano nuodugniau pristatyti, matyt, nė nereikia: lietuviškai išleisti visi šeši jo romanai, po porą apsakymų ir eilėraščių knygų. Vis dėlto pastebėtina, kad eilėraščiai sudaro ypatingą autoriaus kūrybinio palikimo dalį – išleista net per 30 poezijos knygų. Šie eilėraščiai versti iš 1977 m. pasirodžiusio rinkinio „Meilė – tai pragaro šuva“ („Love is a Dog from Hell“).

Vertėjas

 

 

Ugnės Žilytės piešinys

 

įkliuvęs

žiemą ropinėju lubom

akys vos ne kaip gatvės

žibintai. turiu 4 letenas kaip pelė

bet pats skalbiuosi apatinius –

apaugęs barzda, pagiringas, su stačiu,

be advokato. mano snukis kaip plaušinė.

aš traukiu meilės dainas ir kilnoju plieną.

jau verčiau mirsiu nei verksiu. nepakenčiu

tų, kurios kariasi ant kaklo, ir negaliu

be jų gyvent. parėmęs nudelbtą galvą į baltą

šaldytuvą noriu rėkt, amžiams pavirsti

paskutine gyvybės rauda, bet

aš didesnis už kalnus.

štai taip žaidžiamas šis žaidimas

vadink tai meile,

išstatyk ją blausioj

šviesoj,

apvilk suknele,

melskis, giedok, maldauk,

verk, kvatok,

išjunk šviesas,

įjunk radiją,

pasirūpink priedais:

sviestu, žaliais kiaušiniais,

vakarykščiu laikraščiu,

vienu nauju batų raišteliu, tada

dar pridėk

paprikos, cukraus, druskos, pipirų,

paskambink prisisprogusiai

tetulei į Kaleksiką.

vadink tai meile,

tinkamai užmauk ant iešmo,

pagardink kopūstais ir

obuolių tyre,

tada pakaitink iš kairės

pusės,

tada pakaitink iš dešinės

pusės,

įdėk į dėžutę

ir atiduok ją,

palik kam prie durų,

lai vemia, kol

trauksi keliuku

tarp hortenzijų.

Europoj

aš švelnus. ir

dar svajoju. aš

leidžiu sau svajoti. aš svajoju,

kad tampu įžymus. svajoju,

kad vaikštau Londono ir Paryžiaus

gatvėmis. svajoju, kad

sėdžiu kavinėse ir

gurkšnoju puikiausius vynus, o

atgal į prabangų viešbutį grįžtu

taksi.

svajoju, kaip sutinku dailias ponias

vestibiuly ir

nepaisau jų, nes

galvoj man kirba sonetas,

kurį noriu parašyti

iki saulėtekio. saulei

patekėjus aš miegosiu, o

man ant palangės susisukusi

murksos svetima katė.

manau, kiekvienas mūsų taip

pasijunta

bent retkarčiais.

man netgi būtų smagu apsilankyti

Andernache, Vokietijoj, – vietoj,

kurioj aš buvau pradėtas. o po to

dar norėčiau nuskristi į Maskvą išmėginti

jų viešojo transporto sistemą,

kad turėčiau bent šį tą nešvankaus

pašnibždėti Los Andželo merui į ausį, kai

jau būsiu grįžęs į

šią sukruštą vietą.

tai visai galėtų nutikti.

aš pasirengęs.

esu matęs sraigių, persliuogusių

dešimties pėdų aukščio sienas ir

pradingusių.

tik nepainiok viso to

su ambicingumu.

juk aš pajėgus pasijuokt iš man

palankiai iškritusių kortų...

aš nepamiršiu tavęs.

siųsiu tau atvirukus ir

momentines nuotraukas,

atsiųsiu ir tą

jau pabaigtą

sonetą.

12.18 nakties

nukirsta galva per patį

vidurnaktį

kasydamasis šonus

visas nusėtas įkandimais

baltom kojom nusispardau antklodę

kaukiant sirenoms

pasigirsta šūvis.

nueinu į virtuvę

išgert stiklinės vandens

nutraukiu tarakono svajas

tą tarakoną sunaikinu.

iš šiaurės artinasi audra

o vyriškis iš buto priešais

sugrūda penį į savo

keturmetės dukros

pasturgalį.

girdžiu šauksmus

prisidegu cigarą

susikišu jį sau tarp

nukirstos galvos

lūpų.

tai tik pusė cigaro

išsivadėjęs

„Medalist Naturáles No. 7“

grįžtu į miegamąjį

su purškikliu.

spusteliu jo mygtuką.

jis sušnypščia. aš

sužiaukčioju

pagalvoju apie karus senovėj

apie pranykusias meiles.

kiek visko daug įvyksta tamsoj

bet ryt vis tiek

pakils ir švies saulė

ir tu gausi baudą jei mašiną

paliksi

ties pietiniu kelkraščiu

ketvirtadienį

arba

ties šiauriniu –

penktadienį.

saulės ir įstatymo veiksmingumas

sutvirtina

sveiką protą.

kažkas man įkanda.

įsiutęs

apipurškiu pusę savo patalynės.

pasisuku

pamatau tamsų veidrodį –

cigarą

sudribusį pilvą

susenusį

save.

nusikvatoju.

gerai kad jie

nežino.

paimu savo galvą

užsidedu atgal sau ant

sprando

įlendu į patalus ir

niekaip neužmiegu.

kaip čia taip, kad tavo numeris vis dar

telefonų knygoj?

visokie vyriškiai vis paskambina man ir

užduoda šį klausimą.

tai tu tikrai Charlesas Bukowskis,

tasai rašytojas? – klausia jie.

kartais aš rašytojas, – atsakau, –

bet dažniausiai tai neveikiu nieko.

klausyk, – paklausia jie, – man patinka,

ką rašai – neprieštarausi, jei užsuksiu

su pora šešiapakių alaus?

porą šešiapakių gali atnešt, – atsakau, –

bet tik jei neisi į vidų...

kai paskambina moterys, sakau:

ak, taip, aš rašytojas, aš rašau,

tik būtent dabar – tai ne.

jaučiuos kaip tikra kvailė, kad tau

skambinu, – sako jos, – labai nustebau

radus tavo numerį telefonų knygoj.

turiu tam priežasčių, – atsakau, –

beje, kodėl tau neužsukus pas mane

alaus?

neprieštarautum?

ir jos atvažiuoja,

dailios moterys,

gerai nusiteikusios,

gražiais kūnais,

gražiomis akimis.

dažnai reikalai neprieina iki sekso,

bet prie to jau įpratęs,

vis dėlto gera,

labai gera į jas tiesiog žiūrėti –

o retomis progomis

netikėtai nuskyla

anaiptol ir ne tik tai.

kad jau esu 55 vyriškis

gavęs papist tik 23

ir iki 50 pisdavęsis ne taip jau ir dažnai,

tai gal mano numeris ir toliau

lai lieka įtrauktas į „Pacific“

abonentų knygą –

bent iki tol, kol

gausiu tiek, kiek statistinis

vyras.

žinoma, man ir toliau reikia

rašyt nemarius eilėraščius,

bet įkvėpimo semiuosi iš čia.

garbingas seniokas

štai man ir

55

po savaitės.

apie ką rašysiu,

kai rytais

jis nebestirksos

pasistojęs?

tai nudžiugs

kritikai,

kai mano

žaidimų aikštelė

susiaurės iki

vėžliukų ir

žvaigždžių kosmose.

galbūt

jie net pasakys

apie mane šį tą

gražaus

lyg aš

pagaliau

būčiau atėjęs

į protą.

bent kažkas

pasibaigė degtukai.

sofos spyruoklės –

sutrūkinėjusios.

skrynelė – pavogta.

pavogtas ir aliejiniais

dažais mano tapytas paveikslas,

vaizduojantis dvi rausvas akis.

sulūžo automobilis.

vonios sienom šliaužo

unguriai.

meilė žlugo.

bet vertybinių popierių kainos

biržose šiandien šovė į viršų.

panoraminio stiklo langas

šunys ir angelai

labai smarkiai nesiskiria.

dažnai ateinu į šią viečiukę

pavalgyt

maždaug 14.30

mat visi žmonės, kurie čia

valgo, ypač sutrikę, jie

tiesiog patenkinti, kad gyvi ir

kad gali valgyti keptas pupeles

prie panoraminio stiklo lango,

kuris sulaiko šilumą

ir atitveria nuo automobilių

ir šaligatvių.

čia gali nemokamai gauti kavos,

kiek tik pajėgsi išgerti,

tad sėdim ir tylomis gurkšnojam

stiprią juodą kavą.

gera sėdėti kur nors

pasauly 14.30

ir nesijaudinti, kad tau tuoj

mėsas nudirs nuo kaulų. tai

puikiausiai suprantam net ir

būdami sutrikę.

niekas neknisa proto mums ir

mes niekam neknisam proto.

šunys ir angelai

labai smarkiai nesiskiria

14.30.

turiu mėgstamiausią stalą

ir viską pabaigęs

sukraunu į krūvą lėkštes, padažus,

puodelį, stalo įrankius,

tai darau itin kruopščiai –

tokia mano auka už sėkmę –

ir ta saulė

kuo puikiausiai darbuojasi

skersai išilgai

šios

tamsos

viduje.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Charles Bukowski. „Love is a Dog from Hell: Poems 1974–1977“. – New York: „Ecco“, 2003.