I

išmuštas šagrenės oda kambarys

po kiekvieno tavo žodžio
šiek tiek sumažėja

nematau to plika akimi

bet staiga nustembu: ant palangės sėdėdama
pėdom atsiremiu į grindis

nustembu:
slenksčio beveik nebejusti
ir lentynoje
knygos taip susispaudžia
lyg gyvos
lyg susilietų viena su kita
poezija ir atlasai
strofų eilutės srūva į juodąją jūrą
žodynai skirtingų kalbų
svetimų šalių pasakos
mūsų krantų uolose išrašytos
ir fotoalbumai
neišsiųsti atvirukai
naktinių seansų programos
išsilydo į
ilgą
ilgiausios
vasaros juostą

nustembu: paveikslai jau ties mano akim
susmulkėjusių bruožų veidai
miestai kreivėjančiom gatvėm
kuriomis aš ėjau
vieną birželį
dežavu mirksnyje

nustembu: savo lovoj telpu
tik viena, embriono
pozoje, keliai
paliečia smakrą

nustembu: išgirstu
duryse traškant raktą
kai spyna jį apgniaužia tvirtai
ir įkalina amžiams

nustembu, kai lieku
užrakinta savy

II

palieku atvirus langus
ir rytą
įskridęs balandis
blaškos
virš miego ir nubudimo
ribos

šešėlių teatras ant sienos
rodo seniausią spektaklį:
sparnai
vis bandantys išplėšti
kūną iš fizikos dėsnių
sielą iš mąstymo grotos

virtuvėje liejas balsai
ten kažkas geria kavą
jų pokalbių atplaišos
plakas ir maišos
su amžino sapno
su vilniaus
kvėpavimu

III

čia užsuka žmonės dažniausiai naktim
jie sėdas prie stalo ratu

dar be galo jauni
jų delnai vis dar rodo, kas bus
ir pirštai knygose
vis dar palieka
blyškius antspaudus

veidrodis atmuša sielas
ryškių elektrinių spalvos

čia gyvena dievai
vienas prigulęs ant išklypusios sofos
tarp nuomojamų sienų

nerealiai dideli ir gražūs
auksaplaukiai ir amžini

jie šnekasi,
tie tylūs pokalbiai stenografuojami

jaunų žmonių

sulig kiekviena užfiksuota pastaba
žyla plaukai ir ilgi
aistringi monologai įbrėžia raukšles
ties burna
o auštant jie pajunta drebant išvargusias rankas

IV

koridoriuose skamba telefonai

žybsi mobiliųjų ekranai
mažyčiai klaidinantys švyturiukai tamsoj

nepaliaujamai sukasi diskai
dulkėtų senų aparatų ir sklinda
sunkūs bevystančių
rožių ir miros kvapai

akmeniniai rageliai
purtosi kurtinančioj agonijoj

du milijonai žinučių
sproginėja ore fejerverkais

apie baigtį ir tylą
apie blogiausias naujienas

aš bandau nepakelti ragelio –
ir vis tiek

šiam aklinam koridoriuj
visos bangos man kalba
apie išeinančius

V

lietus įkalintas stoglangy.
jūsų kalba tapati
šnari ir raminanti
kad viskas gerai
kad mėlynas laiko furgonas
nestoja čionai, kad dienos kūną saulė apnuogins
negreit, ir mano randai tamsoje
švelnūs ir takūs, ir kalbantys.
ir esu čia visa,
ir esu čia tik tiek,
kiek tavo atmintis dar pajėgia
sugroti mane – kaip minorinį sapną
iš daugybės slopių
pabirų fragmentų

VI

čia įrašinėjami
radijo spektakliai

priklausomai nuo temos
keičiasi rekvizitai

prireikus
čia randasi dykuma
ir mąslūs aktoriai
girgždina smėlį

čia šniokščia čiaupai
ir taškos vanduo kibiruos
kai remarkėse maudosi
tolimų upių nimfos

kartais čia šiugžda lapai
sproginėja maži fejerverkai
nes pjesių soduose žaidžia vaikai
ir prasideda karas

sunkias aksomo užuolaidas
glosto aktorės
kol jų balsai sušvelnėja
ir medumi užpila ausis
tragikomiškos meilės sonetai

kuklūs garsistai
maigo mygtukus ir beria
vinis ant skardos:
ir aštrus birželio lietus
suskamba virš
neramių palėpės dialogų

čia įrašinėjami sapnai
kuriuos dar atsimeni
po dešimties
aštriausio žydėjimo
metų

VII

jo durys paslėptos kilimu
ir viduj aš nieko
nerasiu

tik židinį
ir malkų pilną krautuvę
šalia

tik žmogų nugara į duris
sėdintį ant žemės
sušalusį
pavargusiom rankom uždengusį
liūdnų žvaigždžių subraižytą
šarmojantį veidą

kambary aš nerasiu
degtukų
nerasiu ugnies