Sita Brahmachari. Kregždutės bučinys

Sita Brahmachari – indų kilmės britų rašytoja, vaikams ir jaunimui kurianti pjeses, apsakymus, romanus. S. Brahmachari nagrinėja kultūros, istorijos, aplinkos apsaugos, pabėgėlių teisių ir tapatybės temas. Spausdiname knygos „Kregždutės bučinys“ („Swallow’s Kiss“), išleistos 2021 m. bendradarbiaujant su iliustratore Jane Ray, vertimo ištrauką.

 

Martino Levensono nuotrauka
Martino Levensono nuotrauka

 

 

Aš pridedu pirštą prie lūpos,

užsimerkiu ir sugalvoju norą.

 

Mama sako: „Tai neįmanoma, negali to būti!“

Kaip galėčiau prisiminti tą dieną, kai

paukštukas šastelėjo man į vežimėlį ir

plunksnuotais sparnais mostelėjęs man ties lūpa

paliko stebuklingą savo žymę,

bet aš PRISIMENU.

 

Į mano atminties akį visam laikui įstrigusiuose vaizduose

kregždutės nardo po žydrą dangų,

jos žėri, besisukdamos šmėžuoja, sklendžia, nardo,

keičia kryptį, greitėdamos metasi žemyn,

sklendžia virš manęs, dar kūdikio,

sparneliais kuo švelniausiai bučiuoja mano lūpas,

krinta kregždučių sidabro dulkės,

kad atneštų man, išgiedotų man mano vardą

tūkstančiais saldžiabalsių tarmių:

Palaima, palai... lai... lai... lai.

 

Kaip visada, mama niūniuoja lingališką* lopšinę,

tik šį vakarą noriu jai pasakyti, kad

aš jau nebe kūdikis, kitaip nei Elis.

 

Bet mama mėgsta dainuoti, kaip ir aš,

ji visada sako:

„Mūsų tėvynėj tu, Palaima, išmokai dainuoti

anksčiau, nei kalbėti,

netgi anksčiau, nei vaikščioti.“

 

Yra žmonių, kurių ausys negirdi šios dangaus dainos mieste,

bet tik ne mano,

aš girdžiu, kaip balandžiai bur-bur-burkuoja,

girdžiu švelnius gerklinius garsus,

žadintuvu gagenančias žąsis ir

ilgakakles gulbes giesmininkes.

 

Sutelkiu klausą į paukštelių

balsus narve,

atsklindančius iš balkono žemiau,

ten jie gali giedoti

tiktai senutei,

aš mokausi gamų

iš šių miesto paukščių,

nes čia mano namai.

 

Laukiu, kol mama išniūniuos

paskutinę saldžią lopšinės natą

ir jau žinau, kad dėl šio klausimo

ji sunkiai atsidus,

bet vis tiek negaliu jo nepaklausti:

„Kiek dar kartų turėsiu eiti miegelio,

kol tėtis sugrįš?“

 

„Jis grįš jau greit, Palaima, jau visai greit.“

Mama prideda pirštą prie lūpų,

aš pasiunčiu jai oro bučinį.

„Labos nakties, saldžių kregždiškų sapnų.“

„Labos, labos, mamyte.“

 

Laikas mokykloj slenka lėtai, negaliu liautis žiovauti,

per pertrauką slenku prie tvoros tinklelio, žiūriu, gal mama pamos,

bet dėdės Miralio kavinės langai apgaravę.

 

Popiet mes turime dainuoti, tad laikas pagreitėja,

bet per užsiėmimus po pamokų jis jau ir vėl slenka vos ne vos.

Namo, kaip visada, patrauksiu paskutinė,

laukiu nesulaukiu panelės Afės, kuri palydės mane per gatvę,

nors begal norėčiau, kad vietoj jos manęs ateitų mama.

 

Dėdės Miralio kavinėje

mama valo stalus

prie pilvo tvirtai prisirišusi Elį,

tik kresnos jo kojelės laisvai kadaruoja.

 

„Sveika, Palaima, saldainiuk!“

Mama paliečia nuovargio pusmėnulius

po akimis

ir panelei Afei nuėjus pabučiuoja mane į kaktą,

tada atriša Elį ir perduoda man.

 

Sėdžiu galiniam kambarėly ant ryžių maišų

ir maitinu Elį pienu iš buteliuko,

jis čiulpt čiulpt čiulpdamas

užmiega,

švelniai prilaikydama šilkinę galvytę

nuleidžiu jį ant jo sapnų pagalvės

ir jisai parpia – tikriausias stebukliukas!

 

Pavaišinusi sultimis ir pyragu mama paduoda man šiukšlių maišą –

aš ne prieš jai padėti,

kartais randu ten daiktų, kuriuos galima pasilikti sau,

daiktų, kuriuos žmonės palieka,

ne veltui tėtis sako: „Kas vienam žmogui šiukšlė, kitam – auksas!“

Namuose turiu lentynėlę radiniams iš kavinės:

pasak dėdės Miralio ir mamos,

jei niekas neateis pasiimti to paliktojo lobio,

galėsiu jį turėti visam laikui.

 

Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, mama pro duris iššluoja trupinius,

dėdė Miralis veja balandžius šalin,

tada pakviečia mane ateiti pažiūrėti –

rodo į viršuje sušmėžavusias spalvas,

tikrina mane.

„Ilgauodeeeeeegėėės papūūūūūgooos!“ – sukleketuoju aš

ir štai: jos net dangų nudažo žaliai.

 

Mama apsuka ženklą ant durų – dabar šis

skelbia: „Uždaryta“,

netrukus galėsim eiti namo.

„Pasitrauk nuo nešvarių grindų, mano Palaima!“

 

„Mama, ten po stalu kažkas yra!“

Parodau jai į krepšį ir ji nusišypso:

„Ak! Kaip jau seniai mačiau tokius kobu ornamentus iš mūsų kraštų, –

ji pakelia krepšį. – Lengvutis kaip plunksna...“

 

Elis pravirksta,

mama užsimerkia ir giliai giliai atsidūsta.

 

„Vajėėė!“ – aš pašoku, parverčiu krepšį ant grindų,

viduj plaka širdis... gal tai pelė?

Pirštų galiukais tyrinėju vidų, galiausiai aptinku

galybę įvairiaspalvių sparnelių – jie plazda, linguoja, plevena.

 

„Ar galim pasiimti namo? Mamaaa, praaaašauuuuu!“

Ji papurto galvą,

vargais negalais rišdamasi Elį prie pilvo taria:

„Palaima. NE, jokiu būdu.“

 

Aš apsipilu ašaromis,

dėdė Miralis žvilgteli į vidų, pamerkia akį:

„Čia tik šūsnys blizgančių popierėlių! Nėra ko verkti.

Pasiskolink, bet rytoj grąžink.“

 

Tada laukiu, kol mama niūniuodama užmigdys Elį,

kad paduočiau jai tą krepšį –

mama irgi nori pažiūrėti į vidų!

 

Ištraukiu ryškiaspalvį paukštį –

kvepia klijais, kuriuos naudojame mokykloj.

„Koks grožis!“ – tariu ir imu jį skraidinti iškėlusi sau virš galvos.

„Kai tėtis sugrįš, galėsime tokių pasidaryti visi kartu.“

„Tikrai, mama? – net pašokau ant čiužinio. – Tikrai galėsim?“

Kitam kambary suskamba mamos telefonas,

aš lieku viena.

 

Pamažu vienas po kito paukščiai išsikala iš krepšio,

jie nuplevena aukštyn, paskui nusileidžia ir įsitaiso ant mano lovos.

 

Drebančiais pirštais išskleidžiu popierėlius,

ties perlenkimais aptinku išraitytus žodžius –

jie parašyti man nepažįstamais rašmenimis,

atrodo it slaptas kodas,

mirguliuojantis ant auksinių sparnų.

Vis dėlto užtinku ir porą suprantamų žodžių:

„Norų paukštės.“

 

Tiktai – kieno norų?

 

Širdis suspurda tarytum baikštus drugelis,

pirštai išvynioja sparnelius,

išsiskleidžia

žodžiai:

 

Norėčiau vėl pamatyti tėtuką. Hanis

 

Kas tas Hanis?

 

Man iš akių pasipila ašaros,

nes Hanio noras – lygiai toks pat kaip ir mano.

 

Pridedu pirštus prie lūpos,

užsimerkiu ir mintyse išsakau norą:

„Prašau, tegul mano tėtis sugrįžta namo jau rytoj.“

 

Ištisą naktį ties mano lova šviečia rutulio formos šviestuvas,

aš guliu ir vaizduotės akimis regiu

ilgą pilką kelią, kuriuo važiuoja mano tėtis.

Būna – naktimis sapnuoju, kad jo vilkikui užauga sparnai,

kad galėtų parskristi namo apačioj palikdamas sausakimšas eismo juostas,

žvelgdamas iš viršaus į šią žemę,

matydamas ją taip, kaip mato kregždės.

 

Žmonės žengia ilgais išdaužytais keliais palei griuvėsius,

visai kaip ėjo mama,

plaukia mažytėmis valtelėmis per milžiniškas jūras,

visai kaip plaukė mama,

žmonės tarsi žuvų guotas, skrodžiantis bangas,

visai kaip jas skrodė mama,

kai čia keliavo.

 

Užgirstu tolimą popierėlių dainos aidą,

plunksniškus šnabždesius

iš po pagalvės.

 

Užsimerkiu,

įsivaizduoju nakčia skriejančius laiškus,

jie lekia per parką su šokančiais žiedais,

viršum bažnyčios bokšto,

pro mečetės pusmėnulį,

pro namų ir parduotuvių eiles,

pro mokyklos žaidimų aikštelę,

pro dėdės Miralio kavinę.

 

Pati tampu norų paukšte, sklendžiu pro konfeti debesis,

ieškau Hanio ir kitų norų paukščių kūrėjų,

kol kregždutės panardina mane į miegą.

 

Prie dėdės Miralio kavinės balandžiai lesioja žemę,

jis pliaukšteli delnais, pažvelgia į dangų:

„Šiandien nematyt jokių papūgėlių!“

„Užtat jų yra čia!“ – tariu aš,

paduodama jam krepšį su norų paukštėmis.

 

Bet Hanio norų paukštė man tvinksi prie širdies,

jos sparneliai kaltai remiasi į kūną:

o kas, jei šiandien kas nors ateis to krepšio pasiimti,

man dar neradus būdo, kaip nuskraidinti ją namo pas Hanį?

 

O kas, jei ji gali grąžinti namo ir mano tėtį?

 

* Ngalų kalba, arba lingala, – Nigerio-Kongo kalbų šeimai, bantų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria šneka daugiau kaip 10 mln. žmonių, gyvenančių Centrinėje Afrikoje. (Vert. past.)

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas