Stanislav Stratijev

Stanislavas Stratijevas (1941–2000) – bulgarų rašytojas, feljetonistas, dramaturgas, scenaristas. Sofijos universitete baigė bulgarų filologijos studijas, dirbo kelių leidinių korespondentu. S. Stratijevo pjesių pastatyta ir Lietuvos teatruose: „Autobusas“ – 1984 m. Rusų dramos teatre, „Maksimalistas“ – 1988 m. Panevėžio dramos teatre, „Zomšinis švarkas“ – 2015 m. ASU studentų teatre „Jovaras“. Kūryba versta į daugiau kaip 30 kalbų.

Vertėja

 

Stanislav Stratijev
Georgijaus Kjosevo nuotrauka

 

Laikrodis su apelsino mechanizmu

Suomiai žino, kad gyvena tame pačiame pasaulyje su visais kitais žmonėmis, bet giliai sieloje baiminasi, jog vis dėlto gyvena kitame laike.

O mes dėl to visai nesibaiminame.

Nes esame tuo tikri.

Tereikia išsiaiškinti, kokiu laiku gyvename.

Tai, kad jis istorinis, akivaizdu – kiekvienas laikas, kuriame gyvename, yra istorinis.

Problema štai kokia: būtasis neapibrėžtasis ar būtasis nebaigtinis?

Praeities būsimasis laikas ar ateities būtasis?

Vienintelis aiškus dalykas yra rūšis – ji jau nuo kadų kadai neveikiamoji, savo kailiu ją patyrėme, o visa kita – nenuspėjama.

Mat šioje pasaulio pusėje praeitis niekada nėra baigtinė.

Tik keičia spalvą: juoda praeitis virsta šviesia praeitimi.

Ir atvirkščiai.

O paskui mums ją prakiša kaip ateitį.

Todėl mes niekada negyvename esamuoju laiku.

Įveikinėjame juodosios praeities griuvėsius ir statome šviesią praeitį.

Įvairovės dėlei ji vadinama ateitimi.

Aišku viena – esame praeityje. Tik kyla klausimas, kur tiksliai.

Sprendžiant iš sąstingio – partijų, reformų, idėjų, – ko gero, esame ledynmetyje.

Sprendžiant iš to, kad pleškinami portretai ir knygos, dabar – 1939-ieji.

Jei spręsime iš to, kaip kraunamas pirminis kapitalas, – 1903-ieji, Čikaga.

Iš ekonomikos griovimo – XIX amžius, luditai, kurie laužo mašinas ir griauna fabrikus Anglijoje.

Sprendžiant iš to, kad naikinami vynuogynai, dabar IX amžius, chano Krumo viešpatavimas.

Kultūros atžvilgiu dabar – akmens amžius.

O sprendžiant iš žmonių tarpusavio santykių – neandertaliečių era.

Jei žiūrėsime į valstybinių struktūrų būklę, dabar yra pirmykštė bendruomeninė santvarka.

Sprendžiant iš radikaliųjų demokratų laikraščio – esame jau XXI amžiuje.

Tarsi to būtų negana, iš visur kyšo vien prieštaravimai.

Atseit ledynmetis, o gigantiškos partijos dinozaurai vis dar gyvuoja.

Atseit chano Krumo viešpatavimas, bet vagims nenukerta rankų.

Atseit Čikaga, o niekas nestato gamyklų ir nešvenčia Gegužės pirmosios.

Kuriame laike gyvename?

Tai aišku, kad skirtingame, bet kiek jis skiriasi?

Nuo Vokietijos – viena valanda, nuo JAV – aštuoniomis, nuo Japonijos – dvidešimt, jei skaičiuosime pagal Grinvičą.

Tačiau mūsų laiką matuoja laikrodis su apelsino mechanizmu.

Gyvename vienu apelsinu priekyje? O gal dviem apelsinais atsiliekame?

 

 

Humanitarinė pagalba

Vos tik prasideda vasara, atskuba humanitarinė pagalba.

Ją atgabena frau Klaperman, valdanti pilį Zalcburge, baldų fabriką Insbruke, „Siemens“ akcijas ir nekilnojamąjį turtą Garmiše-Partenkirchene.

Baldus gamino ponas Klapermanas, o frau Klaperman paprastai užsiimdavo labdara, kurią dalyti darėsi vis sudėtingiau dėl nuolat augančio tautiečių pragyvenimo lygio.

Laimė, sugriūva Berlyno siena, žlunga totalitarizmas, įsiplieskia karai ir etniniai valymai, Balkanai nusirita iki ubago lazdos ir prieš frau Klaperman akis atsiveria platus veiklos laukas.

Jau penkti metai pirmą vasaros dieną lyg kokia neišvengiamybė ji atvyksta į Paskalio kaimelį.

Kaimelis išgyvena sunkias dienas.

Sunkiausia dėl tilto.

Perriedi per visą Europą, perplauki Reiną, Savą ir Dunojų ir įklimpsti kaimo vidury, kažin kokiame mažame upeliūkštyje, siaubinga gėda, kurią kaimelis vargu ar ištvers.

Kaimelio gyventojai vien garbe ir gyvena, dėl jos ir gyvastį gali atiduoti.

Tiltas naudojamas ne ištisus metus, mat jį vis nuplauna: arba pavasario, arba rudens vandenys, yra nutikę, kad subyrėdavo ir per sausrą.

Gyventojai upelį perbrenda ant stypynių.

Vyresnieji ir vienakojai – ant jaučių.

Jautis yra rami ir patikima priemonė, niekada neužstringa ir nenuvilia.

Vienakojų kaime nėra, bet, kaip sako seniūnas, ir apie juos pagalvota.

Be to, nuo gruodžio iki kovo upelis užšąla ir tada kiekvienas taikosi per jį pereiti.

Remiantis seniūno statistika, per metus vienas žmogus upelį perbrenda 187 kartus. Jeigu visus tuos kartus upelį pereis žiemą per ledą, tuomet vasarą tilto jam nereiksią.

O upelis ypatingas. Iš vienos pusės žiūrint, nepakankamai gilus, kad įtaisytum keltą, iš kitos pusės žiūrint, jame tiek akmenų, kad ir sėlio neišeina paleisti.

Iš trečios pusės žiūrint, upelis sraunus ir klastingas, įsuka į verpetą, o tu nė susivokt nespėji, kas čia įvyko.

Todėl gyventojai upelį perbrenda ant stypynių arba ant jaučio.

Bet, žinoma, visiškai akivaizdu, kad frau Klaperman ant stypynių nepastatysi, o juo labiau nepasodinsi ant jaučio. Tokia persona, pilies paveldėtoja, ant jaučio nesisės.

O jei, grynai hipotetiškai mąstant, ir atsisėstų, sunkvežimį su humanitarine pagalba ant ko užsodinsi?

Todėl mobilizuoti visi sveiki kaimo vyrai.

Kai tik pasirodo sunkvežimis, jie sustoja po tiltu ir prilaiko jį pečiais, kol mašina pervažiuos.

Tiltą laiko lygiai vieną minutę ir keturiasdešimt penkias sekundes.

Jiems iš anksto duodama po puslitrį vynuoginės jėgoms sutelkti.

Baisu, jei sunkvežimis sulūš važiuodamas per tiltą, tačiau neįmanomas dalykas, kad vokiška mašina sulūžtų, ypač važiuodama per tiltą.

Tokia tikimybė yra viena iš milijono, kaip sako seniūnas, tokia pat kaip kad mūsų planetai susidurti su Halio kometa ar kitu dangaus kūnu.

Apie šias smulkmenas frau Klaperman nė nenutuokia, o ir vyrai, iš šono pažiūrėjus, atrodo lyg antikiniai titanai, tiltą laikantys ant pečių.

Viešnia du kartus tai pastebi ir pakomentuoja, kad tiltas padarytas itin tapybiškai ir vėlyvojo baroko stiliumi.

O jau figūros tai stačiai it gyvos.

Už triūsą titanai iš Miškų ūkio gauna po du kubus medienos, o pušų medienai pabrangus, tai anaiptol nėra mažai, ir po vieną kaklaryšį.

Paprastai frau Klaperman atgabena kaklaryšių ir bulvių traškučių, kurie, kad ir kaip žiūrėtum, yra paprasčiausios keptos bulvės.

O bulvių kaimelyje tiek, kad galėtų užmaitinti visą Badeno-Viurtenbergo provinciją, čia niekas kitas neužauga, sodink, ką nori, o išdygsta bulvės.

Bet tai visiškai nesvarbu, bulvės yra bulvės, o gera širdis yra gera širdis ir nevalia tau padedančiojo kaulyti atvežti traktorių ar „Husqvarna“ pjūklą, arba du sunkvežimius antibiotikų.

Kaimelis gali stovėti kad ir pačiame pasaulio pakraštyje, bet jo gyventojai visgi supranta, kas padoru, o kas – ne.

Frau Klaperman išdalija traškučius ir kaklaryšius, peržegnoja kelis vaikus ir nurūksta sau.

Tiltas vėl daužosi į akmenis, per jį šokinėja upėtakiai, o titanai pasklinda po mišką nelegaliai kirsti medžių, nes dviejų kubų nei trobai pasistatyti, nei langams su durimis susimeistrauti neužteks.

Taip ir gyvens kaimelis iki kitos vasaros, kai vėl atsilankys frau Klaperman.

Ir atgabens humanitarinę pagalbą.

 

 

Kur išsigelbėjimas?

Vakar man paskambino kažkoks pilietis.

– Pone Stratijevai, – sako, – ar sutinkate, kad išsigelbėjimo nėra?

Visiškai jam pritariau, nors nežinojau, kas turima omenyje.

– Padėtis darosi nekontroliuojama, – toliau kalbėjo žmogus.

– Tai akivaizdu, – tariau.

– Blogiausia, kad kartą išleistas iš butelio, džinas atgal nebesulįs!..

– Šitas – tikrai ne, – patvirtinau aš.

– Tai jau filosofija, mąstymo būdas...

– Be jokios abejonės!..

Neapdairiai iš mandagumo įsitraukus į pokalbį, man neliko nieko kito, kaip tik palaikyti jį viliantis sužinoti, apie ką čia kalbama.

– Manau, tiesiog neturime pasirinkimo! – dramatiškai pratarė pilietis.

– Manote, kad viskas per toli nuėjo? – atsargiai pasiteiravau.

– Visiškai, – atšovė pašnekovas. – Buvo nelengva. Todėl kad iš tiesų mes jau esame mažuma.

– Regis, tikrai taip!..

– Kovoti su jais neįmanoma. Niekas ir nekovoja.

– Vienareikšmiškai.

– Išsigelbėsime, jeigu įvykdysime mano planą.

– Jau ne vieną mėnesį vis mąstau, kur išsigelbėjimas? – paakinau pašnekovą.

– Darome šitaip, – tarė jis. – Visi sąžiningi žmonės sėdame į kalėjimą. Nes ir šiaip mūsų saujelė teliko. Užsidarome ten. Saugūs būsime tik kalėjime. O nusikaltėliai tegu siautėja už jo sienų, į kalėjimą jie patekti negali. Be to, kalėjimo jie nepuls. Mes tiesiog apsikeisime vietomis. Paprasta, bet veiksminga. Kito sprendimo nėra.

Likau apstulbęs. Išeitis tikrai buvo paprasta, kaip ir visos genialios išeitys.

– Kada pradedame? – paklausiau.

Ūmai ryšys nutrūko. Matyt, kas nors nušvilpė telefono kabelį.

 

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

Станислав Стратиев. „Българско зелено“. – Пловдив: Жанет 45, 2011.