Iki kito vakaro

Viskas šiandien puiku.
Viskas – beviltiška.
Tereikia tik pasirinkti.

Dainuot ar tylėti.
Aimanuoti ar juoktis.

Ir pagaliau suprasti:
Tu, tiktai tu
Viešpats esi šios dienos,
Viešpats
Iki pat vakaro.

 

Saulėlydis

Dar sutviska saulėje
Upė,
Rami ir nusekus.
Vakaras.
Nuščiūva čiulbėję
Paukščiai.
Ir smėlis pakrantėje
Tyli.
Tokia ramybė
Lyg nusidėjėliai
Melstųs už nuodėmes
Padarytas
Ir nepadarytas.
Jų nulenktas galvas
Palaimina debesėlis
Baltas ir lengvas.

 

* * *

Žemėn seniai įminta
Stiklo šukė
Žiburiavo
Tarytum žvaigždė,
Vasaros naktį
Iškritus
Iš Dievo dangaus.

 

* * *

Ilgai gyvenau,
O nė karto
Neteko išgirsti,
Kaip naktį miške
Ūbauja dvi pelėdos.

Būčiau išgirdus,
Būčiau iškart sužinojus,
Kaip šiam pasauly
Gyventi.

 

Ir laukiau iki aušros

Vakaras. Temsta.
Štai ir vėl viena diena
Pasitraukė
Iš mano gyvenimo.

Lyg tamsos išsigandę
Blaškės po kiemą šešėliai.

Nustojo šlamėję medžiai.
Pritilusios kuosos
Žiūrėjo, kaip laikas tamsėja.

Tik rudens sudrumsta upė
Plaukė ir plaukė
Pro vakarą,
Pro mane,
Pro ant kranto
Gelstančius krūmus.

Nė karto neatsigręžus,
Aiškiai žinodama:
Krūmai vėl sužaliuos,
Nes pasaulis negali būt
Bergždžias.

Žiūrėjau į upę
Ir laukiau aušros.

 

Virtuvėj

Melsva liepsnele
Dega virtuvės laikas.
Burbuliuoja
Kaip verdamos bulvės.
Pakvimpa
Kaip užplikyta kava.
Vakaro laikas virtuvėj
Niekaip negali nurimti.

 

Tylint lengva viską užmiršti

Kalbėjau su tavimi
Ilgai,
Kol mano žodžius lytėjo
Žolių šnabždesiai
Ir kvepiantis
Vasaros vėjas.

Kalbėjau ilgai,
Kad viskas
Šiame pasauly
Priklauso mums.

Paskui
Abudu tylėjom.

 

Atmintis

Vėl nekantraudama beldžiu
Į seniai užkaltas duris,
Kurių ir šį vakarą
Neįstengiau aplenkti.

Šitaip turbūt bildės
Žemės grumstai karšti
Į tylinčio karsto dangtį.

 

Viskas ten pat

Sudie pasakiau.
Grįžau į namus viena.
O čia niekas
Nepasikeitę.
Keista.

Kambariuos viskas
Ten pat.
Gėlė ant palangės
Tame pačiame vazonėly
Žydi kaip ir žydėjus.

Naktinė lempa prie lovos
Tokia, kokia buvus.
Paveikslas ant sienos
Net nepakrypęs.

Ir mano rankos
Lygiai taip pat
Strazdanų nutupėtos.

O juk pasakiau sudie
Viskam,
Ko daugiau nebebus.

 

Mirusių laikas tylus ir sustojęs

Vakarais mes mėgom žiūrėti
Į pravažiuojančius traukinius.

Nuo dundesio
Pylimo pakrašty
Žolės nulenkdavo galvas.

O geležinkelio bėgiai
Sublizgėdavo vakaro saulėj
Lyg duodami ženklą,
Kad traukinių laukia stotys.

Dabar tu esi tenai,
Kur traukiniai
Nuvažiuoja
Tylėdami.