Igorio Kotjuho eilėraščiai

Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą, šiuo metu – Tartu universiteto doktorantas. Yra išleidęs šešias poezijos knygas. Jo poezija versta į keliolika kalbų (suomių, prancūzų, anglų, vengrų, latvių, švedų, ukrainiečių etc.). Čia pateikiami tekstai iš 2008 m. pasirodžiusios antrosios I. Kotjuho knygos „Mezgant partnerystę“ („Попытка партнёрства“).

Vertėjas

 

Asmeninio archyvo nuotr.

 

* * *

 

vėlų vakarą neriu į patalus

kūnas ant paklodės viršuj antklodė

jausmas tarsi gulėčiau kokios nors

jūros ar vandenyno dugne

būčiau kokia nors plokščia žuvis

kad ir plekšnė arba otas

prieš akis nueinanti diena

mintyse – būsima

regis tai dar vadinama

žvelgti į dalykus plačiau

arba matyti toliau nei dabartis

galiu ilgai taip gulėti

mintyti prisiminti pamiršti

kol neregima laiko tėkmė

neša mane vis tolyn

į minkštą sapnų augmeniją

 

 

* * *

 

formulių diktatas kūryboje gniuždo sielą

menas yra individualus

kiek yra kūrėjų tiek yra ir tiesų

ir jau pakaks kartoti tokius dalykus kaip

talentingas žmogus yra talentingas viskam

kiek didžių rašytojų mokėjo griežti smuiku?

 

neseniai suvokiau kad verlibro eilėraščius galima ne rašyti o komponuoti

(dėl to kaltas p. i. filimonovas1 su savom kalbom ICQ2)

tam reikia nukopijuoti internetinį dialogą į wordo dokumentą

ir ištrinti iš jo bičiulių nikneimus

 

va kas man gavosi (pats aš daugiausia tylėjau):

 

ar pasauly dar yra kalba, be rusų, kurioje iki šiol vyrautų rimuota

poezija?

nemanau, kad tai atsitiktinumas

net linksma dėl tokios situacijos

logiškai žvelgiant turėtų būt atvirkščiai

rusų, kadangi neturi jokios struktūros, turėtų būti verlibro

kalba, ypač atsižvelgiant į nac. charakterį

o, tarkim, estų ir vokiečių turėtų būti griežtai rimuota

bet yra atvirkščiai

vadinas, stereotipai apie nac. charakterį meluoja :-)

nes kalbos neapgausi

ir rusai iš esmės vidujai yra kur kas labiau struktūriški

negu estai ar kiti europiečiai

pats asmeniškai tam randu galybę pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo

šitą teoriją apskritai galima vystyti iki absurdo :-)

rusijoj laisvės ir demokratijos nebus tol, kol rusų poezijoj

neįsivyraus verlibras :-)

 

citatos pabaiga

autentiškumą garantuoju

 

1      Estijos poetas, prozininkas, dramaturgas (g. 1975).

2      Viena iš interneto pokalbių programų, veikusi 1996–2024 m. (Abi pastabos – vertėjo.)

 

 

Prieš srovę

 

Nueina dar viena diena, tarpdury jos nesulaikysi,

nueina į praeitį, į nebylią istoriją,

nueina tolyn, kur akys mato.

 

Išeina laikas savais keliais,

ryte vaikai skuos į mokyklą,

o tėvai trauks į darbą.

 

Ar laikas eina į priekį?

 

Ne! Žmonės skuba į rytus,

laikas – atvirkščiai – į kairę.

 

Mažo berniuko laiškas

 

1

 

Mama, taip pavargau nuo šios dienos,

kad norisi iškart į rytoj. Neoriginalu?

Ir tegul. Tiesiog užkniso progresas.

Elektroninė muzika, mūza pagal grafiką,

postmodernizmas... Ne gyvenimas, o

marionečių teatras! Vien virvelės aplink. Kad ir

nematomos, užtat kokios standžios! Tarkim,

paieškos langelyje įvedi savo vardą – ir matai

savo darbus ir darbus apie tave. Žmonės kaip

robotai: kuria įvaizdį, kaldina kontekstą.

O man norėtųsi kuo greičiau pamatyti šio

tuščio pastatymo pabaigą. Vis svarstau, kada

žmonės nukirs tuos pusiau perregimus pančius,

kuriais apraizgyta šviesa, iki soties prisivaidins

kiborgus ar terminatorius ir pasidarys geri

kaip meilutis Dikaprijus. Ir kodėl išgyvena

stipriausieji? Stipriems nereikalingi saulėlydžiai

ar gintaro gabalėliai. Bet juk kažkas paliko

juos žmonėms. Norėtųsi manyti,

kad ir man. Iš tiesų norėtųsi.

 

2

 

O gal tiesiog sugrįžti į vaikystę?

Neprieštaraučiau. Pamenu pievų platybes

Ukrainoje, močiutės rankas, žiogus

ir drugelius, uogas ir obuolius, svylančio

asfalto kvapą, tvenkinį ir gružlius, kačiuką Rokį

ir šunį Ladą, pardavėją Lidą, krosnį, grikius

iš puodynės, drėgmę troboj, tolumoj kriokiantį

motociklą, pageidavimų koncertus per radiją.

Arba samanas Estijos miškuose ir žievinukus,

vėsų orą, pirtį, marškinius, prakvipusius saule.

Mama, kaip buvo gera! Išbėgdavau į kiemą

ir neskaičiuodavau laiko. Matyt, kažkas

tame yra. Štai ir dabar – spėju į pasimatymus,

kai laikrodį tyčia būnu palikęs namie.

Ak, mama, mama... Užaugau, bet vis dar

esu toks pat svajoklis. Ir, tiesą sakant,

nė kiek dėl to nesigailiu. Taip, man truputį

ankštoka. Tebesu naivus, pažeidžiamas,

kamuojamas ilgesio. Užtat man įdomi

ateitis ir praeitis.

 

* * *

 

šitaip nebūna

 

sako paauglys

kai jo numylėtasis silvestras arnoldas

vienui vienas įveikia

gaują pavojingų banditų

 

šitaip nebūna

 

sako senutė

kai jos numylėtasis chosė ramonas

palieka šeimą

dėl meilutės tarnaitės

 

šitaip nebūna

 

sako provincialas

prisiminęs per pastarąsias savaites

nutikusius įvykius:

 

iš gimdymo namų

parsivežė žmoną su kūdikiu

 

į ligoninę išvežė

sunkiai sergančią motiną

 

pats vos liko gyvas

pridavė mašiną į metalo laužyną

 

šitaip nebūna

 

sako jis

to jau tikrai per daug

 

šitaip nebūna

 

sutiks su juo poetas

ir parašys apie tai eilėraštį

 

tiktai juo niekas nepatikės

 

provincialu

poetu

eilėraščiu

 

šitaip nebūna

 

tars

skaitytojas

 

ir bus teisus

 

 

* * *

 

Skaityti žodžius atvirkščiai: vietoj „viso“ –

„osiv“, vietoj „labas“ – „sabal“.

Ir laiką – skaičiuot ne atgal,

bet pirmyn. Būti tikru

žmogumi, kaip vaikas: klusniu ar

kaprizingu, apsnūdėliu ar nenuorama.

Kai juokinga, nevaldomai juoktis,

būti rimtam, kai nejuokinga.

Kvailioti, vaipytis, trykšti

savimeile. Rankas laikyti kišenėse.

Vaikščioti po parduotuves, važinėtis

aukštyn žemyn eskalatoriumi. Žiūrėti

filmus. Uostyti pakalnutes, narcizus, rožes

gėlių krautuvėlėse parke. Išdykauti.

Žaisti uodega, kurios neturi.

Dėtis animacinio filmuko veikėju:

tarkim, tigru. Viską daryti lengvai,

tarsi pokštaujant. Nesivaržant – lyg

taip ir reikėtų. Būti tiesiog savimi.

Ir galvoti: oi, bus man! Tik kas

bus? Ogi viskas tas pat: spalvingas klipas

ir meilė, švelni kaip drugelis...

 

 

Mergina iš žurnalo viršelio

 

mergina iš žurnalo viršelio

stovi priešais

universalinę parduotuvę

juodi plaukai

raudoni kirpčiukai

kalbasi apie kažką

su jaunuoliu

koketiškai žvilgčioja

kraipo lūpytėm

miela mergina

negera

vakare eis su kitu į šokius

rytą viena buvo pliaže

deginosi

be maudymuko

 

mergina iš žurnalo viršelio

nesuprantu nors tu ką –

kur tavo galva

o kur uodega?

 

 

* * *

 

kas bus

jei paimsim kokias magnolijas ir fikusus

ir pasodinsim kartu

 

kas bus

jei kiekvieną namo sieną

pastatysim iš skirtingų medžiagų

ir paliksim be apdailos

 

kas bus

jei į kanarėlių narvelį

įdėsim akvariumo žuvytę

 

kas bus

jei užsimerksim

o tada atsimerksim

 

kas bus

jei šį eilėraštį

pripažins

beprasmiu

 

kas bus

jei nieko nebus

šiuo atveju ir apskritai

 

pro gyvenamojo kambario langą

į autorių įsistebeilijo

arklio galva

 

autorius prikando lūpą

pradingo ūpas

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas