Igoris Kotjuhas – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą, šiuo metu – Tartu universiteto doktorantas. Yra išleidęs šešias poezijos knygas. Jo poezija versta į keliolika kalbų (suomių, prancūzų, anglų, vengrų, latvių, švedų, ukrainiečių etc.). Čia pateikiami tekstai iš 2008 m. pasirodžiusios antrosios I. Kotjuho knygos „Mezgant partnerystę“ („Попытка партнёрства“).
Vertėjas
Asmeninio archyvo nuotr.
* * *
vėlų vakarą neriu į patalus
kūnas ant paklodės viršuj antklodė
jausmas tarsi gulėčiau kokios nors
jūros ar vandenyno dugne
būčiau kokia nors plokščia žuvis
kad ir plekšnė arba otas
prieš akis nueinanti diena
mintyse – būsima
regis tai dar vadinama
žvelgti į dalykus plačiau
arba matyti toliau nei dabartis
galiu ilgai taip gulėti
mintyti prisiminti pamiršti
kol neregima laiko tėkmė
neša mane vis tolyn
į minkštą sapnų augmeniją
* * *
formulių diktatas kūryboje gniuždo sielą
menas yra individualus
kiek yra kūrėjų tiek yra ir tiesų
ir jau pakaks kartoti tokius dalykus kaip
talentingas žmogus yra talentingas viskam
kiek didžių rašytojų mokėjo griežti smuiku?
neseniai suvokiau kad verlibro eilėraščius galima ne rašyti o komponuoti
(dėl to kaltas p. i. filimonovas1 su savom kalbom ICQ2)
tam reikia nukopijuoti internetinį dialogą į wordo dokumentą
ir ištrinti iš jo bičiulių nikneimus
va kas man gavosi (pats aš daugiausia tylėjau):
ar pasauly dar yra kalba, be rusų, kurioje iki šiol vyrautų rimuota
poezija?
nemanau, kad tai atsitiktinumas
net linksma dėl tokios situacijos
logiškai žvelgiant turėtų būt atvirkščiai
rusų, kadangi neturi jokios struktūros, turėtų būti verlibro
kalba, ypač atsižvelgiant į nac. charakterį
o, tarkim, estų ir vokiečių turėtų būti griežtai rimuota
bet yra atvirkščiai
vadinas, stereotipai apie nac. charakterį meluoja :-)
nes kalbos neapgausi
ir rusai iš esmės vidujai yra kur kas labiau struktūriški
negu estai ar kiti europiečiai
pats asmeniškai tam randu galybę pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo
šitą teoriją apskritai galima vystyti iki absurdo :-)
rusijoj laisvės ir demokratijos nebus tol, kol rusų poezijoj
neįsivyraus verlibras :-)
citatos pabaiga
autentiškumą garantuoju
1 Estijos poetas, prozininkas, dramaturgas (g. 1975).
2 Viena iš interneto pokalbių programų, veikusi 1996–2024 m. (Abi pastabos – vertėjo.)
Prieš srovę
Nueina dar viena diena, tarpdury jos nesulaikysi,
nueina į praeitį, į nebylią istoriją,
nueina tolyn, kur akys mato.
Išeina laikas savais keliais,
ryte vaikai skuos į mokyklą,
o tėvai trauks į darbą.
Ar laikas eina į priekį?
Ne! Žmonės skuba į rytus,
laikas – atvirkščiai – į kairę.
Mažo berniuko laiškas
1
Mama, taip pavargau nuo šios dienos,
kad norisi iškart į rytoj. Neoriginalu?
Ir tegul. Tiesiog užkniso progresas.
Elektroninė muzika, mūza pagal grafiką,
postmodernizmas... Ne gyvenimas, o
marionečių teatras! Vien virvelės aplink. Kad ir
nematomos, užtat kokios standžios! Tarkim,
paieškos langelyje įvedi savo vardą – ir matai
savo darbus ir darbus apie tave. Žmonės kaip
robotai: kuria įvaizdį, kaldina kontekstą.
O man norėtųsi kuo greičiau pamatyti šio
tuščio pastatymo pabaigą. Vis svarstau, kada
žmonės nukirs tuos pusiau perregimus pančius,
kuriais apraizgyta šviesa, iki soties prisivaidins
kiborgus ar terminatorius ir pasidarys geri
kaip meilutis Dikaprijus. Ir kodėl išgyvena
stipriausieji? Stipriems nereikalingi saulėlydžiai
ar gintaro gabalėliai. Bet juk kažkas paliko
juos žmonėms. Norėtųsi manyti,
kad ir man. Iš tiesų norėtųsi.
2
O gal tiesiog sugrįžti į vaikystę?
Neprieštaraučiau. Pamenu pievų platybes
Ukrainoje, močiutės rankas, žiogus
ir drugelius, uogas ir obuolius, svylančio
asfalto kvapą, tvenkinį ir gružlius, kačiuką Rokį
ir šunį Ladą, pardavėją Lidą, krosnį, grikius
iš puodynės, drėgmę troboj, tolumoj kriokiantį
motociklą, pageidavimų koncertus per radiją.
Arba samanas Estijos miškuose ir žievinukus,
vėsų orą, pirtį, marškinius, prakvipusius saule.
Mama, kaip buvo gera! Išbėgdavau į kiemą
ir neskaičiuodavau laiko. Matyt, kažkas
tame yra. Štai ir dabar – spėju į pasimatymus,
kai laikrodį tyčia būnu palikęs namie.
Ak, mama, mama... Užaugau, bet vis dar
esu toks pat svajoklis. Ir, tiesą sakant,
nė kiek dėl to nesigailiu. Taip, man truputį
ankštoka. Tebesu naivus, pažeidžiamas,
kamuojamas ilgesio. Užtat man įdomi
ateitis ir praeitis.
* * *
šitaip nebūna
sako paauglys
kai jo numylėtasis silvestras arnoldas
vienui vienas įveikia
gaują pavojingų banditų
šitaip nebūna
sako senutė
kai jos numylėtasis chosė ramonas
palieka šeimą
dėl meilutės tarnaitės
šitaip nebūna
sako provincialas
prisiminęs per pastarąsias savaites
nutikusius įvykius:
iš gimdymo namų
parsivežė žmoną su kūdikiu
į ligoninę išvežė
sunkiai sergančią motiną
pats vos liko gyvas
pridavė mašiną į metalo laužyną
šitaip nebūna
sako jis
to jau tikrai per daug
šitaip nebūna
sutiks su juo poetas
ir parašys apie tai eilėraštį
tiktai juo niekas nepatikės
provincialu
poetu
eilėraščiu
šitaip nebūna
tars
skaitytojas
ir bus teisus
* * *
Skaityti žodžius atvirkščiai: vietoj „viso“ –
„osiv“, vietoj „labas“ – „sabal“.
Ir laiką – skaičiuot ne atgal,
bet pirmyn. Būti tikru
žmogumi, kaip vaikas: klusniu ar
kaprizingu, apsnūdėliu ar nenuorama.
Kai juokinga, nevaldomai juoktis,
būti rimtam, kai nejuokinga.
Kvailioti, vaipytis, trykšti
savimeile. Rankas laikyti kišenėse.
Vaikščioti po parduotuves, važinėtis
aukštyn žemyn eskalatoriumi. Žiūrėti
filmus. Uostyti pakalnutes, narcizus, rožes
gėlių krautuvėlėse parke. Išdykauti.
Žaisti uodega, kurios neturi.
Dėtis animacinio filmuko veikėju:
tarkim, tigru. Viską daryti lengvai,
tarsi pokštaujant. Nesivaržant – lyg
taip ir reikėtų. Būti tiesiog savimi.
Ir galvoti: oi, bus man! Tik kas
bus? Ogi viskas tas pat: spalvingas klipas
ir meilė, švelni kaip drugelis...
Mergina iš žurnalo viršelio
mergina iš žurnalo viršelio
stovi priešais
universalinę parduotuvę
juodi plaukai
raudoni kirpčiukai
kalbasi apie kažką
su jaunuoliu
koketiškai žvilgčioja
kraipo lūpytėm
miela mergina
negera
vakare eis su kitu į šokius
rytą viena buvo pliaže
deginosi
be maudymuko
mergina iš žurnalo viršelio
nesuprantu nors tu ką –
kur tavo galva
o kur uodega?
* * *
kas bus
jei paimsim kokias magnolijas ir fikusus
ir pasodinsim kartu
kas bus
jei kiekvieną namo sieną
pastatysim iš skirtingų medžiagų
ir paliksim be apdailos
kas bus
jei į kanarėlių narvelį
įdėsim akvariumo žuvytę
kas bus
jei užsimerksim
o tada atsimerksim
kas bus
jei šį eilėraštį
pripažins
beprasmiu
kas bus
jei nieko nebus
šiuo atveju ir apskritai
pro gyvenamojo kambario langą
į autorių įsistebeilijo
arklio galva
autorius prikando lūpą
pradingo ūpas
Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas