Absoliutas

absoliuti laisvė absoliuti laisvė
yra įkvėpti
savo gyvenimą
kaipmat apsvaigstant nuo jo
lyg nuo saliuto po „Absoliuto“ degtinės butelio
net jei tikrovėje negeriam

Absalomai, Absalomai!

visas froidizmas ir Jungas,
Dovydo sūnau,
(visa šeimyninė frankenšteiniada
ir promenada
su geriečiu Fromu,
visi mąstytojai, rūsčiai raukiantys
antikos antakį ar ir šiandien
besikarščiuojantys kaip kažkada Vitgenšteinas,
nes niekad ir nebuvo
net ir Romoj kaip ėriukai romūs)
iškloja mūsų patirčių paslaptis
kaip ant delno,
velkant sunkų vedybinį jungą
Tau ir man

nepasislėpsi už ak! -tinijos ir kaktuso

pamišus nuo chaoso ir sąmyšio
pykštelint trumpalaikei neapykantai
ir viešpataujant amžinybę beskaičiuojančiai Meilei
su visu baudžiaviniu lažu
ir apsimestiniu nuolankumu jį velkant,
laikas nuo laiko
naujų ir senų
aistrų uraganams
smogiant į paširdžius ir į kaktą
Tau ir man

atskiri mūsų gyvenimai

Absalomai, Absalomai!

Dovydo sūnau,
nesiskiria tik absoliuti laisvė
juos įkvėpti – kiekvienam savo! –

skaudžiai deginant
vienam kito žaizdas bet prideginant
eilėraščio jodu
kad nekraujuotų

baltu bet ne juodu
supratimu
abiem džiūgaujant lyg radus dar vieną žemčiūgą
džiūgaujant
tiek dėl savęs, tiek dėl kito įkvėpimo laisvės

laisvės kvėpuoti

laisvės įkvėpt

kiekvienam savo Absoliutą

2016 12 10

 

Bohemos nuotrauka

Kokie mes nuotraukoje dar jauni
dar cigaretės rūksta vėjo rankose
dar tik gyventi regis ateini
dar bohema paūžaut šauniai renkasi
plaukai merginų dar anų spalvų
ir stalas dar nukrautas vyno buteliais
kad ligi pačio ryto tęstųs déjà vu
priartinęs atidavimą budeliui
dar tik numanomam kol kas jo mes
dar nepažįstame pamiršę išmierą
tų kūnų demonstruojančių gelmes
objektyvumui objektyvo: išmirė
du vyrai iš trijų tad tas kur liks
privalo atgaivinti buvusią linksmybę
kad prisikeltų jai net buvę x
betikrindami ar gyvi dar įsižnybę

2017 01 31

 

Emigrantė

Ji be šaknų šaly šitoj ji emigrantė
retai gana retai palaistoma lietaus
iš laistytuvo dangiško lyg kito kranto
kur giminaičiai ir draugai ilgai puotaus
apskurusi gražių neturi drabužėlių
pro langą žiūri ji į tolumas blyškias
ir ilgisi kažko bet kaip gražiai sužėlė
troškimas jos gyvent ir kas dabar iškęs
jos žiedu nepasigėrėjęs kurs tik kraunas
toks didelis ir toks gražus net be šaknų
kad konfiskuoti jam nebeprireiks kariaunos
aš užkuriom pas šitą gėlę gyvenu

2017 01

 

Ir plaukė abejingai debesys švininiai

Mes su kitais patyrėm siaubą pažinimo
Nekaltindami jų tiktai save
Ne kūnai – sielos klykė taip kad net užkimo
Aliarmo neišgirdusios laive

Pilnam dezertyruojančiųjų iš Tėvynės
Kad prisikimštų jie savus pilvus
Ir plaukė abejingai debesys švininiai
Tartum kulkas paleidę piltuvus

Oi lylia lylia lylia lyja lylia lylia
Nebesijuokiant, tartum aptvare
Su rupūže bebandant kergt leliją
Gimtajame jos tvenkinio dvare

2016 09 21

 

Aplankiusi sapne pirmoji meilė. Metinės

laimingai vedęs bankininko dukterį
sapne manajam jau išeit turi
tad išsilaisvindamas ranką trukteli
dainų vos pasigirdus popuri

estradinių lietaus už lango krentančio
kaip ir banknotų lapų čežesy
nes tau ruduo išrūpino jau rentą čia
kur saulė kartais šypteli blausi

kaip aš tau šypteliu taip susikrovusiam
čia žemėje nepaprastus turtus
lapus kurie lig šiol su vėju kovėsi
ir jų banknotų pagausėjo tris kartus

todėl tave sapnavus meile mirusi
pirmoji mano žemėn užkasta
rudens nebebijau kaip ir jo virusų
nes jau ištvėriau praradimą tą

2016 10 06

 

Atsimainymas

Sekmadienis. Bažnyčia. Ne-padėjo.
Galbūt dėl to, kad aš nepriėmiau ostijos...
O jei priimčiau? Kiltų gal idėja
Kaip paslaptį atskleisti, esant taip arti jos?

Kokia ta paslaptis? Ne vien bažnyčios.
Kam siekti to, kas aiškiai neįmanoma?
Suprast gyvenimą kad ir netyčia
Ar tyčia mums, apie kuriuos teliks in anno tik.

Jausmų chaosas. Nemiga naktinė.
Ir mintys, po kurių duše ilgiau užgaištama.
Ir vėl. Ir vėl. Dar jos nenusitrynę.
Kovoki su savim, kad nepavirstum gaišena.

Kaip suvaldyt chaosą, jam neleidus
Suskaldyti tavęs, kai tampa nebevaldomas
Gyvenimas tavasis, piešiant veidus
Kitus, kitur, kitaip – Visatoje be baldų dar.

Aš nežinau. Bet skauda, vis tik skauda
Gyvenimą tarytum mišką iškapotą,
Ir niekur nesidėsi. Skirkit baudą,
Išrašę čekį ant žvaigždėlaivio kapoto!

Kad skristumėme juo toliau – pas ainius:
Juos dar labiau mylėdami – lai karaliauja
Tik mintimis teišduoti – kol Jėzus maino
Į duoną – kūną ir į vyną – kraują.

2016 10 24

 

Artėja laikas

Artėja laikas kai geriausias tarnas
kuriuo mes laikom kūną net husquarnos
zvimbimui pasiliks neatidus
tiksliau norės labai norės paklusti
bet negalės tarytum molio luistas
kol paskutinį kartą atsidus

nejau galvoti apie tai jau reikia
iš anksto tepant sviestu duonos riekę
nes juk per laiką tą jinai sudžius
mums likusį ligi jau nebe streiko
bet ultimatumo kurį pateikia
atšalęs kūnas tepasakęs: čius

visom kalbom kad būtų poliglotas
stulpu iš druskos vertęs žmoną Lotas
ką padarysi – žemėsna įleis
nes pojūčiai kalbos nepripažįsta
vienos kurios tarytum vitražistai
vaizdais temąstantys nenuosekliais

ką dar sakyt norėtum apie kūną
išsinuomotą šičia iš Fortūnos
nes siela nepražūva – amžinai
ji čia kaip tai seni žinojo graikai
svarius įrodymus to net pateikę
bet ką kalbėti – juk pati žinai

bet kol mielasis kūne priklausai tu
tik man nebepaleisiu dar nuo saito
nes amžinosios sielos tu namai
jauku man buvo su tavim kai
gyvenimas mums sekė pasakaitę
ar ilgą? To kolkas nenumanai

dar per anksti dar nesakau sudie tau
jausmų viršūne kalnuose Sudetų
ir dar aukščiau gerokai dar aukščiau
nes rizikuoti tavimi aš mėgau
net juodą naktį prikelta iš miego
tad lengvabūdiškai netarsiu: ciao

2017 06 21