Tomas PETRULIS

Poezijos pavasaryje 2005. Kornelijaus Platelio nuotrauka

Traktatas

Prisidengęs akis nuo mirgėjimo, krečiančio nuogą
be antveidžio veidą
ir kūną be šarvų ir žirgo, tai prapuldavo tarp namų ir šakų,
tai vėl atsirasdavo kur nors pakraščiuos tarp vieno ir antro.
Minėto mirgėjimo, be abejo, nesimatė gatvėse
nei gatvių planuose ar žemėlapiuose,
šito mirgėjimo nebūtume radę nei gamtoje,
nei knygose apie gamtą,
tai nebuvo tiktai fragmentas, randamas konkrečioje vietoje,
konkrečiu laiku,
kuriuose būtų ir nuogas veidas, prisidengęs mirgėjimo –
nes tai nebuvo mirgėjimas,
o vis dėlto, mainėsi tarp šviesos ir šešėlių
veidai, liepos ir tuopos, namai ir jų numeriai –
veidai į liepas, liepos į tuopas, tuopos į namus
ir jų numerius,
bet gal viskas nebuvo taip, kaip matėsi ir mąstėsi?
Tačiau buvo mirgėjimas, kurio nebuvo,
laikantis viską savo tįsiose rankose, savo gražiuose
plaukuose,
nes mirgėjimas yra ir moksleivės plaukai, ir veidai,
ir krūtys, ir durų rankenos, ir vairuotojo laikrodis,
ir lygiai visa tai nėra mirgėjimas, o padrikas srautas,
verčiantis mirgėjimą griebtis mirgėjimo.

 

Mįslė

per pamaldas paliestas būsiu
skulptūros labai panašios
į dulkes šviesios atminties
vienos išdykusios popietės
kai kvailas buvau
pačiam pirmajam plane
nedrįsdamas išbučiuoti
jos karšto virpančio kūno
antrajam plane jau karpomas
gėles dorojančių žirklių
trečiajame atsitraukdamas
taku pro išgriautas kapines

 

*
Ji graži –
jos akys, plačios lyg riksmas,
taip skirias nuo lūpų patenkintų,
o plaukų sustingęs vanduo
lėtai atveria kaktą –
baltą ir lygią jos odą
murzinam senių žaismui,
jų matiniams žvilgsniams
ir rankoms kišenėse –
beaistriam įpročio smurtui.

 

Akimirksnis

Kai nešiepsim vienas kitam dantų
ir nieko nebus tarp mūsų,
tą kažką pasigausiu lyg žiogą,
kad krisčiau į žalią spalvą,
kuri nebebus jau žalia
žalioj visumoj tavo ramių akių –
ryt jas atmerksi,
ir pirmąjį valandos mirksnį,
kai balandžiai bus romūs,
o varnos sustingusios
ties raibstančia bangos ketera,
virš mašinų, dulkių ir ūžesio –
aikštėje, prieš fontaną,
kurs galėtų ten būti,
tu išvysi pasaulį.

 

Beprasmis įrašas

Lietus tai numirę vaikai
su vandens šautuvėliais –
kas būčiau toksai,
jei nebūčiau,
kas būčiau toks,
jeigu būčiau,
jei maldaučiau dangaus –
savo kybančio skalpo,
kol esu ribose uždarytas, (apribotas?)
po raktu lyg spintelėj.

 

Jis tai ji

nereikia ieškoti kažkur
paties matomiausio paviršiaus
atviras akiai jisai
lyg padegus kvartalą diena
lyg naktis prisiglaudus prie lango
jis tai ji paprasta kaip ir medis
kai nežiūri į tai kaip į žodį
kai neieškai aplink jokio prado

 

Taikos karalienės tazeris

ryte man prikalė inkilą ir įkando šuva
kad įlindęs į juos galėčiau stebėti
kūną virstant lūšnynais
per taikos karalienės šturmą
sopulingajai motinai imant mane
ir guldant veidu į grindinį
užlaužtom maldai rankom
nes rodos gimiau ir iškart atsistojau
kaip koks kumeliukas
nes daug ką pamiršęs esu
apie savo gimimą
taikos karalienė pistels tiktai
atlaidų elektra kad primintų

 

*
iš monsinjoro galvos styro grąžtas
jis gręžia mažiems vaikams smegenis
o kad būčiau monsinjoras o viešpatie
galėčiau raudonam palte nešiotis saldainių
lesyklėlę vilioti vaikams ir putlioms jų mamoms
galėčiau būt žuvęs ir pūvantis
jei minia matytų tik rūbą

 

*
dienos aštri briauna pjauna tują
ir lesą laiką po laiko
mano vardas vandens kolonėlė
mano vardas priklydęs šunelis
traška balsas iš medžio
jo liežuvis po moterų ostijom
švento tėvo gleivinėj alsavimas
kai siūbuojanti valtis iš seilių
kai pats ponas tankumas
apžioja ausų spenelius

 

*
fontanas be vandens
nematyti leidžia dabar
savo švytinčio dugno
kai kontūras tvirtas
vonią saulės įrėmino
tiktai kiemas iš ten
kur girdisi gatvė
vis judina kūrinį
kol sėdžiu saulės pilve
sutvirtintas paukščiais

Iš L. Juodkaitės monospektaklio „Atmintis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Draugai