Rugpjūčio 17 d. Lietuvos poetai (iniciatorius Antanas A. Jonynas), reaguodami į įvykius Baltarusijoje ir reikšdami paramą, Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios kieme surengė baltarusių poezijos skaitymus. Keli čia spausdinami eilėraščiai skambėjo ir tą vakarą.

 

 

× Dmitrij Strocev

 

Minske kraujas

dviratininkas epileptikas

įsiveržė

į autozaką

 

iš ten

jį švelniai išnešė ant rankų

vidaus kariuomenė

 

ir perdavė

kaip tik atvykusiai

greitajai pagalbai

 

/ / /

mes su žmona

ne revoliucionieriai

nepartiniai ir beginkliai

 

mūsų namuose apsigyveno drakonas

plėšrus ir šarvuotas

 

labiausiai jis mėgsta mūsų vaikus

jie jau sudaužyti it kinų šuo

ir oda nudirta

 

mes baisiai pavargom juos slėpti

mes nebeturime užkaborių

 

kaip mums gyventi

taikamyliai

drakonofilai

 

baltarusiška meditacija

kantrybės

 

laikas mums palankus

 

vieningas šalies ritmas

 

įkvėpti

iškvėpti

 

įkvėpti iškvėpti

 

su drakonu nevalia kalbėti

prievartos kalba

 

jo kalba

 

tik psichiatras

 

nežudyti

 

tik ilgas gyvenimas

 

ūkyje

kiaulių fermoje

 

kur smakas jaučias

kaip namie

 

kalbėtis su žmonėmis

 

su valdininkais

kariuomene

gydytojais

 

su žmonėmis

 

kalbėtis tarpusavyje

ieškoti bendros kalbos

 

naujos

 

su pasitikėjimu su viltimi

su meile

 

kvėpuoti visa krūtine

viena krūtine

 

visa šalimi

 

įkvėpti iškvėpti

 

įkvėpti

iškvėpti

 

laikas mums palankus

 

kantrybės

Iš rusų kalbos vertė Marius Burokas

 

× Andrej Chadanovič

 

Laisvės krante

Vasara Laisvės krante. Netoli iki ryto.

Saulės ruoželis, paskui – vis daugės ir daugės.

Laisvė dar niekad pati į rankas nenukrito.

Jos kaip bangos neišplėši iš upės tėkmės.

Auga banga – ir šviesa akyse vis jaunesnė,

Jauna pabunda – ir ašaros neslepia sena,

Pateka saulė – ir atneša viltį į miestą,

Kyla diena – ir baimė iš kiemo tursena.

Kiemas į skersgatvį, skersgatvis teka į gatvę,

Gatvė prospektais ir aikštėmis neša vilties

Žinią, kuri net sugrubusiai širdžiai atveria

Tą neįmanomą tiesą, kuria visi patikės.

Saulė ateina visiems – ir mes imame keistis,

Net ir tas, kur dar neina drauge su mumis.

Varganas verkiantis vergas bus didvyris laisvas,

Žmonės tampa tauta, o tauta – žmonėmis.

Didvyrių atminčiai dangų nušvitusį balsvą

Karštu kraujo ruožu saulė nubrauks.

Balsas pavogtas sugrįžta į chorą daugbalsį.

Vasara Laisvės krante. Imki ir plauk.

 

2020 08 15

Iš baltarusių kalbos vertė Antanas A. Jonynas

 

× Aleh Minkin

 

Nesvyžiaus portretai

Žingsniuoju per salę, kur tviska parketai,

Kur išsirikiavę senieji portretai

Aikštingų panelių ir ponų valdingų,

Sidabro kaftanais, sukniom ištaigingom.

Gėriuosi puikybe vaškinių figūrų

Ir šaltį jaučiu nuo jų sklindantį niūrų.

Šviesom buožulai mirguliuoja ir sagės,

Ir kailis medžioklės skalikų, ir akys,

Ir auskarus aukso tos šviesos nutvilko,

Ir vėrinius perlų, ir nėrinius šilko,

Ir, regis, jų daliai neteko patirti

Nei meilės troškimų, nei baimės numirti.

Ūmai – šitas žvilgsnis, mįslingas ir keistas,

Privertęs nuščiūti, sustingti, nukaisti,

Žvelgiau į tą moterį, grakščią, gracingą,

Į gelmę akių, pašaipiai paslaptingą,

Į lūpas... Pravertos ir sklidinos geismo –

Juk tokios mane užbučiavo kadaise.

 

Vienuma

Kalbų triukšmingų melas rėžė ausį,

Skaisti raudona drobė merktis vertė,

Seniai įgriso viskas, ir slėpiausi

Atsiribojimo vienatvėje bevertėj.

Ir vis dėlto, jeigu tylos nykybėj

Sugaustų tauro ragas virš miglų

Ir blyksteltų ant kardo ašmenų sužibę,

Liepsnom nušvitę atšvaitai deglų,

Visas dvejones blokščiau vienu mostu,

Po laisva vėliava su raudonąja juosta,

Balta, raudona, balta vėliava aš stočiau...

Raudona juosta ant Tėvynės balto kūno –

Tegu vienintelis tas laisvės mirksnis būna,

Bet net ir žūčiai kildamas nesudvejočiau!

 

Iš baltarusių kalbos vertė Antanas A. Jonynas

 

× Krystsyna Bandurina

 

Instrukcija, kaip sumalti žmogų

Jūsų pagrindinis įrankis – baimė.

Skausmo baimė stipresnė už patį skausmą.

Jei valdote jų baimes, valdote juos.

Atimkite iš jų balsą, priverskite užsičiaupti.

Jei rėkia – muškit. Muškit stipriau

už jų riksmus.

Tamsa, juoda uniforma, informacinė blokada,

pasalos kiemuose, sprogimai, kulkos,

dezinformacija, skaldymas, spec. technikos paradai,

mėlynės, lūžiai, galvos smegenų traumos,

gerai būtų pora lavonų – bet ne daugiau,

paskui nenuraminsit,

kas nors „atsitiktinio“:

savadarbė granata, širdies priepuolis, savižudybė.

Kuo daugiau baimės, tuo daugiau tylos.

Semti visus.

„Stiklinė“, „pirtis“, stovėt išsitempus, karceris,

auklėjamasis darbas lazdomis –

išmokykit juos teisingai tėvynę mylėti.

Skausmo baimė stipresnė už patį skausmą.

Kiekvienas tariamas smūgis skaudesnis

už tikrąjį.

Telefonai, telegramos, kanalai,

jų snarglini susirašinėjimai su mamytėmis,

ryšiai su organizatoriais...

Laikykite juos nuogus,

paruošę lazdas su užmautais gandonais,

jei išsipisinės – paleiskit jas į darbą.

Nė viena kurva niekur neišeis.

Jokios pagalbos. Jokio gailesčio.

Jie juk mūsų nepagailės.

Meskit jiems kaip šunims vieną gabalą duonos,

kad susirietų tarpusavy.

Ir gerti neduokit.

Ir tris paras be kibiro tuštintis –

pažiūrėsim tada į tas apsišikusias karves.

O jei jau išleidžiat – kvitą į dantis:

tegul moka

už savo laisvę,

jei tokia jiems

reikalinga.

 

/ / /

Pirmoji vasara, kurią prisimeni:

šiaudų šviesumo plaukai, smailūs keliai,

pusė kūno nubrozdinta –

taip mokeisi laipioti medžiais.

Juodas vyšnių minkštimas,

giliausi grioviai ir pakriaušės,

laukinės braškės, dar žali riešutai,

14 aukšte įstrigęs liftas.

„Išeik!“ –

rėkia draugai po balkonu.

„Mam, aš į lauką“, –

leki žaisti slėpynių ir sienelę,

visai dienai

iki pat tamsaus tamsaus vakaro.

Grįžti namo alkana, purvina,

bet laiminga.

Mama pjausto arbūzą – sultingą, kvapnų,

visas butas prakvimpa.

Valaisi lipnius pirštus į šortus

(taip, tu vis dar mūvi šortais).

Bobulė burba:

„Pati juos ir skalbsi“, –

ir džiausto virš viryklės

jauniausio anūko šliaužtinius.

Tu jau turi brolį.

Tavo ryškiausia vasara:

žalias apklotas

ant didžiulės minkštos lovos,

į tvankią liepos naktį pravertas

senas medinis langas,

dažytas baltai.

Nei namų, nei darbo, nei vietos,

kur apsistoti.

Visi keliai atviri,

visi vienodai baugina.

Bobulės jau nebėra,

mama mokosi gyventi

po vyro mirties,

seni draugai tapo svetimi,

brolį pirmąkart pasodino.

„Eime pasivaikščioti“, – rašo mergina,

ji labai tau patinka –

ir tau neegzistuoja niekas, tik ji.

Keturios ryto.

Lūpos – it elektros laidai.

Grįžti nuvargusi, sklidina, laiminga

ir ilgai negali užmigti.

Tavo neramiausia vasara:

ant palangės burkuojantys balandžiai,

nuolat užgėręs kaimynas mentas,

antiseptikas ir kaukės,

buteliai, buteliukai, stiklainiai su vandeniu,

eilės, parašai, peticijos,

skrajutės, skundai, tekstai.

„Man tai nerūpi“, –

pareiškia mama už dviejų šimtų km

nuo įvykių vietos.

Brolis iš antrosios „chemijos“ rašo:

„Būk atsargi.“

Jauniausias jau baigė mokyklą.

„Išeik!“ – ūžia internetas

ir tu siunti draugams instrukcijas:

– jei sulaikytų;

– jei pasodintų;

– jei užmuštų.

Bučiuoji merginą, kurios niekada

nepaleistum,

ir nori tik viena:

sugrįžti –

alkana, pavargus, purvina,

bet laiminga –

ir vėl viską pakartoti.

 

Iš baltarusių kalbos vertė Marius Burokas