Aistės Pilkauskaitės nuotrauka
Išpažintis
„Tik nesmerki savęs, išpažinties komoje net ir aš esu prikalbėjusi visokiausių paikų dalykų, – tarė jam mėsinga kambarinė gėlė, kol laistė jis ją, laistytuvą dailiai pakreipęs, – juk išpažinties formoje, – tęsė ji, – visai nėra nieko blaivo, tad ir aš esu prišnekėjusi išties siaubingų paikysčių, – pakartojo ji jam, – na, tarkime, vieno iš seansų metu išpažinau, kad esu didžiulė mėsinga kambarinė gėlė ir kad mano, gėlės, viduje – pati juodžiausia juodoji skylė, plytinti nuo vieno krašto manęs, kuriame esu dar jauna, iki kito krašto manęs, kuriame esu jau subrendusi. Štai taip aš kadaise kalbėjau, kalbėjau, kol pati įtikėjau, kuždėjau į ausį baimingai, pačiai aukščiausiai instancijai, ir instancija klausės manęs, ir buvau aš laiminga, pirmą kartą iš tikro laiminga...“ – šnabždėjo jam į ausį didžiulė mėsinga kambarinė gėlė, kol laistė jis ją, laistytuvą dailiai pakreipęs.
Iš grupės antros
„Tikėjausi maždaug per valandą atsibusti anapusybėje, bet buvau išblaškytas įžūliai ir, sakytum, net šelmiškai – saulės zuikis įspindo mano kambarin, kambarin, kažkur palikęs savąsias ausis, savo ilgas zuikio ausis, galbūt net pačioje gamtoje, vienoje jos žalių patalpų, kaip ir visą zuikio kostiumą. Nuogas zuikis, netekęs įstabios savo formos korseto, netikėtai pavaišino mano plotą akių kumščio dydžio auksinėm dėmėm“, – kalbėjo, burbuliavo po nosimi pildamas į gilią lėkštę barščius vyras iš grupės antros, kuri jo gimtojoj šaly reiškė neįgalumą ir taip pat negalėjimą dirbti darbų tam tikrų, kuriuos žmonės dirbti privalo, tiek dienom, tiek naktim, visą parą. Pildamas į lėkštę barščius, mosuodamas samčiu plačiu burbuliavo, kalbėjo po nosimi vyras iš grupės antros, saulės zuikiui darbuojantis, pjaunant jo sienų laukus.
Visos mintys
Rimtumo neliko, tiktai apnuogintos formos jam pasitraukus, kuriose susirinko gedėti visos mintys apie rimtumą – visos jo buvusios žmonos, daugiau juo nesurištos, tad visai neberimtos, sugrįžo į formų pasaulį, jame susirinko gedėti ir atspindėt viena kitą, viena kitą kartoti. „Formų pasaulyje, dizainu pavirtusiam, mes gersim putojantį vyną, – staiga tarė jos sau, viena kitai, dar vis truputuką gedėdamos, – ir paveiksluosimės, mirusiųjų gyvųjų paveikslų pavydui, nes jie niekada nemokėjo taip gerai pumpuruoti, kaip mes. Taip svajoti apie dienas, taip atskleisti jų hiperrealumą, kaip sugebam mes. Mes paveiksluosimės labiau nei paveikslai, jų rimtumą užmiršusios, savo svorio netekusios, ir visi lavonai mums pavydės ne todėl, kad mes gyvos labai, o kad to visai nesureikšminam ir kad mums tai ne faktas, kad jie tai jau mirę. Mums ne faktas, kad jie kada nors prisikels arba kad kada nors bus pajėgūs numirti.“
Tam tikro kūno aprašymas
Tai yra kūnas pailgas, iš vidaus užpildytas riebalais, gulintis ant grindų, sustingęs, žiūrintis į lubas bežvilgsniu žvilgsniu ir pravira burna. „Jei žinotum, kaip ilgai čia guliu, – kartoja jam kažkas viduje, – tai pats susiprastum ir užsičiauptum.“ Siena praskrido šešėlis, už sienos kažkas numojo ranka, kurios kūnas nematė ir negirdėjo, tik pajautė, galbūt kažkur po širdim. Dabar jis mato, tas kūnas, tiktai baltas lubas, kurios neatspindi jo tikrosios lyties nei socialinės padėties, nes lubos ne veidrodis, nes lubos ne žvilgsnis, nes lubos ne kūnas, lubos nemiršta ir nekvėpuoja, bet jei tik jis sumirksės, tai jos nužengs į tą laiką ir užmerks jam akis. Kūne, lik nemirksėjęs, kad pamatytum, kaip kaupias kondensato lašai, kaip pražysta pelėsis, kad pajustum, kaip auga nagai ir plaukai, kaip tave jie apleidžia, kaip apleidę tave jie nusineša kažkur su savim.
Musių kolekcija
Daiktų tyloje vyksta ekscesai. Jos viena akis buvo pusiau atmerkta, aplink burną susitelkusios putos, galbūt būta springimo. Yra žmonių, kuriems taip tiesiog patinka gulėti, vaidinti mirusius. Jiems patinka rinkti muses karštą vasaros dieną. Jis sau pažadėjo, kad kai jau bus miręs, surinks pačią gausiausią musių kolekciją. Daiktų tyloje vyksta ekscesai. Jų perspektyvoje ištarti aistros ir neapykantos sakiniai tampa beprasmiai, netekdami savo svorio, užguldami vienas kitą. Jis gulėjo daugiabučio suveltoje tyloje, laukė atskrendant musių. Įvykiais ir nutikimais neapibrėžtas paros metas jo nebetrikdė. Vėliau, jau sutemus, kažkieno ranka atsuko vandenį ir po čiaupu pakišo stiklinę ir laikė ją tol, kol kažkieno akių tuštuma prisipildė vandens.
Žaisti
Galima žaisti tik vardo netekus, iškeitus pavardę į oro kąsnį, vėjo gūsį. O dar geriau žaisti iškeitus savo vardą į kitą tokį pat vardą. Ir niekas, beveik niekas, nė nesuvoks, kad štai tokiu būdu galima įgyti vardą naują. Štai tokiu būdu galima net ir nuo kitų pasislėpti, išnykti naujajam varde.
Taigi vakar jis pasikeitė vardą į kitą tokį pat vardą, kad šiandien turėtų vardą jau naują, kuris yra lygiai toks pat, kaip ir buvęs, ir visus paprašė kreiptis į jį jo naujuoju vardu. Tačiau niekas, visiškai niekas to pernelyg nesureikšmino, visiems tai buvo ne daugiau nei paikystė. Niekas nesuprato šio didelio daikto didumo ir nuolat jį vertė daiktu menku.
Vietos
Iš nematomybės ir dėl jos darbų kartais randasi, sakytum, ištrykšta tai, kas neprižiūrima niekaip, niekaip nevaldoma, ir įgyja pavidalą smurtišką, pavidalą švelnų, o tarp jų, tų pavidalų, esti vietos visokios – apsitrynusios, kartais plaukuotos, dargi būna labai jau tvarkingos, naujai pastatytos arba renovuotos, ir niekas nežino, kuri iš tų vietų kada kam suduos, o kuri kada pabučiuos. O galbūt bučinys bus kaip smūgis?
Vietos – negyvos ir gyvos, kame tveriate jūs? Kur ta vyriausia vieta, kuri jus įtempia, jūsų templę šūviui paruošia? Ir patenka į stemplę tada vienas kitas gurkšnis lipnaus, kuris jus sulipdo su žmonėmis arba jais net paverčia.
Toršerui
Čia maždaug panašiai, kaip ir visur kitur, – šviesu ir šilta, panašiai išsidėstę, pasklidę objektai, erdvėje ir ant sienų, o ir žmonės taip pat turi keistokų svajonių, tam tikrų negalavimų – tad švieski, toršere, jiems, vienakoji, savo akim vienatine, kurią dengia vienspalvis vualis, jo spalvos tu nė pats neatspėtum, pernelyg ji toršeriška, kaip ir tavo vardas, numanoma, tik truputį kitaip, tačiau juo, tuo vardu, niekas nedrįs abejoti, joks sveiko proto žmogus kvestionuoti atsižvelgęs į tavo pavidalą, kad toršeras – tai tu. Tad ir švieski jiems amžinai.
Tomas Petrulis – poetas ir pokštininkas.