Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą Ternopilio universitete ir Krokuvos Jogailos universitete. Ukrainos ir tarptautinio PEN cent­ro narys. Nuo 2000 m. gyvena Niujorke. Išleido 14 poezijos rinkinių, apsakymų knygą, romaną „Amžinas kalendorius“ (2019) ir 5 eseistikos rinkinius. Išvertė lenkų poetų Zbigniewo Herberto, Januszo Szuberio ir Annos Frailich poezijos knygas. Jo paties eilėraščiai versti į daugelį kalbų, poezijos rinkiniai išleisti Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje. Dalyvavo daugelyje literatūros festivalių, susitikimų ir simpoziumų, yra pelnęs įvairių literatūrinių apdovanojimų.

V. Machno – šių metų „Poezijos pavasario“ svečias, o jo poezijos knyga „Patarimas, kaip geriau parašyti eilėraštį“ netrukus išeis lietuvių kalba.  

Vertėjas

 

Vasyl Machno

 

 

/ / /

      Piotrui Morozui

 

ukrainiečių poetas

 

turi rašyti rimuotus eilėraščius

eikit jūs...

 

vilkti ant kupros iškreiptos istorijos vėžlio kiautą

ligas įtariant alkoholizmą

 

nors

galima ir kokią 12 nakties įšliaužti į bičiulio

dirbtuvės kiautą ir gerti su juo lig ryto užkandant šviežiu

                         aliejinių dažų ir porėmių pjuvenų kvapu

pamiršus skambtelėti žmonai, šiaip, dėl viso pikto...

 

ryte styroti prie parduotuvės kartu su varnomis

               prisiūtomis kaip juodos sagos prie sniego palto

ir kaip dadaistui grumtis su žodžių šaknimis prieinant iki 

                                                        visiško absurdo

– alkoholis parduodamas nuo 11-tos –

 

žinoti kad trikampių apskritimų ir elipsinių kvadratų 

estetika užsibaigs juodu kvadratu

– o akyse iš tikrųjų juoduoja –

 

skaityti specialią literatūrą apie alkoholizmą

– ir stebėtis kiekai iš mūsiškių nepasisekė

 

priminti sau kad ševčenka irgi buvo...

ir taip pasilyginus pusvalandį būti laimingam

 

jau nekalbant apie:

bodlerą – floristą

verleną – rembo – paryžiaus bohemininkus

eliotą – bevaisės žemės bankininką

paundą – radijo komentatorių ir psichą

(amerikiečių kariškių įsitikinimu)

 

prie babilono upių nieko jau neištupėsi

– nes tu ne perekšlė –

 

ant senos krantinių: 14 tūkstančių dailininkų pardavimui

nutapo džokondą: nuogą arba su barzda – 

koks skirtumas 

kad tik jos neatpažintų da vinčis – jis nieko negirdėjo 

apie copyright’ą –

 

hadsono ir ist riverio tarpupy – kaip poetas niujorke

                                                    – žydrai mėlynas –

iš paskutinių naujienų sužinai kad 138 tūkstančiai 

narkomanų triskart per dieną užsiima adatų terapija –

o homoseksualai ir lesbietės – gailestingumo broliai 

ir seserys – artimo meile

 

o žydai laukia mesijo

 

kas gi lieka:

nesugrąžintos skolos

 

šaukimas į teismą

bilietas į belgradą

 

– plunksna – popierius –

– uždžiūvęs rašalas – juodas kompiuterio kraujas –

 

ir ta narkotinė priklausomybė: užrašinėti žodžius

– jeigu morfologija panaši į morfijų –

 

ar nebijai perdozuoti?

 

– klausia – 

 

nes mėgsta jie vienkartinių švirkštų

su sukrešėjusiu žmogaus krauju meną

 

 

Midland Beach

 

kaitra rugpjūčio – gyvenimas smėly

šuo bangos nebijoti išmokęs

bitės mažam dubenėly

medumi aplipusiam šoka

 

devynios jachtos blaškos toli nuo kranto

septyni plaukikai vandenį sklaisto

aitvarai iš vaikiškų rankų skrenda

ištrūkę į laisvę

 

nuo Bruklino pusės matyti Sea Gate’as

trys laivai inkarą metantys

ieškai žvilgsnio akių įsigeidus

gintarinio kūno ir bakeno

 

vario blauzdos saulę sugėrė

šiltas delnas alkūnė įdegus

smėlio auksas ant kaklo žėri

violončelinis vasaros lakas

 

pamatau kaip šuva prabėga

kaip moterys neria į vandenį

telefonas pabunda iš miego

nes juk laukia – ir skambina 

 

pažiūriu į jachtą – už švyturio

kuris stovi sargyboj miegūstoj 

šildaus smėliu rugpjūčio vidurio

ir po vėju rugpjūčio džiūstu

 

ir žinau kad eiti jau metas

grįžt namo kol visai nesutemę

laiko vairą įgudę pelekai

švyturys nušviečia man kelią

 

 

Kavafis

 

Po spaudinių senų ir sienų ortografijų

mes perėjom prie pokalbių apie Kavafį

kurį Aleksandrijoje užėjom

graikų kalba išliko ten buity kolonijų

išdekoruota piliastrais ir kolonomis

kur saldumynai – ir greta šventieji

 

ten vienuolynai – cerkvės su archimandritais

namai ten su verandomis atidarytomis

į jūrą – mitą – gundančias madam

į kūną – kūniškuosius suartėjimus

ir eilės svetimiems – ne artimiesiems

ir pienas su medum – ne kiekvienam

 

akivaizdus istorijos pavydas –

tiksliam savajam amžiuj sustabdytas

kokioj nors ministerijoj bereikšmėj

ar vyrams skirtuose viešuos namuos

pritrauks salas – kaip amžius ir laivus –

apžiūrai karo – susitaikymo ir maišto

 

tada tariau: radau tą leidinį įžymų

liečiau migdolo rusvą įrišimą

sakiau kad filmą apie miestą pažiūrėjau

apie jo uostus – krikščionybę ir islamą

mes tom gatvelėm ėjome kaip eina į ataką

tam kad užeitume duonos bakalėjon

 

žinojau apie barbarus ir žygį į Itakę

apie migdolų skonio obuolių pyragą

ir kad iš miesto tiktai vienas išėjimas

ir iš plepėjimo mūsiškio – ir iš mūsų

akatistų skambių kartu su tėvemūsų

iš permatomo popieriaus – į baltus dūmus

 

kurgi nuves mus šitas Konstantinos

žvilgsniu geismingai varstantis vaikiną 

nešiką uoste kurs lig pat nakties

kažką vis krauna net jėgų netekęs

eilutė plaukia tarsi laivas į Itakę

ir laukia barbarų vidur aikštės

 

ir visa tai beje Aleksandrijoj vyksta

mes irgi esam prie vandens ir vyksmo

tyloj bibliotekos – švyturiai padėrę

jūreiviams išrikiuoti ir poetams

pakrantės vandeny – ženklai kometos

ir valtyse žvejai – ir žvaigždės žėri

 

ir kiekvienam eilėrašty šviesa pulsuoja

ir mūsų pokalbis – kaip mūšis ir pavojus

kantrybės mūsų bandymas kasdienis

klausykite ką pasakys Kavafis

be epitetų be barokinės metaforos

Itakė – jūroj: barbarai – prie sienos

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas