Vidas Morkūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

* * *

tarsi iš Caravaggio išpjautos juodos Dievo grindys

garsiai girgžda žingsnis Jo sunkus it pagirioto

neaistringa meilė su druska ant lūpų žiauriai sužalotų

žodis stringa kūdikio gerklėj ir mirštančio vienodai

piktžolės iš gipso ir medinės gėlės – štai tokie tie sodai

o Iskarijotai

rūko šydas purvinas draikosi be vėjo

dar ne viskas baigiasi mirtimi šlavėjo

kur ramiai sušluodavo auksą Kariotiškių

bus dar penkios mirtys ir šeši gimimai

bus dar skarlatinos triperiai ir tymai

bus dar oro gurkšnis tau Iskarijotai

sidabru sugrotos dienos pagiriotos

 

* * *

vis lengvesnė tyla

nusileidžia į mirštančius sodus

vakaro prieblandoje 

senutei ant lūpų

po paskutinio

nusileidžia

ant plento

tarp nuolaužų šukių

ir ilgų drūžių asfalte

penkios sekundės po dūžio

vis lengvesnė

nes jei būtų sunki

sakytume krinta

vis lengvesnė tyla

nusileidžia į ščiūvantį mišką

keista

miškas įamžintas nuotraukoje

arba paveiksle

niekada nenutyla

o kokia tyla nusileidžia

ant grobio ir jo tykančios lapės

tiksi štai laikrodis –

minutėje šešiasdešimt tylų –

štai vidurnaktį muša širdis –

minutėje šimtas tylų –

vis lengvesnė tyla nusileidžia

ant klavišų ant stryko

ant žvilgančio vario

ant žmogaus begalinės vienatvės

ant eilėraščio

 

* * *

seniai mirusių vaikų 

drabužėliai

čia tebedžiūsta

ir kaip tik dabar

juos šnekina vėjas

 

* * *

su latviukais iš vienkiemio

prie rubežiaus

statėme apleistą malūną

baltai daužėme sienas

drėkinome rupūžių džiūvenas

balandžių griautelius

kaišėme kovų plunksnomis

paskui ieškojome vietinio velnio pėdų

radome jį patį – mirštantį –

susirietusį ant kažkieno paslaugiai

patiesto šešėlio

tyliai dejuodamas

žiūrėjo į mus pro drėkstantį stiklą

atrodė nori kažko paprašyti

prieš atsidusdamas

dar bandė pavizginti

nušašusį stimburį

nebeįstengė

paskui mėtėmės

iš gaurų išrankiotais kibiais

kepėme bandutes

mūsų prisišvilptas vėjas draskė

malūno sparnų skarulius

tūkstantoji vaikystės diena

nebūtų net ko prisiminti

jei ne žmogus tolumoje

sukumpęs ant dviračio

nors nebuvo ten – plynuose laukuose –

nei iš kur jam važiuoti

nei kur

 

* * *

sakei užaugęs išprotėjusio

vargonininko šokis būsi

gimtasis kelias pamestas įkaušus

būsi

meduolis giminių paveldėtas

per pusę šuolis

šviesa pradūrusi apleistą rūsį

vėjo gūsis

vargonų vamzdyje

prišalusi nata

žalia grienelė kūdros

paliesta prieš aušrą

o kaip daug kuo

tu nebūsi

 

* * *

skiemenuoja šio miesto gatves

juodažodis poetas

jis aklas

jis apniktas niežulio raidžių

lauknešėly maitintoja paltis

kuprą globia amžinas paltas

jis išeina į tolimą kraštą

į tolimiausią

poetus ten tik šunys benamiai

palydi

vaškinės kaliausės

skarmalų margomis vėliavėlėmis

moja

kai nukaksi į tolimą kraštą

matysi

ten šlubi ir raupsuoti vaikučiai

miniatiūrinę sintaksę žaidžia

o tarp jų ir aklasis

su paltimi

 

* * *

nebijokit neverks Lietuva 

iš alaus sulankstytos skardinės

neištrūks daugel žadantis džinas

nesibaigs diena lietumi

tik išbluks pamažiukais spalva

po akių šaltutėliu stiklu

 

nebijokit neverks Lietuva

nedardės grindiniais katafalkai

neskaudės ir nemaus naktimis

tik nedylantis langas sakys

ak buvai laikina paslaptis