Viktoras Rudžianskas

Kornelijaus Platelio nuotrauka

 

* * *

akina liuminescencinės lempos –
savijauta –
lyg iš manęs kažkas plėštų
aprūdijusias vinis
plėštų ir kaltų atgal
plėštų atgal ir vėl perkaltų
ir vėl –
savijauta –
lyg būčiau lenta išpjauta
iš Sodo gilumoj esančio
šermukšnio –
oranžinių uogų švieselėm
apkibusios šakos –
iš mano akiduobių – į dienos
aukštį

 

* * *

saulės miestas perėjo į vandens amžių

– – – šis regėjimas tik nuotrupa
skaidri ir nekalta
kaip krevetės gimimas gėlame ežere
arba laminarijos
sapno pjūvis
vandens voro siūlu suraikytas į tūkstantį epizodų – – –

neprabudę – ėmė spindėti

 

įrašas juodojoje dėžutėje

– – – – – – – laikomės rožės – smingame
žemyn – griausmingai – ūžia dangus – tylime –
lyg susikalbėtume – lietus skambina iliuminatorių
stiklais – ima ėsti nostalgija – joninių laužai –
juodai raudona rugpjūčio migla – šaukiame
vardu – pavėjui ir prieš vėją – išnykstame tik
iš radarų – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

* * *

iš gilumų į tolumas raitosi žvilgsnio traukinys,
stotis – tose platumose, kur vasarą
pienėms pražydus,
motinos pienas įgyja kartumo,

visi – lyg negimę, lyg ir nemirę
dalijasi duona su tais, kurie teisė
ir tie, kurie teisė – dalijasi
iš to paties metų skaičiaus.

ir šventieji ten – slapstosi tarp plaukų,
pakeitę pavidalus. rašau laišką į čia,
kad per sprindį būčiau arčiau tavęs, maždaug
per dešimties tūkstančių kilometrų sprindį,

o dar už pusės sprindžio išlipu iš paskutinio vagono
ir stoviu po lietumi iš tavo akių – nekvėpuoju,
nelaukiu, neprisiekiu.

 

kelionė į priešingą pusę

           girdžiu varstomas duris
                 net kai jos užrakintos

          spynoje paliktas raktas
                trukdo matyti anapus

iškritusios blakstienos durklu

                                persmeigiu musę

                                sugėrusią garsus

kurie taip ir neplyšo pusiau
                 tik atrakino duris
                        apsukę mane

                               aplink raktą

 

kambarys be langų

tarp būti ir nebūti
blaškosi zyzianti musė
šitose platumose
tinklą užmetęs kryžiuotis
būtų nukautas zyzimu

į mane sunkiasi meilė visam pasauliui
neišskiriant voro
kilniu klasiko veidu
nemoku su juo atsisveikinti tiksliau:
tavo tinklas kaip kambarys
be langų

 

prieš gimstant

mes iš skirtingų pasaulių –
tik sulankstyti iš tų pačių laikraščio lapų,
kuriuose išspausdintos užuojautos –
iš vieno gurkšnio atspėjame vyną,
per šermenis atsitiktinai
sutampa dūžiai

 

* * *

sekundės neišsivaduoja iš sieninio laikrodžio,
iš senoviško, ąžuoliniais rėmais,
jis primena rytietišką šventovę.

sėdžiu ant slenksčio (kaip lotosas),
delne – kalkinis akmenėlis,
panašus į vasarį mano Tėvynėje –
su baltomis pūgomis ir tamsiu lietumi.

o vėjas neša pienių žiedadulkes į plaukus,
tarp laikrodžio dantračių įstringa dulkė –
mikrokalkinisakmenėlis.

tarpduryje išsprogsta kaulinė obelis.

 

išnykus kryptis

tik lengvi – lyg būtų nubėgęs juodas katinas –
pėdų punktyrai, o toliau – žvilgsnis į tuštumą:
atspindys nesugrįš.

blaškosi po mano smegenų žieve
svetima atmintis – lyg pelė, kurios niekas negaudo,
o man irgi nereikia.

pėdos visai išsitrins,
o tuštumoje pražys laidotuvių gėlės.
ir kiekvienas žiedas sveiką vaisių užmegs.

štai tada ir suprasi:
kai išnyksta kryptis, viskas dar tik prasideda.

 

apversta runa

– – – trečiojo laiko nebus
nei ant riešų, nei bokštuose,

švytuosiu –
galva į žemę iki pusės kaktos,
kojom į debesis iki kauliukų.

– – – šiaurės lietūs
iš akiduobių gaublį išplaus –

sėdėsiu
ant okeano paviršiaus,

žaisiu žymėtomis runomis
iš sielomis virtusių laivų.

 

* * *

– – – – – – – – – vos
šiek tiek praregėjau, per mirksnį
akių tinklainėje susiraizgė šviesiomis
spalvomis nudažytų daiktų aureolės
ir kirčiuotom kreivėm išraižytos
nepažįstamų žmonių biografijos.

jos išmokė tylėti, o spalvos – atspėti –
kada ir
kaip.

tie, kurie dėstė pažinimo tiesas, kartojo:
štai čia višta, ji padėjo kiaušinį!
o čia štai kiaušinis, iš jo išsirito višta!

nemokėjau suprasti, kodėl jie tai nuolat kartoja,
o jie nesuprato, kodėl aš – ne.

jau įžiūriu atstumus tarp išėjusių metų –
tuose tarpekliuose nuo manęs atskildavo
bent vienas žmogus –

dabar juos bandau suverti
ant nematomos bambagyslės – riksmas grąžina
į rezistencijos lauką, kuriame nieko nebuvo, –

tiktai Žemės Bitė ir gal būsimas – – – – taip.

 

ne pusę keturių

prisiminsi, kaip miriau? - - - - - - - - - ten tik sekundės
baltais švarkeliais, - - - - - - - - -
- - - - - - - pasigirdus skambučiui pražysta lelijos, - - -
- - - - - - - - - tas pats naivusis ketvirtadienis, ištikimas
lietus. - - - - - - - - - - - - - - - - pamirši, kaip miriau?
- - - - - -
ten tik minutės juodais marškinėliais, - - - - - - -
pasigirdus skambučiui pražysta lelijos, klasika, pražysta
ketvirtadienis, kalkės, pražysta pusė keturių, klastotės.
- - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - visų metų laikų
lietus viena(kar)tinis - - - - - - - - -

 

Draugai