Paryškintu kursyvu pažymėti eilėraščių fragmentai versti iš Williso Barnstone’o sudarytos (visi išlikę Sapfo tekstai išversti į anglų kalbą, šalia pateikiant originalus) knygos „Sweetbitter Love“ (Boston & London: „Shambala“, 2006). Kai kurie jų buvo tyrinėtojų išskaityti iš papiruso juostų, nuvyniotų nuo mumijų. Tuo paaiškinamas eilučių trumpumas ir tekstų fragmentiškumas. Nors vertimo vertimas – tai jau dviguba interpretacija, Sapfo teksto prie savojo stengiausi netaikyti, kaip ir savuoju nebandau „restauruoti“ Sapfo eilėraščių.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Jei

 

Būčiau rašęs

ant papiruso, ir jie būtų

supjaustę lakštus juostomis ir jomis apvynioję

mano mumiją, ir dabar ją išvystę, peršvietę

tvarsčių palimpsestus skvarbiais spinduliais,

skaitytų tuos nerišlius fragmentus

ir lipintų ant jų savo patirtis,

taip, kad vartyčiausi sarkofage,

būčiau Kažkas, o dabar

nesudegintas popierius viską naiviai išduoda,

nulius ir vienetus vėjas

nešioja po kurčią erdvę.

 

Mylimosios ausis jau užuovėjoj kito vyro

(dievams prilygstąs?).

O juk jai skirti mano žodžiai.

 

/ / /

Ir ne tik Erosas valdo mane, grožio ir pažinimo

geismas taip pat stiprus, užgniaužiantis kvapą,

o kartu būdami mes visais jais mėgavomės, keista

gėlė išsiskleisdavo virš vienovės, svaiginantis

geismas rimdavo ir sutvirtindavo šią darną,

buvau laiminga

 

/ / /

Kretos moterys kartą šoko grakščiai

aplink dailų altorių lengvom savo kojom

 

trypdamos žiedus į minkštą žolę.

Ji buvo tarp jų – puošnus altoriaus vainikas,

ir mano siela po jos kojomis žolėje,

nepašvęsta į šią grožio misteriją,

į sapnų ir svajonių paslaptis.

 

/ / /

Kaip saldus obuolys, aukštai raustantis ant šakos,

ant galiuko aukščiausios šakos ir pamirštas

obuolių skynėjų – ne, jiems nebuvo pasiekiamas.

 

Kaip hiacintas kalnuos, kurį piemenys

trypia kojomis, ar ant šios žemės

purpurinė gėlė, kurią būčiau norėjęs nuskinti,

nes jos godų gyvenimo geismą man leido dievai pažinti,

deja, per vėlai, jau buvau pasiklydęs savam ir troškau

jos plėnūnių lauke.

 

/ / /

Ožkų piemuo po alyvmedžiu miega,

rožė jo rankoj sapnuoja alsias naktis,

 

ilgesys jo sapnus ir svajas užvaldė,

išsivyniojęs laikas draikosi žolėje;

 

saldus jo miegas, nors tik į sapną sugrįžti

leidi sau, deive, žinok – ir jame tu saldi.

 

/ / /

Atradęs kažką manyje nepatirta, šviesius ir tamsius

geismus nukreipei savo mintis į jų tankmę.

Vykdai planą paimti šį miestą, užgrobti,

idant pavergtum mane. Aš priešinuos, bet

staiga krūpteliu ir lyg nubudus

šaukiu iš visos širdies: štai esu

dėl visko, ką nori laimėti ,

kovok už mane pirmiausia, kaip dera kariui,

mūšį laimėk ir sudėk

šią pergalę man prie kojų, o ne

gašlios įkalbėtas moters siūlyk tą savo vergiją.

Tačiau savo miestą turi ir valdyti dviejų negali,

kaip gerai žinai,

nepaskyręs savo satrapo,

kuris valdys ir mane.

 

/ / /

Tu

nepamirši –

mes darėme tai dažnai

virpančiomis širdimis

jaunystėje liesdavome mintis

ir nuraudusius skruostus, ir dar

 

daug ir gražių dalykų.

 

Mieste, kur dabar gyvename,

šiurkščiame mums, norėjome tai pakartoti –

mintys ir vaizdiniai fontanais

iš vystančių kūnų amforų.

 

Gyvename susigūžę

priešais kiekvienas savo

 

bebaimį – kartais pasigiriam –

asmenį, taip norėtume;

 

akmens pamatai iš lėto smenga į žemę,

tyliabalsiai tapome, besigėdintys

to, kuo esame.

 

/ / /

Galėjai norėti turtų ar bent

trupučio meilės kad ir per prievartą

būti pagrobta, įkalinta kad ir požemiuose

 

Kažkas, apie ką svajojai...

mielesnės būna svajonės, sparnuotos,

pažįsti taip pat jas, tikrovė visa

iki galo tau nepaklūsta. Dabar

ji po burėmis, vėjų malonėje

 

pamiršo kelionės tikslą, regiu,

kaip tas klausiantis žvilgsnis

artėja prie mano kranto,

tuojau ją sutiksiu, apglėbsiu

 

ir ištarsiu

taip,

aš mylėsiu tave lig paskutinio atodūsio

ir globosiu gal kiek geidulingai,

sakau – mano meilė stipri,

 

žeidžianti savo aistra,

karti ir pavergianti – tuo visada abejoju – nors

ir žinau tai,

 

nesvarbu, ar būsim drauge,

aš mylėsiu

 

/ / /

O šis

pražūtingas

dievas manęs nepaleido,

 

prisiekiu, aš nemylėjau visų tų pavidalų,

kuriais jis įeidavo į mane,

o dabar dėl savo neapdairumo tą vieną vyrą

palaikiau ne juo, apsipažinau,

 

to priežastis nei jo kūnas, nei jame užsidariusi siela,

nieko daug neįstengiau paimti, tik ekstazes ir kančias,

todėl sakau: tai vėl tu.

 

/ / /

Atskirtas

nuo jos ieškojau paguodos, slapsčiausi,

 

ji vis dėlto tapo neišvengiama

kaip dievai

 

nuodėmingoji Andromeda šmėsčiojo nuolat tarp mūsų,

palaimintoji hetera užvaldė mano sapnus;

 

nesulaikė ne kartą ji srauto aistros ir netramdė

savo akiplėšiškumo – mirtingoji tapti deive;

 

Tindarėjo sūnūs mane it šešėliai sekiojo,

maloningi jie seserį parvežė andai namo;

 

nebeskaisti tu esi, kad ir ką begalvotum,

Megara aš nuo šiol norėsiu vadinti tave.

 

/ / /

Mums nelengva palyginti

deivių

pavidalų grožį . Iš jų visų net Adonis negali rinktis;

 

geismas padarė mus nemirtingus

ir nutiesė kelią iš vieno pasaulio į kitą.

Afroditė mums

 

pilstė nektarą iš

auksinio ąsočio

Įtikinėjimo rankom , nors buvome peržengę ribą.

 

Geraistiono šventykla, Poseidono,

įsimylėjėliai brenda į kitą stichiją per

niekieno žemę, it strėnų raištis nutįsusią;

 

žengsiu į geismą, ir tegu bangų

raumenys glėbia ir varto mano nustebusį kūną.

 

/ / /

Dažnai

tos draugužės,

su kuriom elgiuosi gerai,

mane žeidžia labiausiai savo nesantūrumu –

tuščiai į šalis mėto švytinčius žvilgsnius

ir tarsi netyčia lyti kitų drabužius ir plaukus.

 

Tu nori viską turėti,

kentėti verti savo draugę, žinok,

manyje esi tartum deivė ir niekur kitur nebūsi –

tai žinau, ir abi tai žinome.

 

/ / /

Eime , mano drauge, kelkimės,

kad išvystume

Panelę Aušrą,

auksarankę plėšančią sutemas.

Pražūtis, kuri atskiria mus, ryškėja už jų,

pražūtis. Nereikėjo pabusti.

 

Temiegosi

ant mylimos merginos krūtų

 

/ / /

O juodasparni sapne,

atklysti čia miegant

 

saldusis dieve, agonijoje

bandau suplėšyti tavo galią užvaldžiusią,

sudraskyti tinklus, įsirėžusius

į besimuistančią sielą,

nes tikiuosi nesidalinti.

Niekuo iš dievų palaimingų ir neprasitarti

apie kančias ir palaimas, kurias jie siunčia.

Nebandysiu prieš jus suspindėti,

geriau nebūsiu tokia išsipusčiusi,

su karuliais ir juostomis,

 

nors tegu

visa tai turėsiu dėžutėse atminties.

 

/ / /

Gailiuosi anų dienų

ir prisiminimams užplūdus

drebu it lapas lapkričio vėjy –

 

senatvė jau

padengė mano kūną. Suglamžė odą.

Nors vis dar vaikausi naują

 

jauną moterį tarsi dešimtąją mūzą.

Paimk savo lyrą

ir padainuok mums

 

apie tą su našlaitėmis

ant drabužio, ypač tą žydinčią, vis dar

klajojančią, dar neatradusią savo.

 

/ / /

Dabar , kai tavęs nebėra,

širdyje

aiškiai regiu tavo

 

gražų

veidą, vėl

švytintį man

 

nudažytą

meilės spalva.

 

/ / /

Andromeda jau seniai

pamiršo mane ir aukoja Plutui,

ir aš jos nebetrikdau,

o tave, Psapfo, visada

mylėjau be galo.

 

Kipre esu karalienė,

tau viešpatauju Lesbe;

 

kaip saulė skleidžia spindinčią

šlovę visur; taip tu ją skleidei savo lūpom;

 

net prie Aherono esu su tavim ir liksiu

šiapus su tavo žodžiais.                                      

                                                         

2018 08