Veikko Somerpuro nuotrauka

 

/ / /

Vis vien žemėlapy yra vieta, į

kurią negali pažiūrėt, juolab – jos pereiti.

      Kaip atsitiko, kad man siūlė

      tai, ko trokšta visi:

      meilę, vienokią ar kitokią (kaip visada), ir saugų sandėliuką:

tu tiesiog negalėjai, tiesiog negalėjai.

 

Pusto, juodos akys

žybčioja lediniam skliaute.

      Koks jausmas, kai viso gyvenimo tikslas –

      matuoti savo menkumą.

      Sverti savo lengvumą diena po dienos,

      kad išgyventum.

 

Įvardinti žaizdas – tas pats, kas sutvarstyti,

nors iki išgijimo dar toli.

– Spausti sniegą plika ranka, kol atbuks juslės.

 

Tą patį darbą dirbi ir dirbi

kiekvieną siaubingą dieną ir naktį, palaimintą dieną ir naktį:

eik ten, kur būt neįstengi,

      nerk

eketėn: ji pribaigs arba išgydys.

 

 

/ / /

Metro traukinys išnyra virš žemės.

      Per tiltą eina senukas,

      susisupęs į švarką,

                murma pats sau.

      Užsimaukšlinęs vilnonę kepurę, nors karščiai –

kaži, saugosi nuo pasaulio

ar nuo savęs?

      Kai užklups mirtis,

      ar ir aš vilkėsiu juokdario kostiumą

                arba tylomis

      slėpsiu baimes, gyvybės ženklus po kauke?

Kaip kad dabar

nesugebu kalbėt kaip žmogus

   tiems, kurie man svarbiausi.

      Ar sėdėsiu kaip ta manekenė

      pakrantėje, išsidažiusi lūpdažiu skruostus,

      gergždžiant dainoms,

                aš – kitur, jaunystėje

                                pakalnučių tankmėj

ir tada mane nuskina, o aš nė nepastebiu

jau ne pirmąkart

nuskina, o aš nė nepastebiu.

 

 

/ / /

(Let me tell you)

 

Aš irgi priklausoma nuo pabrėžimų,

apibrėžimų,

aš nekeliauju į šiltus kraštus,

aš nedūsauju veltui.

Aš irgi priklausoma nuo kaukių, visi 

pirktiniai skudurai man primena laidotuves.

Neradau laisvos šalies, bet galbūt:

dar neradau laisvos šalies.

 

Leisk man puoselėti viltį! Paleidau

pagiežą į laisvę kaip šunį, o ji

įkūrė karalystę, vienos partijos sistemą

ir išrinko save į valdžią. Leisk

puoselėti viltį: paleisiu šunį, šis

urgs ir seilėsis, o tada

pats kibs į valdžią.

 

 

/ / /

Kupina naujų jėgų moteris pasirengusi

įsilieti į seną laužą siurbiančią skylę

arba į vyro formos namus kuriuose

 

      visa patiri

      galingiau nei anksčiau, bet

      pačiai apie tai nevalia prasitarti.

 

Namuose, kur virsti žvėrimi,

nerviniu padaru, kurį reikia šerti, vedžioti.

Tenkinti: svilinti nervų galūnes,

girdyti pienu, gerai pamylėti.

 

      Keistuolė atmintis graužia; kita vertus,

      ji numirė sena, kita vertus, viena.

      Liga sugraužia ar sveikata?

 

Moteris neklausia kaip ta gudri užrašinė:

o kas labiau apsimoka? Ko, po galais,

ji klausia? Kur silpniau pučia?

 

 

/ / /

M. ant stalo paliko žinutę:

 

„Nebeturiu daugiau

senovės raštininkų kantrybės nei

raganų tvirtumo; tarp melo ir laužo

nėra sunku pasirinkti.

 

Rūkas išlaižo

šiukšleles iš akių obuolių kaip senas žiniuonis.

 

Tik sutemus eisiu į mišką,

išsilyginus žemei.

Bergždžia iš anksto žinoti,

už kurios šaknies užkliuvęs suklupsi.“

 

 

/ / /

(Dedikuota!)

Poetas e. verslo e. Pasaulyje –

      kaip porceliano puodelis dramblių aptvare

                poliarinis lokys kokteilių vakarėly

arba bažnytkaimio didvyris –

                plikagalvis, randuotas pagrindiniame vieškelyje?

Štai žengia lapuočių mišku

      šventesnis patsai už save, tyrinėja

ąžuolo lapo raštus.

Žodžių balionas virš pakaušio pūkelių

      užstoja saulę.

Jis sėdi terasoje prie upės

brėžia ant stalo alaus raideles,

brėžia šaltinį nuo omegos iki alfos.

      Čiulpia suktinę: kadaise

kaip reikiant įtraukęs praregėjo

ir kieme išvydo mėlyną spindulį,

      pažirusį ant asfalto nelyginant luošio meilė.

Poetas e. grupės e. greičiu

      įsibridęs iki kelių murkdosi žemėse,

      ak, Tas Laikas! Prislėgtas, kaip pridera, jis

                gedi karų ir -izmų ir schizmų

arba nuskuodęs per parką atsisėda pagiringas

laikraščių skaitykloje, svarsto, ką gi ką tik pamiršo,

      nesinaudoja internetu, nes

      naršant apima nerimas,

      varto akmenis lyg ko ieškotų

      – nieko ten nėra! Šaukia jam choras.

Poetas laikosi savų įstatymų

ir yra pastovus kaip mėnulis; galėtum prisukinėti laikrodžius

     pagal tai, kaip jis vaikšto tais pačiais

     iš anksto numatytais keliais,

    tikslus kaip bomba.

 

Galėtum prisukti laikrodžius

ir pradėti gyventi.

 

Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė