Senasis pianistas

Kadaise tiesiog
lengvai atsipūtęs
gana neskausmingai
išsijunginėdavo
vėliau nesuprasi
tai staiga atsijungdavo
tai vėl nei iš šio
nei iš to įsijungdavo
dabar galop lyg ir
nubudęs būtų jau
sunkioj klampioj blausoj
ausis pastatęs
klausosi apgręžtų
persukto laiko sekvencijų
su fryginiais chroniško
dusulio protrūkiais
nusimoduliavęs toks visas
kažkadaise pirmas diskantas
su žvaigždute sidabrinėj gerklytėj
žaisdamas prieraktiniais
infantilokais tolimų
sturm und drung
trečio laipsnio pašvaisčių šešėliais
anuomet žymėjusiais
tokį patogų užtikrintą
dermės aukštumą
kišenėje dėl visa pikta
užspaudęs porą
visai nebereikalingų
ritualinių amžinos
senbernystės bekarų

 

Rudenėjant

Ant kalambūro ribos
senų bravūrų pantalonais
įknibęs į trupantį jambą
tyrinėja vienok išstambėjusią savo ikoną
vitrinos stikle atsispindinčią
prie vakarykščio laisvės kenotafo
rūdijančio ezopinio Sezamo
nuosaikiai atsivėręs
glebus snūduriuojantis
imlus dar priemonėms ir darbui
didžiųjų širdžių Pantalonė
gurkšteli spalio čefyro
iš kapitono Homero kriauklės
ant dviveidžio rudens pergamentų
į duobes danguje
atminčiai metant lapus

 

Arlekinas

Išgerdavo
ir tapdavo pats sau juokingas
ir taip gera jam buvo
organiškai šitaip ir va kaip
jukint kitus

o kitiems buvo dar juokingiau
kad pačiam jam taip miela taip linksma
džiuginga taip

net nepastebėjo
kaip užgeso seni tarpmiestiniai
dešimtmečiai
o publika
su viltim prisikelti
pamažėl išsiskirstė
ilsėtis ramybėje

prie „Baltupių"
nesiskutęs apsmukęs
buklus raudonveidis
rūškanėjančio pilnas
pagiringo švelnumo
gniauždamas saujoje purviną
anekdotų senų nosinaitę prikosėtą
memorialinis toks
vos vos šiukšliadėžėn pasviręs
tartum ant akmenėlio pas Kajafą
šiek tiek svirdinėjo

 

Ateiviai

Veidai – oksiduoto sidabro spalvos
kreivas purvinas lūpų brūkšnys
regis tuoj kvėptels ir viskas
aplink pajuoduos
nesuprasi – vyrai ar moterys
triušenos skurliai kempinės
įsikibę dviem rankom
varinio laiptukų turėklo
tartum liūdni astronautai
koją stato lėtai atsargiai
lyg bijotų pažeisti skafandrą
susisukus nusmurgus kepurė
nenusakomo žydrio
kapininio indigo spalvos
džinsai
tarytum gofruota
gartraukio žarna
jei prasižiotų ko gero prabiltų
burbulingais ir ulbančiais
šiluminių snieguolių balsais
nuskaidrėję plūdrūs dvilyčiai
iš būsimo laiko
Tamerlano raini palikuonys
morkiniais žygių maišais vėdaluoja
parduotuvės kampe
pasipūtę išdidūs ir orūs
(čia jų teritorija!)
aklinai užsistūmę
tyru nuosmukiu grūdintom
žvilgsnių stiklėjančių sklendėm

 

Pušyno kelias

Sugniaužęs saujoj aptrupėjusį rožančiaus karoliuką
šlamėjo jis po tylinčiais gegužio gluosniais
pavargus samana ant tamsraudonio koplytėlės stogo
mediniai kryžiai su tamsiais saulučių posparniais

žymėjo kelią jam – po vilkdalgių karūnom
lėtai kuždėjosi nekaltos drėgnos plukės
žiūrėkit – svirdinėja klumpa griūva
bene paspės nudvėst iki pražystant pakalnutėms

kadaise šitaip troškęs nemarumo
dabar užsiganėdina samtelį grikių košės
pietums suritinęs rabarbarų kompoto
nugurgęs atsiraugi pirmomis gegutėmis

 

Peras Giuntas

Žvilgsniu
šiurkščiai iškraipančiu
dorinio ugdymo
integralumą
ir iš esmės atstovaujančiu
smulkiaburžuazinei
kontrrevoliucinių geidulių
ideologijai
pakeliui į centrą
2-ojo maršruto troleibuse
lėtai nurenginėjo
šlapių daktariškų
dešrų nuskaistintą
išbalusią
pavasarinio avitaminozės
drebulio švelniai
purtomą
smulkią strazdanotą
ibseniško tipo
sangrąžinę
kamčiatkos solveigą

 

Pinokio mirtis

Tvirtai sukandęs
medinius dantis
žvilgsniu drebuliniu
jis nulydėjo tolstančią
ugniagesių mašiną

 

Solveigos daina

Ir vis dėlto rinkaisi tamsą
ligotą vakarą – varle
princesę beatvirstančią glebia
krūtinėle kur sparčiai sensta

kur sakė – ir varge ir ligoje
turte sveikatoje ir laimėj ir nelaimėj
ir visa tai skambėjo šiaip jau painiai
su abejotino aiškumo putele

ant lūpų jos kur stingo kai kartojo
atsidavimo nusižeminimo nuolankumo
jai niekad nepristigsią – gal ir taip – bet buvo
kad rodės išdurnėsi tuoj nuo rūsio pasakėlių rojaus to

 

Pirosmanis

Ant gelsvo mėnulio kartono
juodųjų vienatvės klijuočių
savo negalios žiauberę
į temstančio vakaro lauknešį
riša trupina nuovargį savo
ant virvės skalbinių išsidžiaustęs
galvą tvarsto skersais asiliukais
negesintom saulėlydžio kalkėm
išsibalinęs veidą nutyla
išplikytomis gerklomis
išdeginto gomurio grendymu
tartum gladiatorius merdintis
prie mėšlungio supančiotų
Viešpaties kojų