Adania Shibli (g. 1974) – palestiniečių prozininkė, eseistė. Pirmoji jos publikacija pasirodė 1996 m., nuo to laiko Shibli kūryba – pjesės, apsakymai, naratyvinė eseistika – spausdinama daugelyje svarbiausių Artimųjų Rytų, JAV ir Europos literatūros leidinių. 2009 m. „Hay Festival“ literatūros renginyje „Beirut39“ ji išrinkta viena perspektyviausių arabų kalba kuriančių rašytojų. Didžiausio pasisekimo sulaukė 2017 m., pasirodžius trečiajam romanui „Menka detalė“ („Tafsil Thanawi“, يوناث ليصفت), išgirtam kritikų ir skaitytojų. Knygos vertimas į anglų kalbą pateko į „National Book Award for Translated Literature“ premijos nominantų trumpąjį sąrašą JAV bei į „International Booker Prize“ ilgąjį sąrašą. 

 

„Menka detalė“ – tykus ir sykiu aštrus romanas, pasakojantis dvi tarpusavyje susietas istorijas. Knyga prasideda 1949-ųjų vasarą, metai po karo, ištrėmusio ir be namų palikusio 700 000 žmonių, palestiniečių vadinamo Nakba (arab. katastrofa), o izraeliečių – Nepriklausomybės karu. Grupelė izraeliečių karių, išžudę beduinų stovyklą Nakabo dykumoje, pasilieka vieną palestiniečių merginą, ją prievartauja, nužudo ir užkasa smėlyje. Ši istorija pasakojama iš žiauraus, ties išprotėjimo riba balansuojančio karininko perspektyvos. Antroje knygos dalyje po daugelio metų jauna bevardė palestinietė iš Ramalos bando atsekti šio įvykio aplinkybes – ne tik dėl žiauraus nusikaltimo pobūdžio, bet ir dėl to, kad jis įvyko lygiai 25 metai iki jos gimimo dienos. 

 

Ši knyga – pirmasis tiesiogiai iš arabų kalbos išverstas kūrinys nepriklausomoje Lietuvoje. Leidykla „Rara“ ją ketina išleisti šių metų rudenį. 

 

Adania Shibli. „Menka detalė“. Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Knygos dizainas – Linas Spurga jaun. – V.: „Rara“, 2023. 

 

  

Niekas nejudėjo, tik miražas. Neužmatomos dykynės tolydžio vilnijo dangaus link, nebyliai virpėdamos po miražo svoriu, o raiži popietės saulės šviesa bemaž ištrynė kontūrus, brėžiamus gelsvo jų smėlio keterų. Tegalėjai įžvelgti tiktai neryškią ribą, tingiai nusirangančią kalvagūbriais, ir plonyčius sausų friganų kupstų bei akmenų, kuriais lyg dėmėmis buvo nusėtos kalvos, šešėlius. Ničnieko daugiau, vien šiurkščios išsikėtojusios Nakabo dykumos platybės, kurias buvo nusvėrusi rugpjūčio kaitra. 

Vieninteliai ženklai, bylojantys, jog kažkur šalia esama gyvybės, buvo tolumoje susišaukiančių šunų lojimas ir stovyklą ruošiančių kareivių keliamas bildesys. Šie garsai atsklido prie jo, stovinčio ant vienos iš kalvų ir pro žiūronus tyrinėjančio atsiveriantį vaizdą. Nors nuožmus saulės geluonis buvo nutaikytas tiesiai į jį, jis netrikdomas sekė siauras smėlį išvagojusias vėžes, kartkartėmis trumpam sulaikydamas žvilgsnį ties viena ar kita. Galiausiai atitraukė nuo akių žiūronus, nuvalė ant jų susitvenkusį savo prakaitą ir įdėjo juos į dėklą, o tada ėmė skintis kelią pro tirštą, suplotą popietės orą atgal, stovyklos kryptimi. 

Pirma čia atvykę jie rado du trobesius ir dalį pusiau nugriauto trečiojo sienos – tik tiek išliko šioje vietovėje po aršaus bombardavimo prasidėjus karui. Dabar šalia šių trobesių buvo iškilusios dvi palapinės: viena naudojama kaip štabas, kita kaip pagrindinė kareivinė, be to, aplinkui aidėjo kalamų kuolų ir žvanginamų strypų garsai – kareiviai statė dar trejas apgyvendinti skirtas kareivines. Jį sugrįžusį pasitikęs pavaduotojas, seržantas majoras, pranešė, kad vietovėje išvalyti griuvėsiai bei akmenys ir kad dabar darbuojasi grupė kareivių, sutvirtinanti apkasus. Jis atsakė, jog visi paruošiamieji darbai privalo būti užbaigti iki sutemstant, o tada liepė nurodyti skyrių seržantams, keletui grandinių ir labiausiai patyrusiems būrio kareiviams nedelsiant atvykti į štabą instruktažo.

 

(...)

 

Jį prižadino kažkoks krutėjimas ant kairės šlaunies. Jis atsimerkė į kambario akliną tamsą ir alinantį tvankumą. Buvo visas išpiltas prakaito. Vos per pirštą nuo apatinių krašto judėjo kažkoks padaras – truputį paropojo į viršų, sustojo. Erdvė tebebuvo pripildyta tuštumos spengimo, kartkartėmis pertraukiamo prislopintų garsų, keliamų stovykloje budinčių sargybinių, vėjo plakamų palapinių stogų, šuns kaukimo tolumoje, galbūt kupranugarių maurojimo. 

Akimirką išgulėjęs nejudėdamas, minkštu judesiu atsisėdo. Dėl to padaras vėl sukrutėjo, tad jis vėl sustingo, paskui nukreipė žvilgsnį į šlaunį, tačiau niūki tamsa slėpė tai, kas ten tupi, nors jau galėjai atskirti baldų ir jo atsivežtų daiktų tamsias formas ir medines sijas, ant kurių laikėsi stogo plokštės, – pro lubų plyšius į trobesį skverbėsi blyški mėnesiena. Staiga jis griebė padarą ir sviedė tolyn nuo savęs, o tada puolė prie žibalinės lempos, stovinčios ant stalo, ir ją įžiebė. Degikliui vos užsidegus, stvėrė lempą ir ėmė ja sukti ratus, bandydamas nušviesti nemažą tarpą tarp lovos ir stalo. Ten niekas nejudėjo, išskyrus nuo lempos šviesos siūbuojančius kelių ant grindų pabirusių akmenukų šešėlius. Jis išplėtė paieškų spindulį, kad apimtų ir lovą, tada ir po ja, tada visus kambario kampus ir erdvę prie durų, tada aplink daiktamaišį ir skrynią, tada aplink kitus daiktus, tada sienas iki pat lubų, tada vėl lovą ir aplink batus, tuomet pakratė ant vinių sienose sukabintus drabužius ir dar kartą pažiūrėjo po lova, tada nuodugniai ištyrė visas grindis ir jų sandūrą su sienomis, tada vėl sienas ir lubas, galiausiai savo šešėlį, kuris šokinėjo aplink jį, blaškydamasis tai vienon, tai kiton pusėn. Tai atlikęs jis aprimo, o kartu su juo aprimo ir lempa, ir šešėliai kambaryje. Tuomet jis priartino lempą sau prie šlaunies, nes pradėjo jausti lengvą deginimą, ir šviesoje išvydo du mažus raudonus taškelius. Regis, padaras buvo greitesnis už jį ir spėjo įgelti prieš nusviedžiamas tolyn.

Jis užgesino lempą, pastatė prie skrynios ir vėl atsigulė, tačiau užmigti nebepavyko. Įgėlimo keliamas deginimo pojūtis šlaunyje tolydžio stiprėjo, ir apyaušriu jam jau atrodė, lyg kas gyvam dirtų odą.

Pagaliau jis išlipo iš lovos ir nuėjo į kampą, kur gulėjo sukrauti jo daiktai, dabar numarginti dėmėtos ryto saulės šviesos, sklindančios pro lubų plyšius. Pripylė vandens į skardinį dubenį, nuėmė nuo vinies rankšluostį, įmerkė į vandenį, išgręžė, tada nusišluostė veidą, krūtinę, nugarą ir pažastis. Užsivilko marškinius ir ėmė mautis kelnes, bet užsitraukęs virš kelių sustojo, kad apžiūrėtų įgėlimą šlaunyje. Ta vieta buvo lengvai patinusi, o taškeliai buvo pajuodę ir skausmingai pulsavo. Tada jis užsimovė kelnes, susikišo į jas marškinius, aplink juosmenį susiveržė diržą ir užsegė tiksliai ties raukšle medžiagoje. Paskalavo rankšluostį, pakabino ant vinies, akylai apžiūrėjo sienas, lubas ir grindis, o tada žengė į lauką. 

 

<...>

 

Sėdėdamas prie stalo, ant kurio gulėjo išskleisti keli žemėlapiai, jis prakaitavo ir sunkiai alsavo tankų kambario orą, o nuo atsklindančių tolimų garsų jam vis stipriau įsiskaudo galva. Sėdėjo nenusirengęs, net nenusiavęs batų, dabar visiškai užtvindytų prakaito, jau apsėmusio juose nuo pat ryto įkalintus jo kojų pirštus. Artėjo vidurnaktis – 1949 metų rugpjūčio 11-oji. Jis lėtai patraukė ranką prie stalo krašto, sulenkė kelius ir ėmė stotis, tačiau atsistojęs greitai sugriebė kėdės atlošą, abiem rankomis bandydamas paremti sverdintį kūną. Giliai įkvėpė, tada žengė prie skrynios kambario kampe, pasilenkė virš jos, uždėjo rankas ant skląsčių, atsklendė juos ir pakėlė dangtį. Vidun įkišo dešinę ranką ir susiieškojo šovinių dėžutę. Tada atsitiesė, grįžo prie stalo, padėjo dėžutę ir drebančiomis rankomis pradėjo kišti jos turinį į šovinyno kišenėles, prakaitui srūvant nuo plaukų linijos ant smilkinių ir skruostų. Baigęs paėmė į stalą atremtą šautuvą, užsimetė ant peties ir žengė iš trobesio. 

Lauke tamsa rodėsi jau ne tokia aklina, nors pilnatis buvo prieš dvi naktis. Jis stabtelėjo prie stovyklos vartų, laukdamas, kol sargybą einantys kareiviai juos atidarys, o tada leidosi į vakarus, link deguto juodumo kalvų, ir jos pamažu jį prarijo. 

 

///

 

Ėjo ilgai, kankinamas ūmaus pilvo skausmo ir nugarą surakinusio spazmo. Kaskart, kai smėlis po jo pėdomis nutverdavo jį nesitikint įdubimo ar nedidelio iškilimo, jo žingsniai susiveldavo ir jis netekdavo pusiausvyros. Vis dėlto nesustojo ir toliau traukė gilyn į tamsą, iš kurios klosčių kartkartėmis atsklisdavo tolimi stūgavimai, kol jį netikėtai užklupo staigus nuolydis ir jis nusirito šlaitu žemyn. 

Smėliui, velkančiam jį žemyn, atleidus paskutinį trūktelėjimą, jis pabandė atsistoti, tačiau stiprus spazmas sukaustė galūnes ir vėl jį pargriovė. Jis kiek išgalėdamas pasijudino, kad atsisėstų, ir giliai įkvėpė. Nuo to jo padrikas kvėpavimas šiek tiek aprimo, tačiau spaudimas krūtinėje neatlėgo.

Taip ir liko sėdėti nekrutėdamas, įbedęs akis į priešais nusidriekusias juodumos prisodrintas platybes, kairę ranką padėjęs ant šlaunies ir per kelnių medžiagą čiuopdamas įgeltą vietą. Po kurio laiko, nurimus širdies plakimui – risdamasis šlaitu žemyn ko neužduso, taip greitai ji daužėsi, – pasuko galvą dešinėn, paskui kairėn. Buvo vienui vienas tarp smėlio kalvų. Pakėlė akis į žvaigždes, nubarsčiusias dangų, tada pažvelgė į kalvų viršūnes, į mėnulį, besiskinantį kelią tarp jų, link tamsios horizonto juostos vakaruose. Tuomet nuėmė ranką nuo šlaunies, įsirėmė delnu į smėlį prie kojos ir pasistengė atsistoti, ūmai neteko pusiausvyros ir vėl vos neparvirto, tačiau sugebėjo išsilaikyti ant kojų. Tada leidosi link kalvos, stūksančios tiesiai priešais, o priėjęs ėmė į ją kopti, leisdamas tamsai užplūsti akis, kol pasiekė viršūnę. Ten kurį laiką pastovėjo, o tada apsidairė, nužvelgdamas jį gaubiančią tamsią platybę, jo ausis protarpiais pasiekiant neryžtingiems stūgavimams – kalvos atkartojo jų aidą, todėl buvo neįmanoma suprasti, kur jų šaltinis. Atrodė, kad tie stūgavimai – dalis tamsumos, nutūpusios ant smėlio kalvų, išsikėtojančių į visas puses. Tuomet vėl pasileido eiti. 

 

(...)

 

Blyški ryto šviesa gaubė stovyklą supančių smėlio kalvų viršūnes, o po jos teritoriją jau buvo pabirę neseniai pakirdę kareiviai: vieni buvo matyti išeinantys iš palapinių, kiti – jose pradingstantys, dar kiti stojo eilėn prie vandens cisternos, rankšluosčiais apsigaubę pečius ar kaklą, laukdami progos pasinaudoti čiaupu. Jam įžengus pro pagrindinius stovyklos vartus ir pro kareivius einant į savo trobesį, kiekvienas jų išsitiesė ir, žvilgsnį nukreipęs į tolį, mikliai pakėlė dešinę ranką prie smilkinio, kad atiduotų jam pagarbą. 

Trobesyje jį pasitiko šilta tamsa. Įėjęs vidun jis uždarė duris ir žengė link stalo, ant jo nusisegęs padėjo šovinyną, tada priėjo prie lovos, atrėmė šautuvą į sieną dešiniau nuo lovos ir prisėdo ant patalo. Kurį laiką sėdėjo taip visiškai nejudėdamas, kol pamažu tamsa išsisklaidė ir išryškėjo kambario detalės. Spazmai buvo užmygę kiekvieną jo kūno ląstelę. Jis iš lėto pasilenkė prie pėdų ir ėmė autis batus, buvusius rudus, bet nugelsvintus dykumos smėlio. Nusiavęs paėmė juos abiem rankomis, atsistojo – taip sunkiai, kad veidas persikreipė nuo pastangų, – ir žengė prie durų, jas atidarė ir, sustojęs tarpdury, ėmė daužyti batus vieną į kitą, pamažu keldamas aplink save dulkių debesį. Tada grįžo į vidų, pakišo batus po kėde, nusivilko marškinius ir kelnes, sukabino ant kėdės atlošo, paskui nuėjo prie lovos, atsisėdo ant krašto ir įsistebeilijo į tvarsčius, dengiančius įgeltą vietą kairės šlaunies viršuje. Geltonas tepalas buvo prasiskverbęs į baltos marlės paviršių. Jis pakėlė galvą ir ėmė akimis klaidžioti po kambario erdvę, aplenkdamas pro plyšius vidun įsiveržiančią ryto šviesą – nuo tų vietų greitai nusukdavo žvilgsnį. Baigęs apžiūrinėti patalpą ėmė lėtai gultis atbulas, galiausiai visai išsitiesė ant patalų. Atsigulus prieš akis ūmai įsilakstė juodi taškeliai, o netrukus ir baldai bei daiktai kambaryje – pirmiausia stalas, tada ant jo gulintis šovinynas, paskui skrynia, dubuo, vinys sienoje, tada ant kėdės sukabinti drabužiai, po kėde pakišti batai, tada šviesos lopinėliai, prasiskverbiantys pro tarpus stogo plokštėse ir duryse, tada visa stovykla, tamsios kopos, nuolydis, nuo kurio buvo nusiritęs, smėlis, kurio bandė stvertis, tada mėnulis ir tamsus horizontas, vėl drabužiai ant kėdės ir vinys sienoje, tada tvarsčiai, kuriuos regėjo nuvyniojantis nuo kojos, o tada jis pašoko nuo lovos. Ir vėl atsisėdo. Tvarsčiai tebebuvo vietoje. Po kurio laiko jis iš lėto pridėjo ranką prie marlės ir ėmė ją vynioti nuo kojos. Kas pusę apsukimo rankos pakaitomis viena iš kitos perimdavo marlės juostą, kurioje kas vingį geltonuodavo tepalo dėmė, kaskart vis ryškesnė, kol galiausiai nuvyniojo visą tvarstį. Pasukęs akis į įgeltą vietą, jis užvertė galvą, pašoko nuo lovos ir keletą kartų greitai nurijo seiles, o tada pažvelgė į dešinėje rankoje tabaluojančią marlės juostą. Be išilgai juostos tamsuojančių tepalo dėmių, keliose vietose marlė buvo įtrūkusi. Jis žengė prie stalo, padėjo tinklelį prie šovinyno, o tada nulenkęs galvą vėl pažvelgė į ištinimą šlaunyje: vidurys buvo pilnas geltonų pūlių, jį juosė raudonas apskritimas, už jo – mėlynas, o už mėlyno – juodas. 

Panaudodamas pusę kanistre likusio vandens, visas nusiprausė, tuomet iš daiktamaišio išsirinko švarių drabužių komplektą, o iš šalia stovinčios skrynios ištraukė naują marlės ritinėlį, vatos, antiseptiką ir tepalo buteliuką. Ant vatos gabaliuko užpylė antiseptiko ir ėmė kruopščiai valyti įgeltą vietą, o paskui įkišo rodomąjį pirštą į buteliuką su tepalu ir tuo, ką ištraukė, patepė žaizdą. Šią procedūrą pakartojo dar kartą, paskui trečią, ketvirtą, kol tepalas beveik visiškai uždengė ištinimą. Sutvarstęs įgeltą vietą nauju tvarsčiu, užsivilko švarius drabužius ir apsiavė batus, tada atsisėdo ant lovos krašto ir paklusniai leido iš lauko atsklindantiems garsams lietis į ausis, maišytis su tamsa, nors išretėjusia, vis dar tarpstančia kambaryje. 

Tuo tarpu stovykla prisipildė triukšmo, keliamo energingų kareivių veiksmų, paprastai atliekamų dukart per dieną – auštant ir vakare, kai vėsesnis oras leisdavo imtis karo pratybų ir judėti po stovyklos teritoriją. Staiga jis pašoko nuo lovos ir nužingsniavo į vieną iš trobos kampų, o ten atmerkė akis – kiek leido ištinę vokai – ir įbedė žvilgsnį į palubę. Akimirką taip pastovėjęs, pasuko link durų ir priėjęs plačiai atlapojo – pro jas ant grindų prie įėjimo krito aštri dienos šviesa, tačiau ji nesiekė giliau, nenušvietė trobesio vidaus. Nuo palapinių atsklindantys kareivių balsai dabar skambėjo garsiau. Tuomet jis sugrįžo į kampą, kurio palubę tyrinėjo prieš akimirką, vėl atsistojo, kur stovėjęs, bemaž įsikniaubė veidu į kampą, ir vėl atidžiai įsižiūrėjo. Tačiau taip išstovėjo neilgai, nes po kelių akimirkų staiga palenkė galvą ir greitai mirksėdamas ėmė trintis delnu kaklą. Tada nuėjo į kampą arčiausiai durų, pasilenkė. Kurį laiką šitaip ten patupėjo, įsižiūrėjęs į vieną tašką, tada pasuko žvilgsnį į aną kampą, kuriame buvo sukrovęs savo daiktus, ir šliaužte leidosi ten. Prišliaužęs prie skrynios, patraukė ją prie savęs ir pažvelgė už jos. Prie nugarinės skrynios sienelės buvo prikibęs ilgakojis voras. Jis ištiesė dešinę ranką voro link ir šį suplojo. Tada nušliaužė prie lovos. Po ja buvo įsitaisę keli nedideli vorai, o jų rafinuotai supintose pinklėse kybojo pilkas negyvas vabalas; jis visus juos ištraukė ir sutrypė batais. Tada pasilenkė prie pat grindų ir ėmė kruopščiai jas tyrinėti. Tačiau vos po akimirkos netikėtai ėmė šokinėti tai šen, tai ten, traiškydamas grindimis šliaužiančius smulkius vabzdžius. 

Tada toliau tęsė kambario apžiūrą – dabar iš lėto ėmėsi akimis šukuoti sienas. Du vorai ir drugys. Suknežinęs juos užsilipo ant stalo, užvertė galvą į lubas ir įbedė žvilgsnį į anksčiau tyrinėtą kampą. Tačiau akyse ėmė šokinėti tamsūs taškeliai ir dryžiai, ir jie netruko pavirsti visiška tamsa. Jis neteko pusiausvyros ir vos nenuvirto, tad greitai nušoko žemyn, atitraukė kėdę ir sudribo ant jos, atrėmė kaktą į stalo kraštą ir suspaudė paraudonavusius vokus. 

O tuo metu vienas smulkus vabzdelis nuropojo link grindų pakraščio, įsmuko į tarpą tarp grindų ir sienos ir pradingo į tuštumą. 

Po kurio laiko jis atsimerkė ir sumirksėjo, tada pakėlė galvą nuo stalo – atrodė niūrus – ir delnais suspaudė smilkinius. Tą akimirką kambario erdvę užplūdo kupranugarių maurojimas ir šunų skalijimas, tačiau juos akimoju nustelbė garsai, keliami karo pratybas atliekančių ir po stovyklą judančių kareivių. Jis vėl suspaudė savo akių vokus. Taip ir liko sėdėti ant kėdės, supamas įvairių garsų, skirtingai skambančių, skirtingai nutolusių ir skirtingo garsumo, tą ankstyvą rytą, 1949 metų rugpjūčio 12-ąją. 

 

 

Iš arabų kalbos vertė Julija Gulbinovič