Agnė Vasiliauskaitė. Gimtadienis

Rodos, kuo daugiau mąstai ir giliniesi į kokį nors dalyką, tuo jis atrodo paprastesnis. Deja, kai bandai kapstyti dar giliau, supranti, kad taip nėra. Šiuo metu nesunkiai identifikuoju savo vardą ir pavardę (Agnė Vasiliauskaitė), gimimo metus (1992), gimimo vietą (kažkur Vakarų Lietuvoje), gyvenamąją vietą (Vilnius), amžių (20 m.), beveik užuodžiu bliuzo dvasią (matyt, tai lėmė gyvenamoji vieta), tingų charakterį (nežinau, kas tai nulėmė), magiškąjį realizmą („Šimtas metų vienatvės"). Viskas apie mane paprasta ir aišku – esu lengvai identifikuojamas žmogus.


Užvakar sulaukiau netikėto skambučio. Regis, tai tikrai buvo užvakar. Sakyčiau, kiek simboliška jo sulaukti, kai tau devyniasdešimt devyneri, kai mažiausiai tikiesi, kad dar kažkas galėtų tau paskambinti, ir kai lygiai už dešimties minučių minėsi savo jubiliejų. Nustebino ne tik skambutis, klaikus jo keliamas garsas, kurio negirdėjau jau lygiai devyniasdešimt devynerius metus, bet ir balsas, kurį išgirdau, pakėlęs ragelį. Per pirmąsias devynias sekundes nesugebėjau suprasti, kieno balsą girdžiu. Praėjus dešimčiai sekundžių, kuo aiškiausiai supratau, jog skambina mano senas geras draugas, padėjęs klijuoti eglių spyglius, nešioti akmenis, aptverti ganyklas, užauginti gyvulius bei, esant nekokiam derliui, užkabinti ant medžių šiek tiek daugiau obuolių nei įprastai. Visa tai, žinoma, vyko pačioje gyvenimo pradžioje.
Baigus kalbėti su draugu, pradėjau didžiuotis savo amžiumi ir leistis į prisiminimus.
Turiu prisipažinti – jaučiu, kad esu senas. Dabar net sunkiai įžvelgiu daiktus, galiu tik rankomis juos apčiuopti ir bandyti įspėti, koks daiktas atsidūrė mano rankose. Man ne visada aišku, kokios formos jie yra. Galiu tik spėti – mano rankos nebe tokios jautrios. Arba tikėtis, jog savo pirmąjį šimtmetį minėsiantis miestas neteko ankstesniųjų savo formų. Nežinau, kas būtų geriau. Žinau tik kelis dalykus: viskas, ką bandau paliesti, sutrupa ir netenka formos. Tiesą sakant, apie tai pagalvojau pirmąjį kartą savo gyvenime, nors, kaip jau minėjau, šiais metais gyvenu jau šimtuosius metus. Jau beveik šimtą metų vis pradedu ir pradedu gyventi. Tad progų pamąstyti apie daugelį dalykų turėjau išties nemažai. Tačiau visas mintis jau devyniasdešimt devynerius metus yra sukaustęs vienintelis rūpestis ir labiausiai perštintis skausmas, kurį už kelių minučių patirsiu jau šimtąjį kartą per devyniasdešimt devynerių metų gyvenimą. Kaip negera gimtadienį pasitikti esant visiškai vienam ir dar vietoje, kuri yra vadinama miesto širdimi ir kurią tau labiausiai skauda, kai tau... skauda. Nors vyrams retai skauda. Bet aš vis dar gyvenu devyniasdešimt devintuosius metus. Ir dar lauksiu kelias minutes. Ir tada vėl pradėsiu.
Dabar esu vienas. Vienui vienas didžiuliame name, kuriame niekada dar nebuvo tiek daug tylos ir keistokos baimės, kiek jos jaučiu šiandien, likus vos kelioms mažoms atkarpėlėms iki man nugyvenant vieno žmogaus pilną gyvenimo atkarpą.
Štai didelis apvalus stalas, esantis tame didžiuliame name. Medinis, su penkiomis kojomis, pagamintas iš stipraus ir seno ąžuolo, o nupjautas galingo stoto vyro, su aiškiai matomomis žandenomis. Už apvalaus ąžuolinio stalo sėdžiu aš. Žmogus, kuris mėgsta tyrinėti savo gyvenimą, o labiausiai mintimis grįžti į vaikystę.
Pirmąją draugystę prisimenu kuo puikiausiai, nors ji jau beveik sudūlėjusi, o jos prisiminimas svarbus, ko gero, tik man vienam. Vyrui, kuris jubiliejaus proga nusprendė atgaivinti senas vyriškas draugystes. Prisimenu, jog mes stovėjome didžiuliame rate, buvome gal devynerių metų, žvalgėmės vieni į kitus. Tada susiskirstėme į dvi komandas. Maniškė buvo stipresnė – tai akivaizdu. Kitoje komandoje buvo mano geriausias ateities draugas, kuris, pagal taisykles, privalėjo kiek įmanoma sparčiau bėgti, stengtis perkirsti mūsų rankas ir pasiimti vieną mūsiškį. Deja, to padaryti jam nepavyko. Tada pirmą kartą gyvenime pamačiau vyriškas ašaras. Ką ten vyriškas, tai tebuvo mažo berniuko verkšlenimas, pamačius už save stipresnius ir nesugebėjus jiems pasipriešinti.
Dabar galvoju, kad to berniūkščio, kurio ašarų man taip pagailo ir kurį visą savo likusį gyvenimą laikiau geriausiu draugu, niekada nebemačiau verkiančio. Ir mano žiniomis, dabar jis labai senas, senas it ąžuolas, ant kurio sudžiūvusio paviršiaus laikau savąsias rankas. Taip pat jis turi žmoną, mažiausiai tris vaikus ir gausybę ąžuolinių stalų. Tikras vyras, atžengęs dar iš senovės Romos laikų. Tikras Julijus Cezaris, atėjęs, pamatęs ir nugalėjęs.
Būtų pats laikas pakalbėti apie tą vieną mažiausių miestelių visame pasaulyje, kuriame gimiau ir dabar esu priverstas sulaukti senatvės. Nuo mano devyniasdešimt devynerių metų gyvenimo pradžios šis miesteliūkštis itin dažnai keitėsi ir sulig kiekvienais metais prisipildydavo įvairiausių daiktų, kurių atliekamos funkcijos, tiesą sakant, ne visuomet būdavo aiškios ir suprantamos net itin protingiems ir apsukriems miesto gyventojams, tų gyventojų broliams, seserims, tėvams, motinoms, vaikams, pusbroliams ir pusseserėms. Nenukreipdamas kalbos nuo keistųjų daiktų, pradėsiu pasakoti ir pačioje pradžioje priminsiu pačią gražiausią miestelio vietą – senąjį ąžuolą, kuris, kad ir kaip stipriai puoselėjamas miestelio gyventojų, niekada taip ir neišdygo. Seniesiems miestelėnams tai tapo tikra mįslė, o man, žmogui, sulaukusiam devyniasdešimt devynerių metų, toks gamtos pokštas netgi šiandien atrodo visai nesuprantamas. Kitas gana keistas, miestelyje egzistuojantis reiškinys – šviesos nebuvimas.
Galbūt jaunesnis žmogus, dar nesulaukęs devyniasdešimt devynerių metų, pasakytų, jog šviesa neegzistuoja tik seniesiems miesteliūkščio gyventojams, tokiems kaip aš. Aš griežtai nesutikčiau su tokia jaunuolių nuomone. Mat prisimenu, kiek kančių ir kuo didžiausių pastangų mums prireikė, kuomet su savo devyniasdešimt devynerių metų didele ir stipria vyrų komanda rūpinomės eglių spyglių importu į mūsų senąjį miestelį. Mat miestelyje tuomet buvę itin tamsu. Ne ką lengviau buvo surasti ir akmenių, kuomet klojome visą miestelio dangą, o ir nusipjauti medžius, prieš tai, žinoma, juos užauginus. Mat medinės lentelės yra itin reikalingos, kai tikras vyras gauna užduotį –­ apjuosti miestelį tvora. O ji buvo išties stora ir aukšta, galima sakyti, netgi neperlipama. O atsižvelgiant į tai, kad miestelyje būta nuolatinės tamsos, jokie priešai ar baisiausi įsiveržėliai niekada net nebandydavo pasiekti šio mažo ir niekam neįdomaus miesteliūkščio. Būdamas devyniasdešimt devynerių metų senučiukas net galvoju, kad galimi įsiveržėliai tik praeidavo pro mūsų miesteliūkštį net nesusimąstydami, kad čia dar ir kažko gyvenama. Vargu ar įsiveržėlio galvoje bent sukirbėjo mintis, kad čia galėtų gyventi štai toks devyniasdešimt devynerių metų senučiukas kaip aš. O kuris vagis, įsilaužėlis, įsiskverbėlis ar dar kitoks nečionykštis atklydėlis, galėtų bent maža savo fantazijos dalele pagalvoti, kad čia būta žmonių, kažkada svajojusių apie ąžuolus, žmonas ar užaugintus vaikus. Jokiam atklydėliui tokia mintis net nebuvo atėjusi.
Tiesą sakant, šiame šviesos specialistų pamirštame miestelyje nebuvo ne tik šviesos ar eglių spyglių, jame taip pat nebuvo ąžuolų, žmonų ir vaikų. Kartais pasvarstau, kad žmogus, o tuo labiau vyras, turiu omenyje šiuolaikinį devyniasdešimt devynerių metų vyrą, kuris net negali būti laimingas, niekada neturėjęs žmonos. Nė vienos. Nė pačios pačios mažiausios žmonos. Ir kiekvieną gimtadienį per devyniasdešimt devynerių metus, nepamiršdamas nė vieno gimtadienio, net paties, atrodytų, nereikšmingiausio gimtadienėlio, primenu sau, kad aš visai nekaltas, kad mano miestelyje jau devyniasdešimt devynerius metus nebuvo rasta nė viena žmona, kaip jau sakiau, nė pati mažiausia. Jeigu kas ir kaltas, o neabejotinai šioje situacijoje reikėtų ieškoti atsakingų, tai kaltinčiau šviesos specialistus, visus visus šviesos skleidėjus, prožektorius, tranzistorius, netgi akių ligų specialistus ir pačius akinius, kurių mūsų miestelyje irgi nėra. Visi šie objektai ir sutvėrimai kalti dėl to, kad į miestelį, kad ir kaip laukiama, neatklydo nė viena žmona.
Vėl suskamba telefonas. O aš galėčiau garantuoti, kad tai vyko užvakar. Ir dar vieną kartą stipriai nustebau, sulaukęs tokio skambučio. Ir skambėjo šis skambutis dar baisiau nei pirmą kartą, kai jį išgirdau. Staiga pagalvojau, kad tai ir vėl bus mano senas geras draugas, su kuriuo mus sieja be galo daug įvairiausių nuotykių, labiausiai susijusių su ganyklų tvėrimu bei eglių sodinimu. Deja, kai pakėliau skambantį daiktą, seno gero draugo balso aš neišgirdau. Net nepažinau to bjauraus balso, kurį girdėjau, tik išgirdau, kad mano draugas jau sulaukė senatvės. Sulaukė senatvės, dar kartą pakartojo bjaurus balsas.
Gal tas balsas galėjo suklysti. Ir vis tik sveikas mano seno žmogaus protas teigia, jog kai tau devyniasdešimt devyneri, tokiais dalykais nejuokaujama ir tuo labiau niekada neklystama. Tad tikėjau skambinančiuoju. Ir vėl staiga pagalvojau, nors ne, teisingiau būtų sakyti, štai dabar imu ir galvoju, kad su senuoju dar daug ko šiame miesteliūkštyje nepadarėme, dar net ne visą grindinį išklojome ir nesuradome tikrosios priežasties, kodėl šiame miesteliūkštyje nė su žiburiu nerasi jokios žmonos ar kokio vaikiūkščio, kuris galbūt niekam nebūtų reikalingas, ir dėl to galėtum jį pasilikti auginti pats sau. Nėra ir jokių ąžuolų, jokių jokių. Ir net sėklų nėra, gal dėl to, kad ir šviesos nėra.
Po pusės minutės sulaukiau dar vieno nemalonaus skambučio. Kaip keista, vėl mąstau aš, senas žmogus. Per visus nugyventus devyniasdešimt devynerius nebuvau girdėjęs tiek daug nemalonių skambužio žvangėjimų. Net ne tik žvangėjimų, bet ir nemalonių balsų. Ir net ne tik balsų, bet ir naujienų. Antrasis draugas pats paskambino. Tiesa, jo balsą greitai pažinau. Antrasis mano komandos narys, su kuriuo teko patirti mažiausiai gamtos pokštų ir katastrofų. Ir štai gerasis mano draugas užvakar sulaukė senatvės. Regis, jis tikrai užvakar sulaukė senatvės.
Ir visgi kodėl aš taip stipriai išgyvenu, jog taip greit darausi senesnis. Gal belieka nusiraminti, nebežiūrėti į telefoną, o ramiai išgerti arbatos ir dar mažumėlę pasvajoti, įsijungus seną Naujametinį koncertą. Ironiška. Darausi senesnis būtent tada, kai žmonės, turiu omenyje normalius miestelio gyventojus, švenčiantys Naujuosius metus, užsirakina savo namuose, niekur neina. Bet ką veikti tuose tamsiuose namuose, už tokių storų, neįžengiamų tvorų. Ką veikti tame miesteliūkštyje, kuriame jau devyniasdešimt devyneri metai vis senka ir senka gyvybė, nuolat barška ir barška senų žmonių seni kaulai. Ką veikti tame mieste, kuris net ne miestas, o varganas seniai seniai nebemylimas miesteliūkštis, nesugebėjęs sudaryti palankių sąlygų žmonoms įsikurti.
Anksčiau maniau, kad viskas šiame miesteliūkštyje yra gana tvirtai pastatyta, turiu omenyje miesto grindinį, neperlipamos tvoros, namai, langai, baseinai. Maniau, kad miesto transporto sistema gana gerai išplėtota, kad žmonės puikiausiai sugebės aprūpinti savo šeimą maistu. Maniau, kad šis miestas bus vienas geresnių visoje visatoje, sukurtoje, atrodo, per devyniasdešimt devynerius metus. Taip pat anksčiau įsivaizdavau, kad viskas čia kone tobula, nekalbant jau apie ekologiškai pasodintus obuolių laukus, žaliuojančias ganyklas. Įsivaizdavau, kad ir žmonės čia bus laimingi. Dabar tai atrodo nesuvokiama mano senyvo žmogaus nebe itin blaiviu protu, o gal vertėtų sakyti, neblaivia sąmone, kuri iš nežinia kur traukia tuos praeities įsitikinimus apie tikro vyro priedermes, apie kažkokius ąžuolus, žmonas, vaikus, pastatytus namus.
Ko gero, girdėjau pirmąjį fejerverką. Blizgančią fanfarą, mano supratimu, bylojančią apie kažkieno brandų amžių. Esu priverstas žvilgtelėti į laikrodį. Pažiūriu. Ir suprantu, kad esu, matyt, jau pernelyg senas, kad įžiūrėčiau tikslų laiką, o man jo ir nereikia, staiga suvokia mano senas, bet retkarčiais dar blaivus protas.
Sulaukiau senatvės. Šiame jau seniai negyvenamame miesteliūkštyje, kuriame niekas neauga, o tik sensta ir barška kaulai, kuriame nieko neskauda, bet tik skauda širdį –­ pačią jautriausią miestelio vietą. Šiame keistame miesteliūkštyje, kuriame nebeapčiuopiu jokių aiškių gyvybės formų ar kontūrų. Gal net to miesto nėra. Nes kaipgi galima pastatyti kokį nors miestą be ąžuolo, kaip galima užauginti bent vieną vaiką be žmonos, o kaip galima susirasti žmoną, jeigu neturi kur gyventi, nes to miesteliūkščio gal net nėra. O esi tik tu. Devyniasdešimt devynerių metų žmogus.
Šiandien, sekmadienį, kaulai barškėti pradėjo man, žmogui, neatlikusiam vyriškosios priedermės ir sulaukusiam senatvės, nesusiradus žmonos anei vaiko kartu su ja.

Draugai