Alejandro Bravo. Šypsena

Nikaragvos prozininkas, poetas, eseistas Alejandro Bravo gimė 1953 metais. Studijavo teisę. Vėliau dirbo juridinių mokslų bei literatūros dėstytoju Nikaragvoje ir Gvatemaloje. Išleido apsakymų rinkinius „ Visų mėgstamas mambo ir kiti apsakymai" („El mambo es universal y otros relatos", 1982), „Širdžių karalienė" („Cuentos escogidos", 1997), poezijos knygas „Būgnų dundesys mėnesienoje" („Tambor con luna", 1981), „Pelnytas mokestis" („Tributo merecido", 1995).

Sigitos Klemkaitės, Eglės Mažuknaitės ir Emilijos Klemkaitės tapytos langinės Rokiškyje. 2014

Anti apleido šį pasaulį tais metais, kai siautė uraganas. Pasimirė iš liūdesio. Jos plaučiai, nebetekę galimybės įtraukti Karibų jūros kvapų ir vėjų, liovėsi veikę Jono Krikštytojo ligoninėje, kadaise tvirtos kojos, nebegirdėdamos kreoliškų ritmų, neįstengė prisitaikyti prie ispaniškos muzikos; pamaldžiai sudėtos rankos jau nebeprašė sveikatos parapijos bažnyčioje, akys daugiau linksmai nebesižvalgė po Senojo Banko gatvę. Managva ją pražudė.

Iš Blufildso Anti atgabeno pirmuoju lėktuvu, skridusiu praūžus uraganui. Jos vaikai pamanė, kad būsią geriau, jeigu išveš ją iš nusiaubto miesto. Šitaip ji pakliuvo į sostinę, į Kosta Rikos rajoną, nors ir bandė visaip prieštarauti plonu, gal net spigoku balsu. Ji buvo Edžio senelė, nenuoramos negriuko, galinčio žaisti be jokio poilsio, viską pamiršus.

Mes, vaikai, bet kaip atlikę mokykloje užduotus namų darbus, kas vakarą rinkdavomės greta priemiesčio turgaus plytinčioje dykvietėje žaisti prieš kitą komandą, sudarytą iš Dono Bosko rajono berniūkščių.

Edis, aistringai mėgęs žaisti beisbolą, turėjo niekaip neištariamą Obedjaho vardą. Prieš porą metų jis atvyko iš Karibų jūros pakrantės ir visus juokino, keistai tardamas kai kuriuos ispaniškus žodžius. Mus smagino ir tai, kad išsprūdusiam kamuoliukui nuskriejus už aikštelės ribų, jisai keikdavosi angliškai. Edžio namuose mes, jo draugai, buvo priimti taip šiltai, lyg būtume patys artimiausi giminės, su kuriais nesimatyta begalę metų.

Edžio senelė tapo kaip ir visų mūsų senele. Kirčiuodami paskutinį skiemenį, kai kad daro Karibų zonos gyventojai, tardami angliškus žodžius, išmokome tinkamai pasakyti jos vardą. Pamėgome jos kepamus pyragus su aštriu įdaru, kas mums buvo naujiena, tiesiog ryte rijome jos pagamintas jūrų gėrybes, saldžiąsias bulves, gardžiavomės kokoso riešutų pienu. Drauge su Anti dainavome kalipsus, traukėme senovines moravų bažnyčios giesmes, ji mus mokė jausmingo maipolės šokio paslapčių. Akis magino dar tebesilaikantis jos grožis. Vartydami nuo uragano vėtrų išsaugotą šeimos albumą, žavėjomės ankstesne jos išvaizda. Jaunystėje buvo aukšta ir liekna – kaip visos jorubų genties moterys, kokios piešiamos enciklopedijose. Ilgos kojos teikė jai grakštumo nelyginant gazelei. Stambi, iškili krūtinė, rodos, būtų galėjusi išmaitinti visus genties vaikus ir neabejotinai gundė geidulingus vyrus. Visa lanksti figūra dingojos kaip pats tobuliausias Dievo tvarinys. Nesunkiai galėjai patikėti, jog toji šalimais sėdinti dabar apkūnoka moteriškė, kadaise tiesiog iš proto varė vokietį, kuris plaukiojo tarp Jamaikos ir Blufildso, supirkinėdamas kokosų riešutų koprą tolesniam jos perdirbimui fabrikuose.

Tasai vokietis atrodė kaip tikras džiantelmenas. Jis punktualiai, tarsi ekspresas Londonas–Liverpulis, kas tris mėnesius iš uosto atvažiuodavo į Blufildsą. Kadaise jis paliko savo tėvynę, norėdamas studijuoti senąją germanų literatūrą Kembridžo universitete. Prisiskaitęs romanų apie lobius ir neįtikimus piratų nuotykius Karibų jūroje, paliko skliautuotas auditorijas ir išplaukė į Jamaiką. Ten, patogiai įsitaisęs viešbučio terasoje, vėdavosi pintų palmės plaušų vėduokle ir vaikė nuo savęs muses. Darbavosi derėdamasis su plantatoriais dėl kokosų branduolių kainos, iš didelių stiklinių maukdamas limonadą su ledu ir šluostydamasis prakaitą levandų kvepalais sulaistyta nosine. Pietums, lyg koks tropikų gyvūnas, valgydavo tik vaisius. Vakare kopdavo į savo kambarį, nusiprausdavo niūniuodamas ir švilpaudamas, o paskui, nepriekaištingai apsirengęs, žingsniuodavo į viešbučio restoraną. Vakarienei užsisakydavo stambius, svieste keptus omarus, apšlakstytus viskiu. Desertui išgerdavo kelias taureles šerbeto ir sliūkindavo į gatveles palei uostą, kur iki ryto smagindavosi slaptuose lošimų namuose.

Vyriškis karštais tropikų vakarais prasiblaškymui mėgo nusižiūrėti kokią mergužėlę. Vieną dieną pamatė ją. Merginos eisena, iškilios, einant šokčiojančios krūtys, tarytum paties sumaniausio meistro ištekintos dailios blauzdos buvo ne kasdien regimas vaizdas. Pasiteiravo vieno viešbučio tarno apie ją ir sužinojo, kad Konstansa esanti iš vienos garbingiausių miesto šeimų. Toji šeima negarsėjo dideliais turtais, tačiau jos nariai buvo žinomi kaip aktyvūs moravų bažnyčios veikėjai. Vienas merginos dėdė netgi priklausė bažnyčios tarybai. Dar tarnas pridūrė, kad Konstansos neįmanoma palenkti nei dovanomis, nei turtais. Nepriklausė prie taip suviliojamų merginų. Pripažino vien rimtą bendravimą.

Vokietis kantriai laukė, iki vėl ras progą pamatyti gražuolę. Vieną ūkanotą vakarą, išvydęs merginą gatvėje, ėmė ją sekti. Kad ir į kokią parduotuvę mergina suko, jisai neatsiliko nuo jos. Kad ir kokiuose namuose lankėsi, laukė jos išeinant. Mergina susivokė, kad yra sekama, tačiau oriai nudavė nepastebinti persekiotojo ir net nežvilgtelėjo jo pusėn. Galiausiai, jau visai vakarop, grįžo į tėvų namus. Taip sužinojo, kur ji gyvenanti.

Sekmadienį nukako moravų bažnyčion į apeigas. Nors buvo liuteronas, Kembridžo akcentu, gerokai besiskiriančiu nuo kreoliškų intonacijų, bandė giedoti visas giesmes. Išvydusi jį, mergina šyptelėjo. Tuomet jis visiškai neteko galvos.

Anti mums papasakojo, kaip toliau elgėsi vokietis, nusprendęs nebegrįžti į Jamaiką koporos prikrautu laivu. Savo darbdaviams parašė laišką, kuriame paaiškino, kad Kukros upe plauksiąs ieškoti pigesnės žaliavos, paprašė, kad pirmu laivu, plauksiančiu į Blufildsą, atsiųstų jam atlyginimą ir, kaip įmanydamas, šoko lenkti gražuolės savo pusėn.

Senoji moteris, sunkiu kūnu braškindama krėslą, aplinkui susirinkusiems berniūkščiams leidosi porinti, kaip levanda kvepiantis vyriškis nuolat slankiojo miesto gatvėmis jai iš paskos. Vokietis liovėsi net ir retkarčiais lankęsis linksmybių namuose. Pilte apipylė ją gėlėmis, europietiškais kvepalais, kuriuos ji, savo ruožtu, išdovanodavo draugėms. Nors tasai vyriškis irgi traukė jos akį, tačiau vien valiūkiškai koketavo, tuo kankindama jį. Galiausiai vieną rytą, po apeigų banyčioje, Giunteris Edis sukaupė visą drąsą ir oficialiai paprašė merginos rankos.

Klausydamiesi Anti pasakojimų, mes drauge su ja išvaikščiojom daugelį Blufildso gatvių, išmokom maipolės judesių ir figūrų. Regis, aiškiai matėm, kaip Anti draugės šokdamos gundomai kraipo klūbus. Šventėse, rodos, kartu su kitais gurkšnojom imbierinį alų, kartu giedojom moravų bažnyčios giesmes, kartu su ja tarsi alsavom Karibų jūros kvapais, mums irgi žilpino akis karšta rugpjūčio vidurdienį tviskanti Blufildso įlanka.

Vestuves surengė išties prašmatnias. Gelstelėjusiose nuotraukose matėme vestuvinį kortežą, traukiantį per miestą, iškilmingą ceremoniją bažnyčioje, žodžiu, tikrą šventę. Edis nupirko namą Kukurūzų saloje, o iš Didžiojo Kaimano salos parsisiuntė naujus baldus. Madaus mėnuo ir prabėgo toje saloje, linguojant palmėms, naktimis šviečiant ryškiam tropikų mėnuliui. Vokietis nusprendė nebegrįžti į ankstesnę darbovietę, o pradėti savo verslą. Planavo supirkinėti dviejų salų koprą ir, šiek tiek apdirbus, parduoti labiau paruoštą žaliavą buvusiems šeimininkams.

Kai geriau įsikūrė, vokietis iš Jamaikos atsigabeno jau parengtas aliuminio konstrukcijas ir surentė didžiulį pastatą, kurį pavadino faktorija. Į naująjį sumanymą Giunteris Edis sudėjo visas savo santaupas. Saloje ištisai augo kokoso palmės ir mangamedžiai. Šiais medžiais apaugusių sklypų neskyrė jokie atitvarai, bet kiekvienas žinojo savo žemės ribas. Salos gyventojai skynė kokoso riešutus ir gabeno juos į faktoriją parduoti. Tenai samdyti darbininkai skaldė juos, ėmė koprą, malė ją čia pat įrengtame malūne, paskui maišė milžiniškame katile, iki pavirsdavo tiršta mase. Vėliau šią masę siuntė į Jamaiką, kur iš jos buvo gaminamas kokoso palmių aliejus. Iš mažosios Kukurūzų salos atplaukdavo laiveliai, pilni pardavimui skirtų kokoso riešutų. Konstansa, turėdama subtilią prekeivės nuojautą, įtikino vyrą, kad tasai skirtų lėšų nebrangių prekių krautuvėlei. Ją atidarė iškilmingai – netgi surengė šventę su šokiais. Virš durų prikalė ryškią iškabą „Įvairios prekės". Iš mažosios Kukurūzų salos atvykę gyventojai joje palikdavo pinigėlių, kuriuos gaudavo Konstansos vyrui pardavę kokoso riešutus.

Po metų tokio gyvenimo Konstansa pasijuto nėščia. Pirmas vaikas paveldėjo žalias tėvo akis ir tamsią Konstansos odą. Kai Konstansą nudiegė pirmieji sąrėmiai, liepė pašaukti saloje žinomą pribuvėją. Toji atsiskubino lydima trijų baltai apsirengusių moterų. Jos užsidarė gimdyvės kambaryje. Anti mums papasakojo, kad moterys tuomet ištepė ją įvairiausiais aliejais ir įniko masažuoti. Giedojo protėvių giesmes, kviesdamos gerąsias miškų ir laukų dvasias, kad šios sergėtų gimdyvę, gėrė Dominikos romą, kad nenužiūrėtų bloga akis, šaukėsi Jehovos, kad kuo toliau nuvytų nuo kambario mirties angelą. Prisiminusi tas tris moteris, Anti kaip įmanydama vaizdingiau stengėsi nupasakoti mums, kas dėjosi tąsyk. Spalvingo jos porinimo dėka mintimis nusikėlėm net į Afriką. Jorubų genties moterų užkalbėjimo maldos mums dingojos kaip kokia gija, Kukurūzų salą siejanti su tolimuoju Beninu, esančiu jau kitame žemyne. Mes aiškiai girdėjom prieš penkiasdešimt metų Edžių namuose gimusio vaiko verksmą.

Moterys numaudė kūdikį, ištepė stiprybę teikiančiais aliejais, suvystė ir įteikė besididžiuojančiam tėvui. Motinystė susiejo Konstansą su jos protėvių kultais. Kraujo balso veikiama, susivokė, jog dievas Jamaja gali sėkmingai sugyventi su Kristumi.

Penketas vaikų išvydo šį pasaulį Edžių namuose. Kopros apdirbimo įmonė veikė sėkmingai. Viskas, regis, bylojo istoriją turėsiant laimingą pabaigą. Bet netikėtai vokietis pajuto baisią nostalgiją Europai. Vieną dieną, niekam nė žodžio netaręs, netgi nė menkiausio daikto nepasiėmęs, jis pradingo iš Kukurūzų salos.

Anti mums apsakė, kaip ieškojo vyro po visą salą. Iš pradžių manė, kad jis iškeliavo ieškoti naujų kokoso plantacijų, idant galėtų aprūpinti fabriką žaliava. Po dviejų savaičių teko susitaikyti su mintimi, kad vyras ją paliko.

Pardavė namą, išnuomojo fabriką ir persikėlė su vaikais į Blufildsą. Nusipirko būstą Senojo Banko gatvėje ir pradėjo vystyti labdaringą veiklą. Ilgainiui tapo pirmąja moterim, išrinkta į moravų bažnyčios tarybą. Radosi gegužės organizatore, pribuvėja, patarėja šeimos reikaluos, kepėja, virėja, slaugytoja. Iš misis Edi pavirto Anti. Pasidarė visų aplinkinių teta.

Ypač Anti gyvenimą pakeitė vienos iš artimų jos draugių mirtis. Džunė Bier gyveno Managvoje, bendravo su tenykščiais poetais ir dailininkais. Karibų motyvais paįvairinti primityvistiniai jos dailės kūriniai buvo dažnai demonstruojami sostinės galerijose. Kadaise Džunė Bier atrodė tikrai išvaizdžiai, bet mirė jau smarkiai pasikeitusi, tik jos veide tarytum saulė švietė šypsena. Į Blufildsą ją atskraidino lėktuvu ir palaidojo kaip įžymią asmenybę.

Prieš laidotuves Džunės buvusios draugės nuvyko pas Anti. Visos vilkėjo baltus rūbus ir jai taip pat liepė apsivilkti ne tradicinį juo apdarą, o apsitaisyti kaip ir jos. Su savimi atsigabeno degtinės, įvairių aliejų ir keistais aromatais atsiduodančių kvepalų. Moterys susibūrė Anti kambaryje, gėrė degtinę, giedojo ritmingas tolimosios Afrikos giesmes. Iš kambario išėjo pasikeitusios – jų akyse žibėjo lyg kokia ugnelė. Nužingsniavo į laidojimo namus, išvarė iš šarvojimo salės visus tenai susirinkusius, netgi vyriausybės atstovus, atvykusius iš Managvos, ir nurengė velionę. Ištepė ją aliejais, o paskui, prisisėmusios į burnas degtinės, apipurškė ją iš visų pusių, dainavo dainas apie žydinčius laukus, kur laksto antilopės ir lėtai teka jūros pusėn plačios upės. Vieną po kito išvardijo jos protėvius ir pašaukė dvasias, idant lydėtų ją kelionėn į tuos laimingus kraštus. Kai baigė šias apeigas, velionė tiesiog spindėte spindėjo. Dabar ji pati buvo tapusi dailiai išrodančiu kūriniu.

Kai moterys išėjo, greta laukusieji nulenkė galvas, pagerbdami tas senovinių apeigų atlikėjas. Tik moravų bažnyčios dvasininkas aiškiai nepritarė girdėtoms giesmėms, tačiau nieko nesakė, vien palingavo galvą.

Anti savo vyrą paslėpė tolimiausiame prisiminimų kampelyje. Niekada, aplinkiniams girdint, nepriekaištavo, kad jisai palikęs ją vieną su vaikais. Niekada net neužsimindavo apie tai.

Vienu tarpu moravų bažnyčia susimanė išmesti iš maipolės šokio pernelyg gašlius judesius, pastorius surengė šventę kur šokėjos vilkėjo ilgas suknias, o vyrai priminė Viktorijos laikų kilmingus ponus. Tuomet Anti Punta Frijos rajone, nusidriekusiame palei jūros krantą, surengė derlingumo medžio šventę. Ten šokių figūros ir judesiai aiškiai vaizdavo sanguliavimą, dainos kvietė žemės ir lietaus dvasias šokti drauge su visais pasitinkant pavasarį, idant užderėtų tikrai geras derlius. Iš pastoriaus sumanymo padaryti maipolę padoriu šokiu nieko neišėjo. Taip Anti išsaugojo senąsias tradicijas, nors dabar ispanai1 pagal tuos ritmus dainuoja visai kitokio turinio dainas, o jų atliekamų šokių judesiuose nebeliko jokio dvasingumo.

Kai kitan pasaulin iškeliavo vienas moravų bažnyčios tarybos narys, jo vieton parapijiečiai pasiūlė Anti. Mat ji jau buvo priėmusi daugel naujagimių, ne kartą maldė šeimyninius nesutarimus, jos ranka globojo gyvą galą vargšų, o moters indėlis į bažnyčios chorą buvo toks, jog pastoriui teko nusileisti.

Kuomet pačiai Anti pranešė, kad ji yra pirmoji moteris, patekusi į bažnyčios tarybą, moters veidą nutvieskė savita šypsena. Toje šypsenoje regėjai patenkintus jos protėvių veidus. Iš taip besišypsančios moters, rodės, sklido būgnų dundesys ir senovinių šokių ritmai.

Žinia, kad uraganas „Žoanas" pasieks ir Blufildsą, iš pradžių jo gyventojams atrodė grynas pramanas. Šį Karibų jūros baseine esantį miestą audros visuomet aplenkdavo. Nėra ko nė lyginti su Havana, Kingstonu ar San Chuanu, kuriuos kasmet siaubė uraganai. Blufildsą kokia paklydusi audra kliudydavo ne dažniau kaip kartą per šimtą metų. Kai kurie netgi manė, jog tie gandai esąs politinis sandinistų manevras, siekiant išvilioti iš miesto gyventojus ir perkelti juos į kitą vietą, kaip kad buvo pasielgta su miskitų genties indėnais, gyvenusiais prie Koko upės.

Kaip ir daugelis kitų mietiečių, Anti nepanoro kelti kojos iš savo namų. Valdžios atstovai jėga išgabeno ją į saugią priedangą. Ten gyventojai per radiją išgirdo paskutinį prenešimą iš Kukurūzų salos ir pasiruošė blogiausiam atvejui. Kol Blufildse siutėjo baisinga vėtra, iš šaknų raudama šimtamečius medžius, niokodama namus, anti giedojo senąsias moravų bažnyčios giesmes, pasakojo istoriją apie tai, kaip Jėzus Tiberiados ežere apmalšino audrą, guodė labiausiai išsigandusius, drąsino veiklesnius.

Kitą dieną nusiskubino apžiūrėti namų. Buvo nuplėšta pusė stogo, o viduje viskas buvo baisiausiai išvartyta, sudaužyta. Čiupo šluotą ir įniko tvarkytis kaip įmanydama. Taip beplušančią ją ir rado sūnūs bei anūkai, pirmuoju lėktuvu atskridę iš Managvos. Puolė prašyti, kad kuo greičiau apleistų sugriautą miestą. Veltui. Tiesiog melste meldė. Nepadėjo ir šitai. Jai parodė, kaip suniokotas visas miestas. Jokio poveikio. Gąsdino, kokios ligos ir nelaimės laukiančios pasilikus. Niekas negelbėjo. Anti pareiškė, jog kaip tik dėl to ji čia esanti reikalinga žmonėms. Galop vyriausias sūnus davė griežtą nurodymą, ir Anti buvo jėga nugabenta į oro uostą.
Taip atsidūrė kitur, toli nuo savo miesto, toli nuo bičiulių, taip mes ir susipažinome su ja. Ilgainiui tapo senele, nuostabių istorijų pasakotoja, lyg kokia visų ją pažinojusiųjų teta. Angliškas žodis „aunty", Karibų jūros rajone tariamas kirčiuojant gale, pavirto Anti. Mes tapom jos globotiniais, jos gentimi, jos šeima.

Vieną vakarą, numanau, kad iš liūdesio, ji pasimirė. Atvyko vienas jos anūkas, vyresnysis Obedjaho brolis. Atkako drauge su karo ligoninės medikais, kurie Anti kūną paruošė paskutinei kelionei, paskui pranešė šeimai, kad kitą dieną atskrisiąs karinių pajėgų lėktuvas karstui su velione nugabenti į Blufildsą.

Mes, berniūkščiai, nuėjom paskutinį kartą pažvelgti į ją. Tik Žoelis Samora nepanoro eiti su mumis. Aiškino, kad bijąs paskui sapnuoti numirėlę. Tėškėm, kad jis esąs snarglius. Argi galima bijoti Anti, nors ir mirusios! Sustoję prie karsto tarsi paskutinio sudie, išvydome rimtą, netgi rūstų Anti veidą. Nė ženklo to, ką regėdavome anksčiau.

Per šermenis vyresnysis Obedjaho brolis pranešė mums, jog lėktuve atsirasią vietos ir mums; jisai žinąs, kaip senelė mus mylėjo, tik reikia, kad tėvai sutiktų išleisti.

Skrisdami jutom ir baimę, ir smalsumą. Kai lėktuvas nusileido, užsigeidėm savo akimis išvysti miestą, apie kurį tiek buvom girdėję iš Anti lūpų. Žingsniavome Aberdino prospektu, dairydamiesi į vaikštinėjančias merginas, vaizduodamiesi, kaip tenai, spindėdama jaunystės grožiu, vaikščiojo Anti, godžiai traukėm į save aitrų Karibų jūros kvapą, žavėjomės vidudienio saulėje žėrinčia įlanka, kurios atspindžiai tvieskė visą miestą, grožėjomės smailu moravų bažnyčios varpinės bokštu, valgėm saldžias bandeles iš manioko miltų, troškulį malšinom alumi su imbieru.

Po pietų name, kur buvo budima prie pašarvotos Anti, atsirado grupė baltai apsirengusių moterų. Jos liepė visiems išeiti iš kambario, kuriame stovėjo karstas, ir pasiliko vienos su velione. Būdami gretimam kambary, aiškiai girdėjome moterų giedamas giesmes, ir mes, tiek laiko pažinoję Anti, tiesiog jutom jos protėvių dvasią, kuri turės nunešti ją į laimės kraštus.

Iš namo karstą išnešė jau vakarop; buvo numatyta, kad pirmiausia užsuksim bažnyčion, o jau paskui trauksim į kapines. Karstą į bažnyčią ant pečių įnešė artimiausi jos giminaičiai, pastatė priešais altorių ir atidengė. Mes, buvusieji visai netoli, išvydom, jog Anti veidas tarytum šypsosi. Iškilmingai giedojo bažnyčios choras, tačiau mums mintijos, kad tuose garsuose girdim ir būgnų dūžius bei senovinių šokių ritmus.

1 Karibų jūros pakrantės gyventojai, kalbantys kreoliškai (anglų, ispanų, prancūzų kalbų mišiniu), ispanais vadina Ramiojo vandenyno pakrantėje gyvenančius nikaragviečius, kurie kalba ispaniškai.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Versta iš „El oceano en un pez", Editorial Arte y Literatura, La Habana, 2011.

Draugai