BUDYNĖS

Darėsi šalta. Poezijos festivalių veteranas Vykis, atsikėlęs nuo suoliuko prie Jokūbo ir Pilypo, nukiūtino prospektu. Malonūs prisiminimai apie skaitymus Birštono kilpoje įtartinai maišėsi su posmeliu „kai būsiu Šančiuose aš meilės pančiuose", bet paskui viską nustelbė šviežiai plikytos kavos kvapas, lyžtelėjęs pro „Laumės" duris. Tačiau Žemaitė žvelgė vis priekaištingai ir niūriai, tad Vykis susitvardė ir nužingsniavo toliau.

„Novotelio" kūnas visais raumenim spraudėsi į patį prospekto vidurį tarsi buvęs KGB bendradarbis, patapęs seimūnu ir užvažiavęs ant kojos kelią užtvėrusiam policininkui. O būta dailios „ Palangos", atsiduso Vykis. Jaukiame jos kiemely, antai, apie fontano čiurkšlę klibikščiuoja Algis Verba ir kaukia kaip geležinis vilkas: „Nebėr ano Vilniaus, nebėr! Nenoriu verkiančios, Jeruzale, tavęs."

Kitapus, veizėk, generolo stovyla, išnirusi iš užlaikių, grumiasi su daktarėliu Kudirka. Generolas švaistos apsiaustu – palapine, daktarėlis stryku mosuoja. Keberiokšt, priminęs skverną apsivertė generolas, o daktarėlis vėl griežia didaktiškai. Adomas Mickevičius jam nepritaria, sumedėjęs stūkso pašalėje. Pamėnai, panie, pamėnai.

Aliuzijų iliuzijas sklaidydami sušvito rašytnamio žiburiai. Tegyvuoja draugas Cvirka, raudonasis gaidys, kaip jį anuomet pravardžiavo, vis dėlto pasirūpinęs plunksnos darbininkais! Te jo paminklas stirkso nenugriaunamas! Ten lyg renginys koks, gal ir užkandos bus?

Ne visai per vidurį, kažkiek įstrižai, bent taip pasirodė Vykiui, tįsojo juodas karstas. Jame ilsėjosi nusipelnęs poilsio klasikas. Pakampėse kiurksojo keletas žmogystų. Vykis kolegiškai pritūpė šalia. Čia buvo šilta, greitai ėmė marinti snūdas. Toliau viskas regėjosi lyg sapne, lyg pro miglą. Prie karsto ūkanose stojo kažkokia kalbėtoja, vestalė, ar kitokia dievų įkvėptoji. Toji velionį apraudojo profesionaliai. Vykiui beveik pasidarė graudu. Tautos žodžio netektys regėjos nebepataisomos. O nuveiktų darbų kaugės siekė jei ne Monblaną, tai bent kelias šatrijas ir medvėgalius, vienas ant kito užverstus. Stambios įgudusios ašaros, perpildžiusios ašaruves, papsėjo ant parketo ir aižėjo, aidais draskydamos Lietuvos širdį.

Ir karo metais, atsidūręs prie Uralo, žemės galo, jis dirbo Lietuvai. Kartu su Serafima Semionovna siuvo vatines frontui, o naktimis rašė eiles, kurios kirto kumščiais geležiniais... Vykis knaptelėjo, buvo praradęs keletą perlo grynumo frazių, raudotoją, prilaikydami, kad nekniubtų, išvedė iš salės, kuri ilgam nugrimzdo į jaukią tylą. Plyksnojo žvakės, dvelkė vašku ir parketo laku, konstatavo Vykis, įsikniaubdamas į striukės apykaklę. Pas­kui prašmėžavo nedarni buvusių kovos draugų rikiuotė, tvokstelėjo sena gera „Stoličnaja" ir vėl buvo galima snūstelėt.

Bet ne. Durys vos nenulėkė nuo vyrių, grindys įlinko, žvakės išgąstingai supleveno ir kambary stojo dar vienas negyvėlis. Ir jau gerokai pagyvenęs negyvėlio negyvenimą, kažkaip sujauktai mintijo Vykis, nes dvelkė ne tik Antakalnio kalneliu, bet ir visai neliteratūriškais puvėsiais beigi trūnėsiais, o nuo jauseniai neskulptūriškų kostiumo klosčių derlingai byrėjo žemė.

Pertrūkis. Tokie pastaruoju metu Vykį ištikdavo vis dažniau. Laikas sustodavo, daiktų ar žmonių apribai išblukdavo, viskas aplink nuščiūdavo ir sustingdavo tvyrant tylai. Ir joje pamažu imdavo švytėti tvinkčiojantis taškelis. Jis tapdavo paveikslo centru. Tiesa, kartais tokių centrų atsirasdavo keletas, tačiau nesunku būdavo atsekti sąsajas bei hierarchiją. O dabar taškas, pulsuojąs tarp ateivio ir karsto, tai įsižiebdavo, tai kone visai išblėsdavo.

Vykis papurtė galvą vaikydamas miegus. Žmogystos pakampėse kiurksojo vos įžiūrimos, nė viena neatrodė išsigandusi arba bent nustebusi. Tartum nė nebūtų pastebėjusios staigaus numirėlių pagausėjimo. Vykis darkart papurtė galvą. Paveikslo centras vėl išryškėjo. Jis artėjo prie karsto vidurio. Atėjūnas griebė negyvąjį klasiką už atlapų ir papurtė. Tasai nenoriai atsisėdo karste. Bet ne, jis anaiptol ne atgijo,o liko klasikinėj mirusio būsenoj, fiksavo Vykis. Ir gaivelėtis jam nebuvo kada, nes tapo brutaliai trenktas į salės vidurį. Ne, neparvirto, susvirduliavo kiek ir, – o taip! – pats puolė įsibrovėlį. Švytįs centras įsiplieskė ir pulsavo gyva, sveika šviesa.

Numirėliai grūmėsi nuožmiai ir tyliai. Čia, rodėsi, įsiveržėlis jaučio svoriu sumaitos prikeltąjį, čia vėlei karstinis, vikriai išsisukęs iš gniaužtų, pažemiais niurkė priešininką. Vykis susidomėjęs sekė imtynes, nors nesigirdėjo nė garso. Tačiau jo mintyse skraidė priekaištai ir įžeidinėjimai, skundai ir padejavimai. Gal tai buvo išduotojo kerštas, apgautojo atsiskaitymas, senų sąskaitų suvedimas, o gal tiesiog kartų konfliktas. Įdėjinio tėvo ir (ne) kūrybingo įpėdinio susitikimas. Kame? Šitame apšnerkštam rašytnamy? Vykis darkart apsidairė. Niekas nebuvo pasikeitę. Žmogystos kiurksojo kaip kiurksojusios ir matomai snaudė. Gal tai tiesiog natūralus literatūrinis procesas, pagalvojo Vykis, įprastinis sostinės intelektualų ritualas? Ir tuo metu pačiame tamsiausiame kampe jis pastebėjo blykstelint žvilgsnį. Mažas pilkas žmogelis pasimuistė ten ir nurimo.

Grumtynės tęsės ir tęsės. Nepasakytum, kad permainingai, nes niekas perdaug nesikeitė, čia vienas stumtelės kitą, čia kitas, griebęs per pusiaują, kilstels ir atstums varžovą. Vaizdas gan monotoniškas, mintyse atsiduso Vykis, kas kad kiek makabriškas, niekas nepatikės, kai pasakosiu, sakys, vėl padauginau, galėtų paįvairėti ir jau kurion vienon pusėn krypti. Numirėliai stumdės ir grumdėsi, negyvuose jų veiduose, kampuotuose judesiuose nesimatė nuovargio pėdsakų.

Pamažu, regis, įsibrovėlis ėmė imti viršų. Karstinis gal visgi kiek silpnesnis, nustatė Vykis. Ir vėl pamatė pilkąjį žmogelį. Jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį ir maigė klavišus. Dar vienas gyvas žmogus salėje, tai, ko gero, įdomiau ir už lavonus! Žmogelis kažką šnabždėjo į telefono ausį. Karstinis atgavo amą ir sumosavo rankomis. Dabar jis spaudė ateivį ir po truputį stūmė durų link. Bet čia vėl sudundėjo žemė, pokštelėjo laukujės, paskui vidinės durys, gailiai sucypė grindys ir vidun įsiveržė Petras Cvirka. Tas pats, akmeninis, nušokęs nuo postamento. Visas raudonas pripuolė jis prie peštukų, dar labiau paraudonijo, suplakė rankomis kaip sparnais ir pragydo: kakariekū! Švytintis pulsas užgeso.

Pertrūkis. Vykis atsibudo centriniam pašte. Buvo jau beveik prašvitę. Koksai radauskiškas perkėlimas, pagalvojo Vykis. Pasimuistė ant metalinio suolo ir koja užgavo pilną alaus skardinę. O kaip ji pravertė! Dabar buvo galima pamąstyt ir apie grįžimą namo. Einant pro „Palangą" prisijungė Algis Verba. Ir man į Raseinių pusę, pasakė. Vykis apsidairė, ne, jokių negyvėlių! Tik iš už kampo kyštelėjo mažas pilkas žmogelis. Algis ėjo greta ir greitakalbe skaitė eilėraščius. Taip jie priėjo aikštę. Va ir Petras Cvirka su raudona birka! sušuko Algis Verba. Jis pakėlė koją ir pačiureno ant postamento. Gerai vis dėlto būti vilku, kad ir geležiniu, mintyse pritarė Vykis. Petras Cvirka nė nekrustelėjo. Jis ir toliau nuolankiai žvelgė Maskvos link. Vykis pasivijo troleibusą ir stotyje dar spėjo įšokti į jau pajudėjusį autobusą. Atgalinio vaizdo veidrodėlyje matė, kaip aikštelėje likęs mažas pilkas žmogelis įnirtingai mostaguoja, bandydamas sustabdyti greitėjančią mašiną. Miestas tolo. Vykis matė Pamėnų kalną. Ant jo stovėjo prisukamas Geležinis Vilkas ir staugė. Garsas sklido per visą slėnį ir dužo į Akropolio sienas.

 

RECENZIJA

Pasakojimas žaidžia laiku, veiksmo vietomis, nepasigaili nė paties pasakotojo. Štai pradžioje kažkoks nesusitupėjęs Vilniaus studentas su grupe tokių pat atvyksta į Rytų Vokietijos Potsdamą padirbėti vadinamose studentų brigadose. Spėjame, jog jau prasidėjęs aštuntasis dešimtmetis, šmėsteli užuomina apie susideginimą Kaune. Raudonom čerpėm dengti namukai stovi nelyg brolių pasakose, vijoklinės žalumos beveik uždangsčiusios langus, už kurių vyksta nežinomi siužetai, viskas nauja, neįprasta. VDR juk turėjo būti socializmo vitrina, atvykus iš sovietinio Vilniaus stebino švarūs sutvarkyti senamiesčiai, prekių kupinos parduotuvės, spalvingai apsitaisiusios moterys bei mergelės, tikras, ne žigulinis, alus. Ties pastaraisiais dviem punktais studenčioko pasakojimas sukas itin vingriais verpetais.

Pro miesto pakraštyje kiūtinčią gelžbetonio gamyklą tramvajai rieda į netolimą Babelsbergą, yra ir kitų užuominų apie kino fabriką, ir pats pasakotojas, atitrūkęs nuo alaus ir betono, leidžiasi apžiūrėti DEFA studijos paviljonų, kur sukami socialistiniai vesternai su Gojko Mitičiumi ir Dinu Ridu.

Registrai keičiasi, pasakoti imasi blondinė Kirsten. Rudis neseniai ją paliko ir perbėgo į Vakarus.

Liūdna, bet štai koks keistas ir įdomus vyrukas sukiojas po kino miestelį, kuriame vis dar kažko tebesitikinti Kirsten reguliariai apsilanko. Kelios juokingai paprastos moteriškos gudrybės, ir jiedu susipažįsta. Juokina ir nerangi, sunkiai suprantama kalba, kurią jisai laiko vokiška, ir pasakojimai apie šalį, iš kurios atvykęs, ir jo nedrąsumas. Gal ir toliau bus taip linksma. Keli nekantrūs pasimatymai, ir studentas Jonas, palikęs darbščią brigadą, apsigyvena su blondine Rytų Berlyno skvoterių komunoje. Apleistame kvartale, kurį ir liaudies policija palikus ramybėje, tvyro hipiška atmosfera, pakaitinama stipresniais gėrimais ir silpnais vietiniais narkotikais. Dėl viso pikto pas vieną auksarankį Jonui užsakomi dokumentai, atsargoje lieka ir perbėgimo per sieną planas, tačiau nieko taip ir neprireikia. Į užmiesčio miškelius nuklydusią porelę suima nepažįstama uniforma vilkintys kareiviai.

Jau kitas balsas paaiškina, kad VDR kurį laiką kariauja su Portugalija. Keistas tai karas, kuriame kaip ir nėra žuvusiųjų. Ties Rostoku išsilaipinęs portugalų desantas po operetinių kautynių pasistūmėjo į krašto gilumą ir apsikasė, komunistiniai ruporai skardena pergales ir socializmo pranašumus, o žvalgų grupelės į nelaisvę paimti meilužiai plukdomi į Lisaboną. Taigi pasakojimo ratilai vis platėja, apimdami naujus asmenis ir platumas, gausėja istorinių, kultūros ir politikos nuorodų, aliuzijų bei slaptų citatų, ritasi iš vienos šalies į kitą, dar mažiau pažįstamą, bet dėl to ji netampa svetima, nes pamažu aiškėja, kad šie ratilai, ne tik besiplečiantys į šalis, bet ir kylantys į viršų, tampa spirale, sūkuriu, įsiurbiančiu ir pakeliančiu aukštyn, iš kur lengviau atsekt pėdsakus, atrast sąsajas, įžvelgt smegduobes, net gal kiek žvilgtelėti į ateitį.

Jonas su Kirsten gan laisvai klaidžioja po Lisaboną, tik miegoti pareidami į belaisvių ir internuotųjų stovyklą. Alfamos kvartale jie susipažįsta su smalsiuoju Fernandu, susidomėjusiu judviejų istorija. Patsai Fernando laiko save bendravardžio ir daugiaveidžio Pessoa antrininku, atnašaudamas kelių kalbų laisvei ir dvasiai. Jis puošniais, metaforom perkrautais ekskursais supažindina jaunuolius su, jo žodžiais, iš nebūties pasikėlusiu miestu –­­ feniksu, fado ritmuose išdainuojančiu savo netektis. Fernando pasakoja, kaip VDR viršūnėlės stato Algarvėje viešbučius, kuriuose vasarojantys vakariečiai papildo rytiečių iždą, o patsai su Salazaru sutartas imitacinis karas reikalingas garui šalyje nuleisti bei su nepatenkintaisiais dorotis. Tokių juk jau nemažai internuotųjų lagery. Skurdžios realybės detalės, tiesą sakant, nelabai jį bedomina. Kalbos, tiksliau, kalbų apžavai įsupa jį ir svaigina, tampa aišku, jog ir ankstesnieji pasakotojai tėra to paties Fernando avatarai, jo išmonei, regis, nebėr ribų. Taip jis imasi stilizuoti septynioliktojo amžiaus poetiką ir, pamėgdžiodamas vienuolės Marianos Alcoforado laiškus vienam Prancūzijos grafui, sukuria jaudinančius tekstus, kuriuos neva Kirsten po išsiskyrimo rašiusi Anglijoj atsidūrusiam Jonui. Taip, Portugalijoje jau vyksta vadinamoji gvazdikų revoliucija, režimas žlunga, ir sąmyšis fatališkai, tarsi fado tekstas, išskiria mylimuosius.

Trumpas epilogas Berlyne po sienos griuvimo. Čia vėl susitinka buvęs britų žvalgybos agentas Džonas ir Brazilijos serialų žvaigždė Kirsten, atvykusi filmuotis kone dokumentiniame trileryje, pasakojančiame apie jos tėvo, Štazi karininko, ir jos pačios, maištingos dukters, konfliktą. Fernando betgi nenuslysta į melodramą ir baigiamajam fado skamba gal ne tiek pačių personažų jausmai, kiek jų kalbų – lietuvių, vokiečių, portugalų –­ susitikimai, išsiskyrimai, netektys.