Ar rašytojas yra kultūringas žmogus? Taip būtų galėjęs vadintis tekstas. Plūstelėjus minčių bangai, parvertė mintis: rašytojas galbūt nėra toks kultūringas, kad bent vienas tikrai kultūringas žmogus juo pasikliautų. Todėl žmonės, kurie mano esą kultūringi, neturėtų skaityti nei tokių tekstų, nei rašytojų pareiškimų apie ką nors, kas susiję su kultūringumu. Gal tad verčiau likti parvirtusiam ten, kur esi parverstas?

Pakėlė mintis, kad apie panašius dalykus rašytojui gali ir privalo pasakyti tiesiog kitas rašytojas. Geriausia, žinoma, – neviešai, pašnibždomis, estetiškai traškių žodžių žabų ar auksu spindinčių šviežių žodžių šiaudų, daugmaž etiškų žodžių šiaudų, krūvos užuovėjoje. Kad niekas, kaip sakoma, nė šnipšt.

Gražūs, tylūs žodžiai sugeria akinančią aštrių ir negražių žodžių šviesą.

Tiesą sakant, tikras rašytojas patyliukais, jei tik turi laiko būti sau teisingas, kuo puikiausiai žino, koks jis nekultūringas. Geriau ar prasčiau jis prisimena, kiek kartų leido sau prasiardyti sieną ar išgriauti tvorą, kad tik nereikėtų eiti kaip nors aplinkui, mandagiai lankstantis, bandant nelikti už durų ar vartų, kurie aklinai užrakinti. Juos atrakintų tik tada, jei atliktum kurį nors mandagumo ritualų, kuriems rašytojas dažniausiai neturi laiko arba šie taktiški veiksmai jam atrodo žeminanti, gal net varginanti procedūra.

Panašūs mandagumo ritualai rašytojui panašūs į jauseną, kai esi pririštas ir kai negali judėti: šitokia statiška padėtis kelia skausmą.

Rašytojas privalo judėti, o mandagioje, nusistovėjusioje, ritualizuotoje visuomenėje didžiausių judesių erdvė yra rašytojo vaizduotė, jo minčių ir teksto laukas. Čia jis gali pirmiausia sąžiningai pranikti į įvairiausius savo paties sąmonės ir pasąmonės lygmenis, aprašyti save patį – užfiksuoti save kaip autentiškiausią dokumentą, skirtą savo paties kartai ir ateinančioms kartoms taip pat.

Tačiau šis autentiškiausias dokumentas nėra toks etiškas ir kultūringas, kokiais įpratusi dalytis kultūringa visuomenė. Šiame dokumente, kurį gali parašyti rašytojas, privalomai bus kažkas nemaloniai nuogo, nesusiformavusio, keisto, negryno, kartais ir šventvagiško. Visuomenė, kuri tikisi, kad rašytojas rašys jos ritualų istoriją, turėtų nusivilti, nes rašytojas veržiasi rašyti ne ritualų, o sluoksniuoto visuomenės mentaliteto arba, sakykime, jos nuodėmių istoriją. Šitokį rašymą ne vienas kultūringas žmogus palaikytų nuodėmių ir blogio dauginimu – lygiai taip pat mažam kačiukui atrodo, kai jis pamato savo atvaizdą veidrodyje ir suvokia tai kaip savo priešą.

Net tada, kai savo tekste formuoja vadinamąjį šviesos imperatyvą, rašytojas privalo atsispirti nuo tam tikros tamsos ar prieblandos – antraip toks imperatyvas atrodys bevertis ar beviltiškai pakibęs miglotų sapnų debesyse.

Kartais rašytojas išeina tyrinėti prieblandos, kuri atrodo visiškai nekalta, ir ten atranda tamsių susisluoksniavusių audinių. Kalbėti apie juos nepriimta, nemandagu, tačiau be jų dokumentas, kurį gali parašyti rašytojas, nebūtų pilnas ir tikras.

Šio dokumento autorius kartais toks uolus, kad aprašo ir tai, ko nėra, o tik galėtų nutikti, tuo pat metu siekdamas ir tai, ko būti negalėtų. Toks veiksmas kelia kultūringos visuomenės nepasitenkinimą ar net pasipiktinimą.

Rašytojas puikiai žino, kaip jis, pasislėpęs nuo visų, tarytum didelis naivus ir smalsus vaikas, išpreparavo kokį nors kultūrinį paukštelį, idant pamatytų, koks apgailėtinas jo giesmelės mechanizmas ir kad dar sykį, iki kitos įprastos abejonių valandos, suvoktų, kad giesmelė padirbama ne vien mechaniškai, kad jai išgauti prireikia kai ko daugiau. Dažnai nutinka, kad rašytojas tai daro dar ir todėl, kad psichoterapiškai, artindamasis prie katarsio, paverktų, gailėdamasis paukštelio, kuriam nusuko sprandą savo paties išpuoselėtais baltais rašytojo pirštukais.

Rašytojas visa tai puikiausiai žino, lygiai kaip jis žino, kad apie tai žino kitas rašytojas. Ir gal tik iš abejonės, kad kitas rašytojas galbūt nelinkęs jo pripažinti rašytoju, pirmasis veržiasi bent pašnabždėti tarytum slaptažodį: mes, rašytojai, nesam kultūringi žmonės. O jei, tarkim, tokie ir atrodom, tai tik dėl mums išlikti padedančios mimikrijos. Kitaip sakant, tai, kas daugeliui žmonių atrodo natūralu, gražu, teisinga ir sveika, rašytojui tėra talento ženklu nepažymėta miesčioniška nuobodybė, kuriai jis dažniausiai alergiškas ir kuri būtų tiesiog nepakeliama, jei kartu su ja nebūtų kilnojama vyno taurės, alaus bokalai, brendžio ar degtinės stikliukai. Jei prie jų – šiltas, skanus maistas, tuomet dar geriau. Nuo šio kūnui ir sielai skirto komplekso rašytojas ir be didesnių valios pastangų dažnai darosi panašus į gana kultūringą pilietį.

Kitais atvejais – o tokių atvejų daugiau nei anokių – pamatęs kokį nors daugiasluoksnį kultūros pavidalą, rašytojas bematant užsidega aistra jį išlukštenti. Mat kiekvienas kultūros pavidalas yra kažkuo panašus į kopūsto gūžę, sudarytą iš vienas prie kito glaudžiai sugulusių, vienas kitą apgaubusių, apkabinusių kopūstlapių.

Žmogus, kaip vienas iš kultūrinių darinių, yra toks pat daugialapis kopūstas, netgi jei jis ir nėra kopūstagalvis. Tačiau tik nebūdamas visiškas kopūstagalvis, rašytojas kuo aiškiausiai įžvelgia savyje kopūsto struktūrą.

Kažkada esu rašiusi, savo ar savo kuriamo personažo balsu kalbėjusi, kad ieškant žmogaus esmės ir lupant nuo jo kopūstiško turinio lapą po lapo, galima staiga išvysti, kad nieko kopūstiško ir tuo pat metu nieko žmogiško nebeliko: vietoje dailios kopūsto sferos, tobuliausios iš formų, staiga pamatysime vargšą gruoblėtą kuolą ar kotą, kurį sveikatos specialistai dažniausiai pataria tiesiog išmesti: pernelyg didelė jame visokių agrocheminių nuosėdų koncentracija, tad nevertėtų nuodytis.

Šįsyk pliko, neišvaizdaus koto įvaizdis mums naudingas labiausiai tuo, kad pamatytume, kaip stipriai jis skiriasi nuo kopūsto. Nepamatę šio amorfiško falo praeities, nieku gyvu negalėtume jo įsivaizduoti buvus kopūstu. Kopūstas čia ir dabar pakitęs neatpažįstamai –­ sakykime, visiškai sunaikintas.

Šiam sunaikinimo veiksmui iliustruoti iš dalies dar labiau tiktų svogūno galvutė, tik šiuo atveju gana sunku būtų įprasminti tą ne itin malonų akių peršulį ir ašaras. Mat lupantys kopūstą ir jo esmę bandantys atskleisti ar iš kopūsto nuogybės kartu su skaitytojais pasijuokti sumanę rašytojai dažnai tai daro nebūtinai kentėdami. Šitokius rašytojų veiksmus neretai lydi sunkiai nuvaldomas juoko kutulys, burbulais iš kūno kylantis krizenimas arba pamėkliškas kvatojimas. Kartais tai juokas pro ašaras ar juokas iki ašarų, tačiau akių dėl to paprastai neperši.

Visgi ne taip jau retai tas kultūrinių sluoksnių atsluoksniavimas rašytojui yra skausmingas, kankinantis, ypač tada, jeigu tai daroma nebe pirmą sykį ir žinoma, kad jokia tarpinė apnuoginimą lydinti nuostaba, savotiškas žemutinių sluoksnių – tarytum nėriniuotų apatinių – grožis neapgins nuo nusivylimo, kurį patiriame paskutiniame apnuoginimo lygmenyje. Tiesą sakant, šio kultūrinio apnuoginimo netgi negalėtume lyginti su orgazmu, atitinkančio aukštyn kylančią matematinę grafinę kreivę. Nesgi aistrą ir įkvepiančius netikėtumus lupant kopūstą ar svogūną nuolat keičia nusivylimas ir nuojauta, kad greitai nebeturėsime ką nulupti.

Tasai kopūsto kotas, tiesą sakant, kur kas labiau šerdiškas ar kamieniškas nei kotiškas. Ne sykį teko stebėti, kaip mano aplaidumas jam, kopūsto kamienui, yra virtęs savotišku atlaidumu, nuodėmių atleidimu ar ir net visu išganymu: apatinėje koto dalyje netikėtai pamačiau kalantis šaknis, o aukščiau – švelnius pumpurėlius, virstančius mažomis gūželėmis. Ir koks nors egocentrizmas verstų manyti: kopūstas toks kaip tik tam, kad nusivylę ar atsainūs aplaidieji, ar tiesiog paprasti aplaidieji atgautų viltį. Idant jiems būtų atskleista: nuskabytas nuogalius tam tikromis sąlygomis yra pasiruošęs dar vienam gyvenimui.

Tasai nuogas kotas, kopūsto likutis, nėra toks tuščias, kokį galėtume įtarti. Jis galiausiai pajėgus nuginkluoti rašytoją. Nuožmus pastarojo užsispyrimas pritaikyti gyvybei uždaras, nelanksčias savo paties sukurtas schemeles bet kada gali pasirodyti vaikiškas ir juokingas, sakykime – kopūstagalviškas, jeigu jau mums taip patinka žaidimai su kopūstais.

Nieko nuostabaus, kad gamtos ir kultūros paralelės pačios rizikingiausios net ir tada, kai rašytojas yra nuoširdus gamtininkas. Jis buvo ir liks per mažas arba per didelis, o jo gyvenimas –­ per trumpas, per greitas ir per lėtas, kad šis visą tiesą išrašyti pasišovęs asmuo perprastų visokiausių dydžių ir lygmenų gamtos siurprizus. Tačiau iš to, ką labai sąlyginai pavadinome kultūriniu kopūstu, kiekvienas kopūstgalvis rašytojas gali padaryti savitų kopūstų salotų, sutarkuodamas net gyvybės nuodų pilną kopūstkotį.

Savu laiku esu šiais šerdies-kamieno gyvybės nuodais pasigadinusi skaitydama. Dažniausia tai buvo dienoraščiai, autobiografiniai kūriniai. Šie skaitiniai apnuodijo visą mano gyvenimą, tuo pat metu suteikdami užsispyrimo gyventi net tada, kai stinga įsitikinimo, kad čia turi ką veikti, nuveikti, kad esi reikalingas ir turi teisę gyventi.

Visi tie nepaminėtieji vienaip ar kitaip nurenginėjo įvairiopus kopūstus, įrodinėdami, kad daugiau yra mažiau.

Būtent tokį paradoksą yra aprašęs ir F. Kafka, lygindamas scenoje rodomą dramą ir romaną. Drama scenoje, anot jo, „išsamesnė už romaną, nes mes matome viską, apie ką šiaip tik skaitome". Tačiau pasakęs tai F. Kafka skuba sustabdyti ir viską apversti aukštyn kojomis: „Tačiau taip tik atrodo, nes romane autorius mums gali parodyti tik svarbiausia, o dramoje mes matome viską – artistą, dekoracijas, ne tik svarbiausia, taigi mažiau."¹

Iš tiesų jau pats rašymo procesas yra kopūsto nurenginėjimas: jo metu atsisakoma visko, ko neįmanoma ar nepajėgiama aprašyti, o juk galiausiai nė vienas grožinės literatūros aprašymas neatitinka to, ką jis bando išreikšti žodiniu pavidalu.

Verždamasi rašyti panašiai autentiškai ar nuogai, kaip mano įsivaizdavimu apie save rašė mane iš kultūringo kelio išvedę autoriai, siekiau ne šlovingo ar stilingo teksto, o tam tikro solidarumo su tais, kurie išgyveno ką nors panašaus.

Pradinis mano siekis buvo rašyti ne padailinant, o apnuoginant. Ne mano kaltė, jei šis apnuoginimas kartais buvo panašus į šlifavimą ar ydos išgraviravimą, o dėl to toji yda tapdavo ir patrauklesnė, ir labiau matoma, be to, užgožianti viską, kas buvo prieš ją, po jos ir aplink ją. Būdama mažiau, ji, yda, tapo daugiau, o tas, kas buvo daugiau, tekste keistai susitraukė. Iš tiesų toji yda virto daugiau dėl apnuoginimo –­ ją palietė panašus paradoksas, kurį įžvelgė F. Kafka, lygindamas romano tekstą ir dramos veiksmą scenoje.

Rašytojui meistriškai išgraviruoti ydą reiškia sukurti kur kas didesnę grožybę ar pasielgti doriau, nei nevėkšliškai, atsainiai pavaizduoti kažką, kas visuotinai pripažinta kaip grožis, dora ar gėris. Ir tik šis meistriškumas galiausiai rūpi rašytojui, kuris subrendo būti nekultūringu ir, svarbiausia, subrendo nebetikėti, kad kokiu nors būdu gali būti savimi.

Kiekvienas kopūstagalvis rašytojas kuo puikiausiai žino tai, kas nežinoma kultūringam ir visokiausią žmogišką savastį gerbiančiam ir adoruojančiam kultūringam žmogui: savimi būti neįmanoma. Kaip tik todėl tekstuose įmanomi įvairiausi proporcijų sukeitimai ir perkeitimai, kur daugiau tampa mažiau, o mažiau – daugiau. O tai reiškia, kad nurengęs kultūrinį kopūstą, galbūt patirsi ir tuštumą, nykulį ir niekį, tačiau gali suvokti kai ką daugiau, mažų mažiausia – savo privilegiją, kurią tikriausiai pat sau nedrąsiai suteikei, iš jos patyrei keistų džiaugsmų, ir todėl turėsi už ją atsiskaityti.

Kultūringame veiksme žmonės elgiasi taip, kad kiekvieno kito iliuzinis „buvimo savimi" veiksmas neprarastų pagarbos, o dar dažniau – kad būtų kaip nors pagerbtas. Iš to tikimasi panašaus atsakomojo veiksmo – pagarbos ir ją lydinčio saugumo. Rašytojas, suvokiantis šių ritualų juokingumą, yra tikras pabaisa, dekonstrukcijų apaštalas, iš šios savo misijos besisemiąs tai linksmumo, tai kančios.

Šios rūšies linksmumą, kaip ir dera, nekultūringai, fiksuoja J. P. Sartre'o tekstas: „(...) Linksmai dėsčiau, kad žmogui neįmanoma būti savimi; aš taip pat negalėjau būti savimi, tačiau nuo kitų skyriausi tuo, kad turėjau mandatą, duodantį man teisę atskleisti šitą negalimumą, kuris, vos atskleistas, pavirsta tik man vienam priklausančiu galimumu, mano misijos objektu, mano garbės tramplinu. Aš buvau šių akivaizdžių tiesų belaisvis, bet jų nemačiau: žvelgiau pro jas į pasaulį. Būdamas veidmainis ligi kaulų smegenų ir drauge kitų apgaudinėjamas, linksmai rašiau apie žmogaus gyvenimo skurdumą."²

Iš tiesų daugeliu atvejų gyvenimas atrodo toks skurdus arba, sakykime, toks skurdus kopūstas, kad nurenginėti jį – nedovanotinas netaktas. Tie, kurie vos pajutę arti jų nekultūringą, visa išrengti pasirengusį rašytoją, bėga kuo toliau, užsibarikaduoja įstatymų įteisintais ritualais ar pasirūpina naujų įteisinimų, yra patys tikriausi kultūros sergėtojai. Reikėtų tad deramai įvertinti, tarkim, šalies parlamento kultūringiausio komiteto pirmininkės pastangas. Vienam iš rašytojų pabandžius papasakoti, kaip skursta puikiausi Lietuvos rašytojai, įvairių premijų laureatai, konkursų nominacijų adresatai, šios kultūringos institucijos kultūringiausia atstovė kultūringai pamoko: „O kaip jūs manote, kodėl taip yra? Juk reikia suktis." Anot jos, skelbiama visokių konkursų, reikia rašyti projektus, kultūrai skiriama tikrai daug pinigų.

Ši kultūringa parlamentarė, tiesą sakant, siūlo patį tiesiausią kultūrėjimo kelią rašytojui: užuot rašius ir buvus nekultūringu kopūstgalviu, reikėtų sukti(s) kultūringo kopūstgalvio gūžę. Tiesą sakant, kultūringesnio patarimo iš kultūros normintojų sunku būtų ir tikėtis. Nori tarnauti kultūrai – būk kultūringas, užuot rašęs ten kažką nekultūringo ir asocialaus, griaunančio visų rimtų ir kultūringų tautiečių tikėjimą, kad įmanoma būti savimi ir verta šį buvimą savimi praktikuoti. Žinant, kad kultūringiausia parlamentarė dar ir buvusi biologijos mokytoja, nekultūringam rašytojui tikėtis bent jau suvaidinto, mandagaus užtarimo, nederėtų. Rašytojas – elementarus biologinis vienetas, kuris privalo kovoti už būvį. Arba, jei norite, už geresnį būvį. Užtarimo sulauks nebent tie rašytojai, kurie mokės suvaidinti kultūringus ir turės daugiau nei vieną talentą – būti ne vien tik rašytojais, bet ir artistais –­ gražiai sluoksniuotais kopūstais.

Normalūs žmonės nori atrodyti gražūs ir kultūringi, todėl jie visiškai nenori pirkti nekultūringų tekstų, kuriuose jie atspindėti kitaip nei jie patys to nori. Todėl šiais laikais normalūs žmonės ieško ne tiesiog rašytojų, o vadinamųjų tekstų rašytojų, kurie parašytų jiems tinkamus kultūringus tekstus – juose tie žmonės ar jų sudarytos struktūros atrodytų gražūs ir geri. Štai kodėl šiandien geriausiai apmokami reklaminiai ir viešųjų ryšių tekstai, kuriuos parašę žmonės dabar vadinami tekstų rašytojais. Neapleidžia mintis, kad ilgainiui jie užims rašytojų vietą. Jų tekstai virs tais analogiškais ilgalaikiais konservais, kuriuos dabar ragauja istorinėmis temomis rašantys rašytojai, dažniausiai priskiriami pilietiškiems ir kultūringiems autoriams, vienaip ar kitaip susijusiems su neginčijamu valstybės kultūros politikos prioritetu: istorija yra gerai arba labai gerai. Iš jos galima semtis arba kokios tik nori ideologinės medžiagos (ar mėšlo geriausia ir blogiausia prasme), o galima ją tiesiog naudoti vietoje etiketės, mūsų valstybėje itin vertinamo prekinio ženklo. Ir nė vienas autoriniuose istoriniuose tekstuose aprašytas personažas neprisikels ir nepasakys, kad anais laikais niekas nieko panašaus nemąstė, kad įvykio aplinkybės ir santykiai buvo gerokai kitokie. O ir istorinį kūrinį parašęs autorius turi kuo apsiginti: čia juk ne istorijos veikalas, čia tik grožinės literatūros kūrinys, išmonė, ir galų gale aš niekuo dėtas, kad ieškodamas medžiagos savo romanui, teradau šiokius bei tokius tekstus. Tekstus, kuriuose kas nors ką nors norėjęs pagražinti, padailinti, pakreipti norima linkme – panašiai kaip šių laikų viešųjų ryšių tekstuose. (Įdomu, ką apie šiuolaikinio žmogaus mentalitetą pasakytų, kaip jį savo istoriniuose romanuose aprašytų ateities rašytojai, jeigu jų medžiaga būtų ne pigiai, pusvelčiui leidyklų nupirkti įvairiausių autorių tekstai, o vien tik žiniasklaida ir kultūringa viešųjų ryšių produkcija?)

Tokia jau kultūringų tekstų dalia –­ jie neatspindi tikrosios padėties, santykiai juose pateikiami trafaretiškai, jie persmelkti visuotinai pripažįstamos ir praktikuojamos ideologijos, jie buvo rašomi pagal užsakymą – lygiai kaip kad pagal užsakymą ir už pinigus jie rašomi iki šių dienų.

Mūsų kultūringoje šalyje, tarkim, viešųjų ryšių tekstas kainuoja aštuonis kartus brangiau nei tiek pat kartų už jį ilgesnis grožinės literatūros tekstas; šių tekstų žodžių kainos skirtumą matysite šiuos du skaičius sudauginę. Komentuoti šiuos skaičiukus ir proporcijas būtų tiesiog neskoninga. Nebent paminėti, kad keturis ar penkiskart ilgesnis žurnalistinis tekstas yra triskart pigesnis nei viešųjų ryšių tekstas. Nes jis akivaizdžiai mažiau kultūringas už viešųjų ryšių specialisto suformuotą pranešimą.

Nors ir paprastai, schematiškai parašytame, žurnalistiniame tekste vis dėlto galima išvysti kai ką nelabai gražaus ir nekultūringai pateikto. Kai šiame tekste aprašomi kieno kito, pavyzdžiui, valdžios žmonių, negražumai, šie skaitytojui labiau panašu į tą keistą grožį, kuriuo pasižymi tiesa. Tačiau jeigu šią schematišką žurnalistinę tiesą atiduotume į plikas rašytojo rankas, ji išsyk prarastų aiškumą. Susimovęs politikas greičiausiai nebeatrodytų toks grynas blogis, jis greičiausiai būtų šiek tiek panašus į rašytoją ir šiek tiek į skaitytoją, jo žingsnius lydėtų abejonės, kančios, prieraišumas šeimai, o gal ir skaitytojo slaptas mintis prikišantis gašlumas. Kokia nors kūniška negalė ar kūniška smarvė, užsimenanti skaitytojui, kuo net nenujausdamas gali smirdėti jis pats. Arba priešingai – į rašytojo rankas atidavus tokį retą žurnalistinį gėrį, jis taptų drumstas. Ir kas gi norėtų pirkti šitokius neaiškius rašytojo tekstus?

Įvertinę rašytojo teksto kainą, jo kūrybos pirkėjų greičiausiai turėtume ieškoti tarp tų, kurių perkamoji galia geriausiu atveju labai jau vidutiniška. Įvertinę bibliotekas, kuriose galiausiai atsiduria rašytojų tekstai, valstybės dėmesį šių įstaigų finansavimui, nesuklysime tarę, kad didžiosios dalies šių tekstų vartotojų perkamoji galia visai menka. Netgi galima įtarti, kad rašytojų tekstus šie bibliotekas lankantys asmenys vartoja tik todėl, kad tai jiems yra pigiausiai prieinamas gyvenimas, nes savo gyvenime jie nelabai ką gali sau leisti.
Galėtume netgi įtarti, kad šie rašytojų kūrybos vartotojai skleidžia panašią smarvę (ir ne tik perkeltine prasme), kuri aprašoma jų skaitomuose rašytojų tekstuose. Mat sunku patikėti, kad jie turėtų pakankamai pajamų deramai kūno ar burnos higienai.

Viešuosiuose ryšiuose dirbanti ma­no dukra vieną dieną patyrė nušvitimą, kuriam daug žodžių, beje, kaip ir visiems nušvitimams, irgi neprireikė. Ji staiga pamatė, kokioje apgailėtinoje padėtyje yra atsidūrusi jos motina, kuri sąmoningai pasirinko rašyti nekultūringus tekstus ir kuri bando, užuot sukusi(s) sau kultūringą kopūsto gūžę, toliau lukštenti visokias daugiasluoksnes formas. Viešųjų ryšių sferą pažįstančiai merginai, turinčiai leidybininkės profesiją, tačiau niekada ja nedirbusiai, staiga parūpo palyginti, kiek visokios kultūringos valstybinės ir nevyriausybinės institucijos skiria lėšų vienadieniams scenarijams, lankstinukams ir kiek bei kokiomis sąlygomis mūsų šalies rašytojui skiriama už knygą.

Palyginimo rezultatai, sakykime, gana neįprastai paveikė jos kraują.

„Užvirė kraujas", – kalbėjo ji susijaudinta naujos patirties, naujo suvokimo apie visuomenę, kurioje jai tenka gyventi. Valstybės ir jos piliečių palaikoma struktūra, kurios griaučiai staiga sušvito jai prieš akis, pasirodė pasibaisėtini.

Gavau ją nuraminti, paaiškindama, kuo skiriasi kultūringas tekstas nuo nekultūringo. Pasiūliau jai pamąstyti tema „Ar rašytojas yra kultūringas žmogus?". Ir ji nuostabiai greitai nusiramino. Mat jai, kaip ir daugeliui kultūringų piliečių, tiesiog reikėjo suktis, o ne mąstyti – mąstymui jos tiesiogiai neliečiančia tema jai, kaip ir daugumai, lygiai kaip ir kultūringiausio parlamentinio komiteto pirmininkei, tiesiog nebeliko laiko.
Jei nesisuksi pats, tave įsuks visuomenės kanalizacijos sūkurys, o ištrūkusių iš jo beveik nepasitaiko. Todėl tenka suktis.

Būdama nebe tokia greita, nebe tokia jauna ir simpatiška, be to, sugadinta epochų kaitos neapibrėžtumų ir inercijos, būdama nelabai kultūringa, panašiai suktis, kaip dukra, turbūt nebepajėgsiu. Ir dar tas senas vaikiškas mano pomėgis iškrėsti ką nors nemalonaus, kai visi aplinkui tokie malonūs ir taip maloniai sukasi. Teisingai mąsto tie, kurie rašytojus lygina su vaikais. Gerai pagalvojus, galima suprasti, kodėl kultūringiausio parlamentarų komiteto pirmininkė, buvusi mokytoja, rašytoją, kuriam trūksta suaugusio žmogaus išmanymo, paprasčiausiai paprotina. Tiesa, šitaip pamokytas tas nabagėlis užmiršta ir savo sumanytą kopūsto gūžės įvaizdį, o tik susigūžia, glausdamas sau prie kūno menkučius, nematomus sparnelius – kad tik nesumanytų jų kas nors nulupti, visiškai panašiai, kaip jis pats savo tekstuose lukšteno įvairiopas dailias kopūstų gūželes. Keisčiausia, kad šitaip susigūžus į galvą plūsteli kraujas, kuris suaktyvina seną gynybišką mintį: ne, ponia parlamentare, rašytojai – ne vien savo malonumui žodžiais žaidžiantys vaikai, juk jie mažų mažiausiai nepačiupinėjamo kultūros paveldo – kalbos – puoselėtojai. Ir jeigu regimam, apčiuopiamam kultūros paveldui išlaikyti – pastatams restauruoti, muziejinėms vertybėms saugoti, kultūrinei atminčiai puoselėti – skiriami milijonai, kurie niekada nesugrįš, tai lygiai taip pat nekomerciškai reikėtų vertinti ir rašytojų kūrybą, kalbos ir nacionalinio mentaliteto kalbiniu pavidalu puoselėjimą.

Šiam žaisliniam rašytojo ginklui parlamentarė nepasiruošusi, tad kalba tuojau pat pasisuka (nes juk reikia suktis) įprasta linkme: gerėja ekonomika, bus geriau ir rašytojams. Esą tik mažumėlę lukterėkime... Rašytojas jai nusišypso, susisuka į gūžę savo popierius ir poterius, ir išeina į rinkimus – rinkti gerėjančios ekonomikos ženklų. Gal šie ženklai pasirodys pagaminti iš spalvotųjų metalų, tai bus juos galima kaip nors parduoti.

Autoironija čia ne vien tik dėl stiliaus. Greičiau dėl to, kad akcentuoti rašytojo, kaip kalbos kultūros paveldo puoselėtojo, vaidmenį verta tik tada, kai nebeturi ką daugiau pasakyti. Nes ne mažiau teisinga yra ir tai, ką į šį argumentą apie kalbą pasakė kolega rašytojas, vietoje rašytojiškų tekstų vieną dieną pasirinkęs viešuosius ryšius. O jis sakė maždaug taip: pala pala, o juk kalba yra ne paveldo objektas, o įrankis, padedantis tau padirbti tam tikrą rinkos prekę. Ir šiuo įrankiu reikėtų naudotis tiek, kiek jis padeda pasiekti norimą rezultatą. Kitaip sakant, tą kalbą, kuri parduodamo produkto sukurti nepadeda, nederėtų laikyti kokia nors saugotina vertybe. Vartokime kalbą tiek ir ten, kur ji duoda daugiausia naudos. O išėjusią iš apyvartos kalbą laikykime niekalu. Ir nėra čia ko, brangūs nuskurdę kolegos, seiliotis.

Su tais, kurie įsitikinę, kad viskas, kas neperkama, yra prasta, kalbėtis sunkiausia. Mat jie įsitvirtinę mandagios ir kultūringos visuomenės apkasuose. Jų pusėje visi mandagiausieji ir kultūringiausieji. Po pauzės, atlikus savo teorijai dirbtinį kvėpavimą, pasisektų nebent paklausti. Pavyzdžiui: O kodėl tada, mielas broli, visuomenė skiria milijonus muziejams, iš apyvartos išimtiems daiktams saugoti?

Štai šitokį klausimą staiga mečiau kolegai rašytojui iš viešųjų ryšių. Paklausti tai paklausiau, tačiau kolega rašytojas jau buvo išdidžiai nuėjęs ten, kur kažkas jį patraukė už viešųjų ryšių grandinėlės. Panašiai, kaip kino dramaturgijos ar kino scenarijų nuėjo rašyti ar net ką nors režisuoti keletas žinomų šalies rašytojų. Anot F. Kafkos, visi jie pasirinko mažiau, tačiau gal tikrai atėjo laikas rašytojams mažintis ir kultūrintis?

Tik kažkodėl labai jau gaila likimo valiai palikti kalbos rūmus ir stalus, ant kurių sudėti seni, apyvartoje nebenaudojami prabangūs stalo įrankiai. Šalia jų dar, matau, padėta ir dailių medinių... O štai iš maisto čia gali tikėtis nebent kopūstų salotų. Kad jas sukramtytum, reikia gerų dantų... bet juk nepaklausius, nekultūringus tekstus rašantys rašytojai savo tikruosius dantis seniai yra iškeitę į žodinius. Su jais nebent žodinį kopūstą galėtum sugraužti. Bent jau tokį nediduką, jaunutį, kietutį, atsitiktinai išriedėjusį iš Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio": „(...) Aš manau, kad Vilniuje pasiektas toks visuotinės bedvasybės lygis, kad pavieniai žmonės nebegali jos kompensuoti normaliais civilizuotais metodais. Pabandę išsikapstyti iš visuotinio mėšlo, neišvengiamai peržengia leistinas ribas."³ Ir pamanyk tik: vos tik ištari sau, kad rašytojas nėra kultūringas žmogus, koks nors storas romanas kaip mat iškosti ką nors nekultūringo.

Tačiau patį pirmą ir patį nekultūringiausią, chamiškiausią žingsnį rašytojas turbūt žengia tada, kai ima save laikyti rašytoju, nors niekada oficialiai nesimokė rašytojo amato ir neturi rašytojo profesiją liudijančio atitinkamų mokslų baigimo pažymėjimo. Juk Lietuvos universitetuose iki šiol nėra net ilgalaikio kūrybinio rašymo kurso ar programos, kurios metu įgytum bent jau šiokią tokią oficialią kvalifikaciją. Tam tikrą diplomu pagrįstą statusą turėdamas galėtum ramiai, kultūringai sau nuspręsti, kokius tekstus rašysi, viešųjų ryšių, ar grožinės literatūros, Dievui ar kaimynams.

Mat, anot J. P. Sartre'o, „Rašoma savo kaimynams arba Dievui."⁴ Rašytojas rašo pasirinkęs Dievą, o be to, tikėdamasis išgelbėti kaimynus. Nors išgelbėti kaimynus mažasis J. P. Sartre'as tikėjosi tik todėl, kad rašymą Dievui prilygino šventojo aukai, šiandien žodžiai apie kaimynų išgelbėjimą skamba dviprasmiškai. Šiandien kultūringus kaimynus turbūt reikėtų gelbėti nuo nekultūringų rašytojo tekstų. Nes išgrynintais viešųjų ryšių ir paprastučiais žiniasklaidos tekstais mintantys kaimynai vis labiau nebeatsparūs nemandagiems, negryniems rašytojo kūriniams.

Taigi turbūt geriausia rašytoją užrakinti šaltuose jo vėstančios, vis labiau nebesuprantamos kalbos rūmuose, prie dailaus rankų darbo stalo, nebepraktiškų stalo įrankių ir kopūsto gūžės. Tegul sau žaidžia, lukštena savąjį kopūstą, jeigu jau jam taip patinka ir jei atsparus šalčiui bei nebijo nusilaušiąs paskutinių dantų. Tik pamanykite: kopūstas. Kultūringiems tai – pati nekultūringiausia, perdėm prasčiokiška daržovė. Vien paminėjus ją pasmirsta sieros vandeniliu. Nenuostabu tad, kad daugelis kultūringų žmonių jau seniai užmiršo, kaip gaminamos kopūstų salotos.

¹ Kafka F. Dienoraščiai 1910–1923. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 85–86.
² Sartre J.-P. Žodžiai. –Vilnius: Mintis, 2000, p. 266.
³ Gavelis R. Vilniaus pokeris. –Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 350.
⁴ Sartre J.-P. op.cit., p. 190.