Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška

Buvau suplanavęs sutvarkyti kelis reikalus vienu pasivaikščiojimu. Nunešiau laikrodį meistrams, bet gavau atsakymą, kad šis nebepataisomas. Norėjau įrėminti piešinį, bet meistras atostogavo. Pasukau atsiimti obliaus peilių, kuriuos aną savaitę palikau vyrams pagaląsti, bet visa jų būstinė išsikraustė iš patalpų! Po galais! Nemaniau, kad tie peiliai tokie vertingi.

Žvilgsnis užkliuvo už nematytos galerijos Algirdo g. „Aštuonios akys ir ausys“. Pro langelį pamačiau viduje tapytoją Kiprą Černiauską, eksponuojantį naujus darbus. Įstrigo menininko bandymas nutapyti lauke stovėjusios Mergelės Marijos skulptūrėlės dažų atsilaupymą.

Šnektelėjome apie religinius motyvus. Prisiminiau liaudies skulptoriaus ir dievadirbio Šibo nukryžiuotąjį. Stambiais kalto kąsniais išdrožtas Jėzulis ilgus metus kabėjo kryžių kalnelio alėjoje, kol galiausiai genys išmušė jo klyne tokią gilią skylę, kad ši kėlė nuostabą net dvasingiausiems piligrimams.

Bum!

Sensacija!

Gerbiamieji skaitytojai, toliau mūsų skiltyje „Kultūra, pramogos ir religija“ girdėsite: vargonų muziką, angelų chorą, bokšto varpą ir istoriją apie kunigą, eidavusį kartu su miestelėnais į pirtį, kad priartintų bažnyčią prie savo parapijonių.

Arba įsivaizduokite: aktualijų skiltyje skandalinga ant­raštė: „Totus Tuus“ – laimingiausias žmogus pasaulyje!

Dieve, ar išvaduosi mane kada nuo merdėjimo?

Stebuklo.

Radinys. Mano rankose – Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo liudijimas. Parodymai apie regėjimą. Sąsiuvinis, įtraukęs mane į kvapą gniaužiantį detektyvą žaginiais apstatytame dobilų lauke, kuriame po Aukštaitijos dangumi šiandien stovi koplyčia.

Pirma į galvą šovusi mintis, jog tai galbūt moksleiviški pokštai – kažkas tiesiog sukūrė istoriją apie neeilinę šviesą, tačiau tik genialumu pasižymintis menininkas galėtų sufabrikuoti tokį turiningą bei gyvą dokumentą.

Švento Lauryno dieną, vėlų 1962 metų rugpjūčio 10-osios rytą, kunigas surašė aktą:

„Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška
Regėjimas

 

Visagalio Dievo akivaizdoje, jo garbės ieškodami drįstame Švč. Mergelės Marijos regėtojos paklausti ir užrašyti jos regėjimo eigą.“

Akte nurodomos žinios apie stebuklo liudytoją. Gimimo metai, vieta, apylinkė, parapija, tėvų vardai ir pavardės. Pagal visas apeigas liudytoją krikštijusio kunigo vardas ir pavardė, krikšto data, krikšto tėvų vardai ir pavardės. Net nurodoma, iš kokio kunigo rankų ji priėmė Pirmąją Komuniją. Data, parapija. Sutvirtinimo sakramentas! Utena. Vyskupo pavardė. Mergina pasirinko Veronikos vardą. Ramutė Pranciška Veronika.

Klausia kunigas, atsako Ramutė.

– Kodėl Jūsų parodymo gale minimas žaginys?

– Todėl, kad jame buvo pasislėpusios moterys, kurios iš ten išėjusios matė apsireiškimo šviesą.

– Ar dobilai buvo nupjauti pasirodymo vietoj?

– Pasirodymo vietoj dobilai buvo nupjauti ir sukrauti į žaginius.

– Kaip toli stovėjo žaginys nuo pasirodymo vietos?

– Nuo pasirodymo vietos žaginys stovėjo už pusantro žingsnio.

– Ar apsireiškimo metu žaginys matėsi?

– Apsireiškimo metu žaginys matėsi, nes buvo nušviestas Švč. Marijos šviesa.

– Koks nuotolis nuo Jūsų namų ligi šulinio?

– Nuotolis nuo mūsų namų iki šulinio apie šimtas metrų.

– Koks nuotolis nuo apsireiškimo vietos iki šulinio?

– Keturiasdešimt žingsnių.

– Ar matėsi Švč. Marijos akys?

– Marijos akių negalima buvo įžiūrėti dėl stiprios šviesos.

– Pasikalbėjimo metu žiūrėjai į veidą ar į burną?

– Pasikalbėjimo metu žiūrėjau į jos lūpas ir į ją visą.

– Ar viso pokalbio metu Marija savo rankas laikė vienoje pozoje?

– Taip. Viso pokalbio metu Marija savo rankas laikė vienoje pozoje, tik pasikalbėjimo pabaigoje ji pakėlė savo rankas virš mano galvos ir dingo.

– Ar galima nusakyti žodžiais jos dingimo kryptį?

– Ji dingo lyg artėdama į mane.

– Ar bučiuodama Švč. Mergelės rūbą jautėte jį lūpomis?

– Jaučiau, kad bučiuojamas rūbas, o ne kita medžiaga.

– Ar per visą apsireiškimo laiką klūpojai?

– Ne per visą. Kada bučiavau Marijos kojas, buvau atsistojusi, nes būčiau nepasiekusi, o po to vėl atsiklaupiau ir klūpojau ligi apsireiškimo pabaigos.

– Ar balsas Marijos buvo stiprus, ar tylus?

– Švč. Marijos balsas buvo vidutinio stiprumo ir aš ją aiškiai girdėjau.

– Kokio ūgio buvo Marija?

– Atrodo, kad ji buvo didesnė už mane.

– Ar daug žvakių buvo ant altoriaus pasirodymo metu?

– Po penkias žvakes dvejose pusėse.

– Koks buvo oras pirmo pasirodymo metu?

– Truputį lijo.

– Kuria kryptimi pasirodymo metu žiūrėjo Švč. Marija?

– Švč. Marija žiūrėjo mūsų sodybos link, už jos nugaros buvo Petro Sadūno sodyba.

– Ar Švč. Marijos plaukų sruogos matėsi tik iš už nugaros ar ir iš priekio?

– Švč. Marijos plaukai matėsi ir iš priekio, ir iš abiejų pusių iki pat kojų pėdų.

– Ar tikrai Švč. Marijos ašaros galėjo atrodyti penkių kapeikų dydžio?

(...)

Visas šis egzaminas man priminė vidinį menininko dialogą su pačiu savimi rengiant paraišką Kultūros tarybai, kai tenka sau kelti klausimus, į kuriuos atsakymų vėliau ieškos komisija, skaitydama paraišką.

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška
MC MERKINĖ, buvusios miestelio paštininkės troba

 

Nuotraukoje matote manojo radinio paskutinius – vienuoliktą ir dvyliktą – puslapius. Greičiausiai tai tiesiog kopijos nuorašas mokyklinio sąsiuvinio puslapiuose, nes nei akto, nei apklausos protokolo netvirtina ant­spaudai, visa ši istorija seniai žinoma, o dokumentas nėra ieškomas tarptautiniu mastu.

Sąsiuvinį radau besitvarkydamas apleistoje buvusios miestelio paštininkės troboje. Iki tol man nebuvo žinomas nei Ramutės vardas, nei Janonių kaimo pavadinimas, tačiau pamenu, kaip nudžiugino šis radinys, kai pradėjau jį skaityti:

„Šv. Maryjos Apsireiškimas 1962 m. liapos m. 13–14 dianomis Janioniu km. Skiemoniu parapijai pirmą kartą Šv. panelė Marija apsireiškė penktadienį vakare 11 ta valanda. (...)“

Istorija yra plačiai ištyrinėta ir aprašyta. Sovietai apsireiškimo vietoje statė tvartus, pareigūnai vaikydavo maldininkus, KGB privertė Ramutę išsižadėti savo pareiškimo. Šiandien apsireiškimo vietoje stovi koplyčia ir per metus ją aplanko tūkstančiai maldininkų.

Nebūtina išpažinti tikėjimo, tačiau grožėtis bandymu užfiksuoti stebuklą yra toli gražu ne nuodėmė, tad leiskime Ramutei tęsti savo parodymą:

– Priėjusi šulinį staiga pamačiau Švenčiausiąją Mariją ir iš karto puoliau ant žemės. Ji stovėjo altoriuje ant didelio stalo, dengto balta drobule su auksiniais kryžiais. Marija buvo apsirengusi taip, kaip ir pirmą kartą, plaukai buvo tokio pat ilgio, tik šį kartą galvą puošė karūna, primenanti erškėčių vainiką, rankas laikė sudėjusi it Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje, kairėje – lelijomis pražydusią rykštę, panašią į Švento Juozapo. Jos kojas gaubė balta suknelė ir buvo neaišku, Marija basa ar apsiavusi.

Keliais prisiartinusi prie Švenčiausiosios Marijos bučiavau tą vietą, kur galėjo būti jos kojos, ir klausiau:

– Šventoji Marija, kodėl man pasirodei, man, tokiai menkai, antrą kartą? Kodėl nepasirodei kunigams, vyskupams ar maldingiems žmonėms, o pasirodei man – tokiai menkai dulkei?

– Mergele lelija, tu to verta buvai.

Ramutė puolė maldauti:

– Šventoji Marija, gelbėk žmoniją nuo pražūties ir ligų.

– Pasaulį išgelbėsiu nuo pražūties tik tada, kai pasaulis taps pamaldus, o tave išgelbėjau nuo mirties, nes būtum mirusi šį mėnesį prieš Šventą Jokūbą. Penktadienį nueik išpažinties, nes tai būtų buvusi tavo mirties diena. Prašyk žmonių, kad penktadienį nevalgytų mėsos.

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška
Regėjimo vieta, Janonių kaimas, 2021 m. Autoriaus nuotraukos

 

Šventoji Marija verkė, blizgėjo auksinės ašarėlės ir jos buvo „penkių kapeikų dydžio“.

Aplink staliuką žydėjo auksiniai dobilai. Ramutė prašė Marijos, kad duotų jai bent vieną ašarėlę ir paliktų dobilus, tačiau Marija atsakė:

– Dobilai ir ašarėlės – ne stebuklas. Kai pradės žmonės melstis – padarysiu didesnį stebuklą.

– O ar tiesa yra paparčio žiedas, kurio žmonės ieško per Jonines?

– Didesnės laimės niekur nerasi nei ta, kurią dabar čia patyrei. Neverk. Eik namo, prikelk sesutes, broliukus, tėvelius ir, kai sukalbėsit poterėlį, pasakyk, ką matei. O dabar linkiu ilgo amžiaus ir laimingo gyvenimo. Daugiau čia nebeapsireikšiu. Kitą sykį pasirodysiu Egipte su dviem angelais, o jei tave kas užpultų, engėjai ar kas nors, tai ateik į šią vietą pasimelsti ir aš tau visada duosiu patarimą.

Iškėlusi rankas virš Ramutės galvos Mergelė dingo.

Ramutė Pranciška baigė savo parodymus, o Marija buvo užfiksuota Kairo priemiesčiuose 1968–1969 metais ir ją regėjo tūkstančiai žmonių.

Pareiškėjos pokalbius su Švč. Mergele ir kunigu nurašiau iš minėtojo sąsiuvinio puslapių.

Manau, neverta klausti menininko, ar jis yra tikintysis. Manau, tai savaime suprantama. Kad ir koks baisus ateistas būtum, jeigu kažkuo užsiimi ar bandai sukurti, vadinasi, tiki.

Mano radinį lydėjo plona lenkiška maldaknygė ir dailus atvirukas su žydinčiomis vyšniomis. Galėjau į radinį nekreipti dėmesio, tačiau smalsumas vedė į priekį. Po kurio laiko toje pačioje troboj aptikau dar vieną intriguojantį objektą, jį mano fantazija tuoj pat apipynė giesmėmis apie moteriško seksualumo amžinybę. Nertame krepšelyje gulėjo raudonas moteriško drabužio petukas, surišta sruogelė plaukų ir kardelio svogūnėlis. Nežinau, ką man su tuo daryti, tačiau kiekvienas toks radinys, smegenų susietas su šventumu, verčia tikėti ta vieta, kurioje visa tai randu. Galbūt kada nors šios neįprastos kasyklos vietoje stovės meno cent­ras MC MERKINĖ.

Prieš kelias dienas sutikau savo gimtojo miestelio kunigą. Ką tik po mišių jis ėjo iš šventoriaus. Šviesiausios dvasios klebonas mane pažinęs paklausė, ar jau gyvenu Merkinėje. Sakau: Merkinėj ir Vilniuj. Kunigas nusikvatojo numodamas į mane ranka, nusigręžė ir nuėjo savais keliais. Priėmiau tai kaip palaiminimą ir patenkintas patraukiau savo dilgėlyno link.

Ačiū. Telaimina jus Dievas! Sėkmės pildant paraiškas.

 

 Algimantas Rokas Černiauskas. Geriausia paraiška

Draugai